Vaismedžių sodo sėkmė prasideda nuo sodinuko. Čia svarbios tiek šaknys, tiek kamienas. Kitaip tariant, turite žinoti, kad vaismedis susideda iš įskiepio – viršutinės dalies, kuri lieka virš žemės ir poskiepio – šaknų. Įskiepis nulemia – vaisiaus dydį, spalvą, skonį, atsparumą ligoms, nokimo laiką. Poskiepis – augumą, derlingumą, atsparumą sausrai.
Žemi poskiepiai nulems ankstyvesnį derėjimą, geresnį vainiko apšviestumą, kokybiškesnius vaisius, juos bus lengva pasiekti, nuskinti. Tokie sodinukai gali būti produktyvesni, tačiau šaknų sistema bus labiau paviršinė, todėl bus būtinas tręšimas, laistymas, piktžolių kontrolė, reikalingi kuolai.
Vidutinio augumo ir aukšti poskiepiai pasižymės stipriomis, giliomis šaknimis, mažesniu trąšų ir laistymo poreikiu, tačiau bus sudėtinga pasiekti vaisius, sudėtinga purkšti ir genėti, prireiks kopėčių.
Taigi, dairydamiesi sodinuko, atminkite, kad didelis sodinukas turėtų turėti didesnes šaknis. Geriau prigis vaismedžiai turintys gausesnes smulkesnes šaknis. Taigi, geriausias variantas bus tolygiais atstumais išaugusios didesnės šaknys, iš kurių gausiai auga smulkesnių šaknelių. Kuo medelis didesnis, tuo sunkiau jis prigyja, todėl didžiausią dėmesį skiriame ne vainiko dydžiui, o šaknims.
Savidulkė ar kryžmadulkė veislė?
Kalbant apie veisles, reikia prisiminti, kad jų yra savidulkių arba kryžmadulkių. Savidulkė veislė – apsidulkina pati. Savidulkės veislės dažniausiai būna puikios dulkininkės kryžmadulkėms veislėms.
Kryžmadulkė – be veislės dulkininkės derės labai prastai arba iš viso nederės. Turi būti bent dvi skirtingos veislės žydinčios panašiu metu. Ankstyva veislė su ankstyva, vėlyva su vėlyva. Kad vaismedžiai apsidulkintų nebūtina juos sodinti keleto metrų atstumu, gali būti iki kelių šimtų metrų atstumas, kartais užtenka ir kaimyno vaismedžių.
Sodinimo elementai
Vieta. Vaismedžiui tai turi būti nedidelis pakilimas, kad medelis nebūtų duobėje, užuovėja nuo šiaurinių vėjų. Jautresniems medeliams, tokiems kaip persikai, trešnės, slyvos, kriaušės, reikia parinkti šiltesnę sodo vietą.
Dirvožemis turėtų būti priesmėlis, lengvas arba vidutinio sunkumo priemolis, neužmirkstantis. Rūgštingumas – 5–6 pH, o kaulavaisiams – vos žemesnis. Durpingas dirvožemis vaismedžiams netiks. Jei žemė, kurioje ketinate sodinti vaismedžius, yra nederlinga, reikia pasiruošti mišinį ir dirvožemį praturtinti. Mišinį turi sudaryti žemė, kompostas ir perpuvęs mėšlas. Svarbu atminti, kad sodinant negalima dėti šviežio mėšlo arba mineralinių trąšų, taip galite nudeginti sodinukų šaknis.
Duobės dydis sodinukui turi būti optimalus: šaknys turi pasiskleisti nesiremdamos į kraštus. Tad kaskite dvigubai didesnę nei šaknynas.
Svarbus ir sodinimo gylis, duobė sėklavaisiams, kaip obelys, kriaušės, turi būti įsodinti taip, kad skiepo vieta liktų virš žemės bent apie 5–8 cm jau po to kai dirvožemis suslūgsta. Prisiminkite, kad kuo aukščiau poskiepis paliekamas virš žemės, tuo žemesni auga medeliai
Kaulavaisiams, kaip slyvos, persikai, vyšnios, duobę kaskite tokią, kad įsodinus skiepas būtų lygiai su žeme arba iki kelių cm po žeme, jau po to kai dirvožemis suslūgsta.
Jei medelius sodinate plikomis šaknimis, tam tinkamiausias laikas – ankstyvas pavasaris, kai išeina pašalas ir dirvožemis šiek tiek pradžiūsta. Kitaip tariant, iki pumpurų sprogimo, geriausia kovą–balandį. Rudenį bus tinkamas visas spalio mėnuo iki lapkričio vidurio.
Jei sodinate sodinate medelius, įšaknydintus vazone, sodinti juos tinka bet kuriuo metų laiku kai dirva neįšalusi.
Atminkite, kad statistiškai rudenį pasodinti medeliai geriau prigyja, nes pavasarį anksčiau vegetuoja, tačiau reikėtų pasirinkti arba veisles atsparias šalčiui arba pasirūpinti priedanga. Pavasarį pasodintus medelius reikia gausiau laistyti.
Apgalvojant atstumus tarp vaismedžių, pagrindinė taisyklė – pasodintų vaismedžių laja turi nesiliesti tarpusavyje.
