Šeima viską darė savomis rankomis, mat Algirdas tikras auksinių rankų meistras, o Danutė nuostabi įkvėpėja, puoselėtoja ir prižiūrėtoja.
Žinomas meistras
Kėdainietis A. Granauskas – žinomas auksinių rankų menininkas. Vyras jau keturis dešimtmečius laisvalaikiu raižo verpstes, kurių viena siekia net jo ūgį.
Namo rūsį jis pavertė tikru muziejumi, mat visos sienos išpuoštos neapsakomo grožio verpstėmis. Ir visai neseniai paaiškėjo, kad vyriškis kartu su žmona savo sodyboje Paobelyje sukūrė tikrą meno meką – įrengė apmąstymų kampelį, pastatė paminklą, sukūrė žaidimų oazę vaikams. Ir visa tai – kėdainiečio hobis. Drožybos meno jis niekur nėra mokęsis, niekas jo to ir nemokė.
Sodyba – meno kūrinys
Su Algirdu ir Danute nutariame susitikti jų išpuoselėtoje sodyboje. Algirdas vis pabrėžia, kad daug laiko praleidžia sodyboje Paobelio kaime, ten jis turi daugybę darbų, tad ir raižymui laiko pritrūksta. Ten jis taip pat viską sukūręs savo rankomis.
Nusprendžiame nuvykti, o nuvykę apstulbstame – jei jis nebūtų pasakęs, kad tai sodyba, tikrai pamanytume, jog čia koks liaudies buities muziejus. Pasirodo, Algirdas moka apdirbti ir akmenį, gamina lauko baldus, sūpynes, kėdutes, suolelius, vaikų žaidimų namelius...
Įamžino datą
Algirdo sodybą nuo kelio pamatysite labai nesunkiai – ji apsodinta puošniais augalais. Vos atvykus, išvystame akmeninį graviruotą paminklą.
„Norėjau įamžinti datą, kada mes čia atsikėlėme. Dirbu ir su akmeniu, tad nėra sunku, tik kantrybės, noro ir įrankių reikia“, – juokiasi vyras, savo rankomis pažabojęs net akmenį.
Ir visa tai tiesiog stulbina! „Tai ką dar jis moka? Gal daugiabučius stato? Tikrai nenustebintų“, – mintyse pagalvoju ir toliau keliaujame apžiūrėti sodybos.
Viskas sukurta vyro rankomis
Sodyboje daug įvairių kūrinių iš medžio: drožinių, skulptūrėlių, kitų gražių dalykėlių. Algirdas net lauko baldus ir išmaniąsias medines kėdes pasigamino savo rankomis.
Algirdas labai myli vaikus. Savo anūkams jis sumeistravo medinį žaidimų namelį, sūpynes, mažus suoliukus, kėdutes, smėlio dėžę. Ir viskas – iš natūralaus medžio, tik paties Algirdo rankų darbas. Žodžiu, veiklos ir užsiėmimų vaikams tikrai netrūksta, vyriškis čia jiems įrengęs tikrą žaidimų oazę.
„O kas čia yra? Nieko sunkaus! Sugalvoji ką nors gražaus ir darai. Svarbu, kad medienos būtų. Štai ir kėdutės sulankstomos, bet ne bet tokios, jos specialios, labai patogios nugarai, tik sunku po to atsistoti, ir štai staliukai, suoliukai...“ – vardija ir rodo Algirdas, o mums nuo visko jau ima raibti akys.
Duoklė vaikams
Algirdas labai myli vaikus. Savo anūkams jis sumeistravo medinį žaidimų namelį, sūpynes, mažus suoliukus, kėdutes, smėlio dėžę. Ir viskas – iš natūralaus medžio, tik paties Algirdo rankų darbas. Žodžiu, veiklos ir užsiėmimų vaikams tikrai netrūksta, vyriškis čia jiems įrengęs tikrą žaidimų oazę.
Kai pritrūksta minčių...
Būna tokių dienų, kai Algirdui pritrūksta minčių. Kad tokios dienos nebūtų slegiančios, jis sugalvojo šalia tekančio mažyčio upelio įsirengti minčių kampelį, o ten – apmąstymų suolelį.
„Su žmona nusprendėme sutvarkyti šį kampelį. Aš užsiėmiau labiau vyriškais darbais, o ji – moteriškais. Čia buvo tikras šabakštynas, o dabar puikus kampelis pasėdėti, pamąstyti, paklausyti, kaip teka upeliūkštis. Nors joks čia upeliūkštis, čia nuo seno šaltinėlis teka, bet vis tiek labai ramina tas vandens čiurlenimas“, – atskleidžia Algirdas.
Daug darbo
Vyriškis su žmona įdėjo daug pastangų, kad upelio krantus paverstu tikru rojaus kampeliu. Šeima upelio krantus išklojo akmenimis. Vyriškis pristatė savo gamybos suoliukų, sumeistravo krioklius, kad vanduo dar įspūdingiau čiurlentų. Danutė įrengė nuostabius gėlynus, kurie nuolat traukia prašalaičių žvilgsnius.
Šeima sako, kad darbai jau visiškai baigti ir rojaus kampelį belieka tik prižiūrėti, kad žolės neužželtų.
