Mindaugo gyvenimas į Italiją pasuko visiškai netikėtai − jis su draugais tiesiog norėjo pakeliauti ir pažinti kraštą. Tam, kad atsipirktų kelionės išlaidos, Mindaugas kelis mėnesius nelegaliai dirbo žemės ūkio darbus. Vėliau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, Mindaugui ėmė sektis − jis susirado legalų darbą, po truputį ėmė prisijaukinti Italiją. Šiandien Mindaugas yra profesionalus virtuvės šefas, tačiau maisto gaminimas liko tik jo hobiu.
Karinė Lietuvoje įgijusi virėjos specialybę, išvyko į Italiją atlikti stažuotės. Čia ir susipažino su Mindaugu.
„Atvažiavau pas savo vyrą atlikti praktikos, nes jis tuo metu buvo virtuvės šefas. Dabar maisto gaminimas liko tik jo hobiu ir gyvenimas ne kartą pasisuko kitu kampu. Italija nebuvo mano svajonių šalis. Aš pati galvojau, kad tikrai niekada neemigruosiu. Mano vyras tuo metu jau buvo puikiai įsitvirtinęs Italijoje, todėl galiausiai nutarėme, kad čia ir pasiliksime, pasižiūrėsime, kaip viskas klostysis, o vėliau galbūt ir grįšime į Lietuvą“, − sako Karinė.
Tarsi be savos vietos
Karinė neslepia, kad jai pirmieji 2 metai buvo labai sunkūs – italų kalbos ji nemokėjo, gili itališka kultūra skyrėsi nuo lietuviškos. Moteris sako, kad ir gyvenimas Italijos pietuose skiriasi nuo gyvenimo šiaurinėje šalies dalyje.
„Gyvename provincijoje, kur esi stebimas ir apkalbinėjamas kitų. Kaip žmonės gyveno čia prieš 50 metų, taip gyvena ir dabar. Evoliucija per daug neįvyko čia. Buvo tikrai sunkūs pirmieji metai. Man palengvėjo tada, kai supratau, kad jų nepakeisiu ir nereikia jų keisti. Aš esu ta, kuri atvažiavau pas juos. Supratau, kad reikia priimti visą jų kultūrą arba išvažiuoti. Man pradėjo patikti Italija, jos tempas, nusikarpiau savo „ragus““, − šypsosi ji.
Moteris priduria, kad daug žmonių galvojo, kad emigrantų gyvenimas yra labai lengvas, tačiau iš tikrųjų yra priešingai. Nors ji gali ir Lietuvą, ir Italiją vadinti savo namais, tačiau abejose šalyse į ją žiūri tarsi pašalietę.
„Aš Italijoje, kad ir kaip puikiai kalbu, esu prisitaikiusi, tačiau vis tiek esu pašalietė. Grįžusi į Lietuvą jau esu ta, kuri gyvena Italijoje. Yra toks pasakojimas, kad vienoje vietoje augo palmė, bet žmonės pamatę, kad ji sunkiai auga, jai nepavyksta įsišaknyti, nusprendė sugrąžinti ten, iš kur ji buvo paimta. Tačiau tos vietos jau nebebuvo, ją užėmė kitas medis.
Taip yra ir su mumis, emigrantais. Aš esu čia įsitvirtinusi, bet italams aš esu užsienietė, o Lietuvoje esu ta, kur gyvena Italijoje. Mes tokie truputį be vietos esame“, − priduria ji.
Trūko kultūros
Atvykus į Italiją, Karinei buvo 18 metų. Moteris juokiasi, kad tada per daug negalvojo apie gyvenimą, o po metų, kai susituokė su Mindaugu, buvo per daug įsimylėjusi, kad galvotų apie pasitaikančius sunkumus.
„Prieš atvykstant į Italiją man Daugpilis, Latvijoje, buvo užsienis, nes niekur kitur nebuvau keliavusi. Aš įsivaizdavau, kad Italija yra kultūros šalis, kur menas ir teatras. Aš esu iš Dusetų miestelio, man jis yra tikra kultūros sostinė. Čia nuostabi dailės galerija, kultūros centras. Aš pati baigiau dailės mokyklą.
