Jau penki metai,kai netekau dukrytės.Skausmas niekur nedingo.Dar vis netikiu kad jau daugiau neapkabinsiu,neišbučiuosiu.Jausmas toksnegeras.Kas dien mintyse kalbamės.Verkiam.Kaip jaučiuos,nenusakoma.Užjaučiu visas netekuses savo vaikų.

Kam visa tai pasakoti? Nereikalinga tema.

Užjaučiu jus ir suprantu.Jau 33 metai turiu angelėlį ...

Šitą skausmą patyriau du kartus. Ir žinau kaip jaučiasi moteris praradusi savo brangiausia turtą, kudikelį! Užjaučiu tas mamas! Bet rankų nuleisti ne privalome. Juk mūsų gyvenimas nesustoja ir mūsų mažas angelelis iš dangaus žiūrėdamas, nenori kad mama amžinai save kaltint ir kankintusi. Tai būkite mamytės stiprios, galvodamas apie tuos angelelis kurie jumis stebi iš dangaus.

Gi jau rašė apie tai , aš netekau dukros kai jai buvo 36 metai , paliko vaikučius ,vyrą ,tėvus čia yra didžiule netektis .

Tai yra labai skausminga patirtis. Kas ką nors prarado, gyvą (skyrybos) ar mirusį, tas, manau, supras. Bet vaiko praradimo skausmas turėtų būti pats didžiausias. Šiai moteriai dar ir kitų daugybė psichologiskai sunkinančių aplinkybių susidėjo.

Patyriau pati si jausma, ir uzjauciu kitas mamas.

Jautru. Ir turbūt kad ir kaip skambėtų geriausias šios dienos straipsnis. Su gilia prasme, stipri moteris esate Vydmante.

Kas to nepatyre,niekada nesupras tokio skausmo...

Netekties skausmas islieka visa gyvenima.Taip mes danguje turime savo angelelius.