Suteikė pavadinimą
„Viską kūrėme būtent dėl šio mažyčio bevardžio upelio. Jei ne jis, čia nebūtų taip gražu. Aš sugalvojau upeliui vardą suteikti. Mano anūkės vardas Milda, tai upelį pavadinau jos garbei – Mildupis. Atsinešiau akmeninę lentą ir iškaliau šį pavadinimą. Pastačiau prie upelio, įamžinau, labai gražu“, – šypsosi vyriškis.
Kėdainietis A. Granauskas – žinomas auksinių rankų menininkas. Vyras jau keturis dešimtmečius laisvalaikiu raižo verpstes, kurių viena siekia net jo ūgį. Namo rūsį jis pavertė tikru muziejumi, mat visos sienos išpuoštos neapsakomo grožio verpstėmis. Džiaugiasi turėdama auksarankį
Algirdo žmona džiaugiasi turėdama auksarankį vyrą. Pasak jos, jis viską sutaiso, sutvarko, pagamina ir pastato, ką reikia.
„Reikia stalo – bus, reikia kėdės – bus... Na, žodžiu, viską jis sugeba, šaunuolis. Mes taip pat puoselėjame sodybą, čia, kur dabar apmąstymų kampelis, buvo tikras dilgėlynas.
O dabar čia prisodinome įvairių augalų, medelių. Čia nuolat čirškia paukšteliai. Čia būti labai gera. Svarbiausia, visko neapleisti, prižiūrėti, ir bus nuostabu“, – šypsosi auksarankio žmona, kuri atsakinga už sodyboje esančias gėles, aplinkos priežiūrą.
Ne rūsys, o muziejus
Algimanto rūsys labiau primena muziejų nei rūsį daržo gėrybėms ar nereikalingiems daiktams susidėti. Čia kiekvienas daiktas turi savo vietą. Bent jau taip pasakoja pats vyriškis ir vedasi mus apsidairyti.
Tai, ką išvystame rūsyje, priverčia aiktelėti. Viso rūsio sienos nukabinėtos skirtingų raštų verpstėmis, kurios yra viena už kitą gražesnės. Negalime atsistebėti.
Ir stebina ne tik verpstės, bet ir taip pat idealiai sutvarkytas daugiabučio rūsys, kurį prižiūri Algirdas.
Niekas nemokė
Vyriškis pasakoja, kad raižyti verpstes pradėjo sugrįžęs iš kariuomenės. O istorija labai įdomi.
„Na, juk vieni ėjo žvejoti, kiti medžioti, kiti kažką kolekcionavo, dar kiti turėjo kitų hobių, o aš pabandžiau raižyti ir man labai patiko. Taip ir raižau jau kokius keturis dešimtmečius, vis negaliu sustoti“, – šypsosi gerai nusiteikęs Algirdas.
Negali suskaičiuoti
„Kiek per tą laiką sukūriau kūrinių – niekaip nesuskaičiuočiau. Vienas verpstes laikau čia, rūsyje, kitas – kambaryje, kitas sodyboje, o kiek jų dar padovanota! Nesu nė vienos verpstės pardavęs – arba pasilieku sau, arba padovanoju. Taip pat kilo mintis išraižyti labai didelę verpstę, raižiau labai ilgai, o kokio ji ilgio – taip ir nežinau, maždaug mano ūgio, tai gal apie 170 centimetrų.
Rekordų nesiekiu, nes man paprasčiausiai įdomu kurti. Pažvelkite, nerasite nė vienos tokios pat verpstės – jos visos skirtingos, o iš kur kyla idėjos raštams – nežinau, tiesiog taip išeina, ir pažįstami sako, jog išeina gražiai“, – kuklinasi vyriškis, daugybę metų dirbantis Kėdainių kelių tarnyboje.
Sunkiausia nusipiešti
Pats Algirdas sako, jog raižyti nėra sunku, sunkiausias darbas – nusipiešti verpstės kontūrus būsimam kūriniui.
„Piešiu tikrai ilgai, o raižymas užima kiek mažiau laiko. Raižau vakarais, po darbo ir savaitgaliais. Neseniai buvau susižeidęs, tad turėjau nedarbingumo pažymėjimą, negalėjau dirbti savo tiesioginio darbo, tad sėdėjau ir raižiau. Mane tai atpalaiduoja, be to, jaučiu, kad darau kažką gražaus. Labai malonus užsiėmimas“, – teigia vyriškis.
Rėžtukas savadarbis
Algirdas net rėžtukus naudoja savadarbius. Vyras pirktiniais nepasitiki, esą jie neilgalaikiai.
„Buvau vieną kartą nusipirkęs rėžtuką, buvo labai nepatogus, labai sunku su tokiu raižyti. Labai nepatiko man. O čia aš pasidarau iš paprasto metalo gabaliuko, medienos ir izoliacinės medžiagos. Išėjo puikiausiai, pagal ranką, kaip aš sakau“, – šypteli vyriškis.
Nelinkęs eksponuoti
Vyriškis savo darbų nelinkęs vežioti į parodas, eksponuoti ar jais girtis. Jo darbus mato kaimynai, pažįstami žmonės.
„Esu per visą gyvenimą tik vieną kartą buvęs parodoje. Ten tikrai mane vertino puikiai. Bet nežinau, na, man nelabai patinka rodytis, eksponuoti, girtis. Juolab kad žmonės prašo parduoti, o aš neparduodu.
Tai va taip tyliai ir dirbu sau, raižau kada užsinoriu ir kur papuola – tai rūsyje, tai kambaryje, tai sodyboje“, – atskleidžia ramaus būdo kraštietis.