Atminkite, kad vidutinio augumo obelys sodinamos kas 3–4 m, pusiau žemaūgės obelys – 2–3 m atstumu, žemaūgės obelys –1–2 m atstumu, augios obelys, kriaušės ir trešnės su sėkliniais poskiepiais sodinamos 4–5 m atstumu. Vyšnias, slyvas sodiname 2–2,5 m atstumu, o slyvas, abrikosus, persikus – 3 m atstumu.
Vienkiemiuose vaismedžius drąsiai galima sodinti rečiau. Kai sodinamos kelios eilės, atstumai tarp eilių turėtų būti apie 1,5 karto didesni negu vaismedžių ar krūmų aukštis.
Ką žinoti apie vaismedžių priežiūrą?
Gera vaismedžių priežiūra vos pasodinus dažnai turi didesnę įtaką derėjimo pradžiai ir derliui negu visas priemonių kompleksas vėliau. Tik pasodinus medelius, juos reikia palieti, dirvą pridengti mulčio arba sausos dirvos sluoksniu. Mulčiuoti galite durpėmis, mėšlu, pjuvenomis ar kitomis organinėmis medžiagomis. Mulčias sulaiko drėgmę, pagerina maisto medžiagų balansą dirvoje, iš dalies užkerta kelią piktžolėms. Galite pridengti ir polietilenine plėvele, tik ją reiks subadyti, kad patektų drėgmė. Jeigu mulčiuojate mėšlu, jį sudėkite taip, kad prie kamieno liktų bent 3–5 cm tarpas ir nebūtų pažeistas medelio kamienas.
Žemaūgių vaismedžių šaknų sistema būna labiau paviršinė, todėl yra negerai, kai medelis juda, nes atsiranda mikroplyšiai, šaknys gauna oro, džiūsta, prigijimo tikimybė mažėja. Todėl tokius medelius geriau sutvirtinti kuolais. Geriausia kai kuolai 3, iš visų pusių, įsmeigti giliau nei šaknys.
Kalbant apie tręšimą, azoto trąšos bus reikalingos anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams. Susprogę ir pradėję augti medeliai tręšiami po 120–150 g amonio salietros arba 100–120 g karbamido. Prieš žydėjimą naudingas tręšimas per lapus karbamidu. Sezono metu specialių trąšų vaismedžiams komplektas lajos plote.
Anksčiau tręšti pavojinga, nes galima apdeginti dar neprigijusių medelių šaknis. Jaunus vaismedžius reikia tręšti tik azoto trąšomis. Kiekvienais kitais metais trąšų norma didinkite 50–70 g. Pradėjus vaismedžiams derėti, jų norma sumažinama, o vėliau vėl grįžtama prie didinimo. Nuo penktų šeštų metų vaismedžius reikia pradėti tręšti visomis pagrindinėmis trąšomis – azotu, fosforu ir kaliu.
Vasarą svarbu sekti, kad pomedžiai neapželtų piktžolėmis, mat jos atima iš medelių drėgmę. Ypač nepageidautinos piktžolės pomedžiuose, kur išsidėsto pagrindinės vaismedžių šaknys. Jaunų vaismedžių pomedžiai turi būti visiškai švarūs. Piktžoles galima naikinti herbicidais arba mechaniškai purenant dirvą. Tiesa, nors nedideliame plote piktžoles sėkmingai galima sunaikinti mechaniškai, to nepadės padaryti gilus dirvos perkasimas. Perkasant dirvą tik išversite naujus dirvos sluoksnius, užterštus piktžolių sėklomis.
Sausą pavasarį arba vasaros pradžioje medelius reikia 2–3 kartus palieti. Taisyklė kelios – sausos dienos – kibiras vandens. Atminkite, tam, kad vaismedžiai galėtų normaliai augti, optimali dirvos drėgmė turi būti apie 70 proc. lauko drėgmės imlumo. Sodo augalai laistomi retai, bet gausiai, kad drėgmė pasiektų gilesnius sluoksnius.
Prieš žiemą pasirūpinkite ir apsauga nuo graužikų – apatinę kamieno dalį apsaugoti medžių kamienų apsauga, popieriumi arba audeklu.
Žiemą po vaismedžiais rekomenduojama sutrypti purų sniegą vaismedžio lajos plote, mat kitu atveju pelės po sniegu išrausia urvelius ir pažeidžia vaismedžių šaknis. Nepatartina jų rišti toliumi, ruberoidu ir kita tamsia medžiaga, taip pat polietilenine plėvele arba jos atliekomis.
Žinoma, reikės ir baltinti kamienus. Tiesa, baltinama tada, kai vaismedžiai nerišami. Tam tinka kalkių pienas, su kazeino arba stalių klijų priedu. Pagrindinis balinimas vyksta spalio–lapkričio mėnesį, pakartotinis, atnaujinantis, bet ne toks svarbus – vasario–kovo mėnesį. Tada balta kamienų ir skeletinių šakų spalva apsaugo juos nuo pavasarinių temperatūros svyravimų.
Reikalinga reguliuoti būsimą derlių. Tam pagelbės užuomazgų (žiedų) retinimas. Kodėl tai svarbu? Jeigu metai ypatingai derlingi, medis pereikvoja energiją ir kitais metais gali derėti prastai arba išvis nederėti. Taip pat tokiu būdu pagerinama vaisių kokybė.