Būdavau tarp menininkų ir man tai buvo nuostabu. Atvažiavau į Italiją, kur tikėjausi kažko „oho“, bet pasirodo, kad pas miestelyje mus tik senamiestis toks, nes nauji statomi rajonai visiškai nedera su senamiesčio dvasia.
Iš pradžių gyvenome Gargano pusiasalio širdyje, mums iki autostrados buvo apie 60 km. Jeigu norėdavome nuvažiuoti į prekybos centrą, mums ir reikėjo važiuoti mažiausiai 60 km. Viešasis transportas išvystytas prastai, jeigu norėdavau kažkur nuvažiuoti, buvau priklausoma nuo vyro“, − pasakoja Karinė.
Moteris sako, kad Italijos provincijoje jai nepatiko ir tai, kad atėjus su draugų kompanija į restoraną tikimasi, kad moterys sėdės ir kalbės tik su moterimis, o vyrai su vyrais:
„Italijos provincijoje moterys kalbasi dažniausiai apie tai, ką gamina pietums, kiek kartų per dieną skalbia, o vyrai ir apie politiką, kitas temas. Iš pradžių apsimesdavau, kad nepakankamai gerai kalbu itališkai, todėl sėsdavausi prie vyro, kad galėčiau klausytis jų pokalbio. Lietuvoje galbūt moterys su vyrais yra lygiavertiškesnės“.
Lietuvą kuriasi patys
Karinė šypsosi, kad jie patys savo namuose kuriasi Lietuvą – jų namuose nuolat skamba lietuvių kalba, o įsigijus pirmąjį nuosavą būstą
„Kilometrai gali atitolinti žmones, bet su savo šeima ir gimine vis dar jaučiu stiprų ryšį. Kai nusipirkome savo būstą, tikriausiai pirmus metus nebuvo nė dienos, kai mūsų namuose nebūdavo svečių iš Lietuvos.
Šiemet organizavau Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimą ir buvo apie 80 svečių. Mano italai draugai labai myli Lietuvą ir ne kartą yra apsilankę joje. Mes patys prieš pandemiją leidome sau daugiau nei kartą grįžti į Lietuvą. Aš dabar nebedirbu Italijoje, o organizuoju „Erasmus plius“ stažuotes, dabar pasitikau 28 lietuvius, kurie atvyko stažuotis čia iš kolegijų. Aš visada esu tarp lietuvių. Juodą duoną namuose išsikepu pati“, − sako ji.
Karinė labai žavisi Lietuva ir džiaugiasi, kad tiek jos 3-ejų dukrelė Joana, tiek pirmokas sūnus Ąžuolas kalba lietuviškai:
„Sūnus ne tik pats kalba lietuviškai, bet labai malonu, kai į svečius ateina jo geriausias draugas italas ir lietuviškai sako „labas“, „gerai“, „kaip sekasi?“. Man čia yra neįtikėtina, nes vadinasi, kad jį to pamokė mano sūnus“.
Nors kol kas planų grįžti į Lietuvą neturi, tačiau Karinė sako, kad jeigu gyvenimas priverstų kelti sparnus ir emigruoti, nevažiuotų niekur kitur – tik į Lietuvą.
„Tikriausiai visi emigrantai susiduria su ta pačia problema, kai vaikai pradeda eiti į mokyklą. Mano sūnus Ąžuolas jau pirmokas, jis kalba lietuviškai, bet su itališku akcentu. Jis laiko save lietuviu. Neseniai gavo dovanų knygelę apie Lietuvos pilis, kurioje iššoka paveikslėliai, ją visur nešiojasi ir rodo visiems. Jo piešiniuose lietuviška vėliava. Aišku, kai vaikai pradeda kurti savo draugų ratą, pradėjo mokytis, pasidaro baisu išvažiuoti.
Jeigu gyvenimas priverstų emigruoti, važiuočiau tik į Lietuvą. Nematau reikalo važinėti po pusę pasaulio ir ieškoti laimės. Laimę turime susikurti patys ten, kur esame“, − pasakoja moteris.
Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Italijos pietuose ir ką verta pamatyti bei patirti šiame krašte pamatykite laidoje „Lietuvis pas lietuvį“.
