Juzefa supažindina su sėkmingai diabetą valdančia Vida Navickiene ir su į konsultaciją pirmą kartą atėjusia Danute Ilgevičiene. Ko ir kodėl moko diabeto slaugytoja?
Noras padėti skatino ieškoti žinių
„Kaip tapote slaugytoja diabetologe?“ – paklausiau Juzefos prisipažinusi, kad su šia profesija iš arčiau dar neteko susipažinti. „Reikėtų grįžti į 1989-uosius, – sako ji. – Ateidama dirbti į Raudonojo Kryžiaus ligoninės Endokrinologijos skyrių jau žinojau, kad dirbsiu su diabetu sergančiais pacientais. Vos pradėjus dirbti laikraštyje „Respublika“ pasirodė straipsnis apie sergančių šia liga bėdas: žmonės rašė, kad sirgdami diabetu jie jaučiasi bejėgiai, nemoka stebėti savo ligos, gyvena kamuojami baimės, nes neturi vienkartinių švirkštų, o turimus daugkartinius turi virinti ar merkti į spiritą, trūksta insulino, o kai kurie ligoniai yra akli ir patys jo susileisti negali, sergantieji nežino, kaip prižiūrėti kojas, kaip pasirinkti patogią avalynę...“
Tokius jaudinančius laiškus žmonės rašė ne prieš šimtmetį, o prieš 29-erius metus! Nevilties kupini laiškai Juzefą įkvėpė ieškoti pagalbos sergantiesiems diabetu. Slaugytoja diabetologė puikiai žinojo, kad diabetas yra sparčiai plintanti neinfekcinė metabolinė liga. Daugelis žmonių net nežino, kad serga šia liga, todėl diabetas dažnai diagnozuojamas per vėlai. „Cukrinis diabetas neišgydomas, bet šią ligą galima kontroliuoti“, – sako Juzefa ir pasakoja, kad anuomet, norėdama įgyti daugiau žinių ir padėti sergantiesiems, išvyko pasitobulinti į Vokietiją, į Diuseldorfo Heinricho Heinės universiteto kliniką.
Patirtis Vokietijoje
Vokietijoje diabeto mokykla gyvavo jau daugiau nei 20 metų. Juzefa pasakoja, kad, besigilindama į vokiečių darbą, suprato, jog būtina kurti diabeto mokyklas ir Lietuvoje, nes susirgus diabetu reikia mokytis šią ligą kontroliuoti visą gyvenimą. Tuo metu ligoniai Lietuvoje nebuvo girdėję, kaip reikia skaičiuoti angliavandenių vienetus, neturėjo supratimo, kad vienas vienetas duonos gali padidinti gliukozės kiekį kraujyje, o vienas vienetas suleisto insulino – sumažinti. Nebuvo ir aparatukų, kuriais ligonis galėtų pats pasimatuoti cukraus kiekį kraujyje – cukrų tikrindavo poliklinikų laboratorijose.
1990 m. Juzefa iš Vokietijos atvežė pirmą aparatuką cukrui matuoti ir daug juostelių. Ji pradėjo organizuoti diabetu sergančio jaunimo stovyklas ir mokyti visus pasimatuoti cukraus kiekį kraujyje. Tuo metu niekas netikėjo, kad tokių aparatų bus įvežta daug, netikėjo, kad bus galima patiems matuotis cukraus kiekį kraujyje.
Pirmąją diabeto mokyklą Juzefa įkūrė Raudonojo Kryžiaus ligoninės Endokrinologijos skyriuje. Ji tęsė diabetikų mokymus ir pradėjusi dirbti kitoje gydymo įstaigoje. Sergančiuosius ji moko jau 30 metų, turi slaugytojos diabetologės licenciją. Įkūrė ir Lietuvos slaugytojų diabetologų draugiją, vadovavo jai 18 metų.
1998 metais J. Uleckienė pradėjo organizuoti sergančiųjų cukralige stovyklas Palangoje, pati rašė ir vertė reikalingą literatūrą. Tačiau šiuo metu nebeatsiranda norinčiųjų paremti knygų leidybą, o ir jau išleistas knygutes gydytojai, užuot įteikę ligoniams, dažnai laiko stalčiuose.
Juzefa apgailestauja, kad dabar cukriniu diabetu sergančiųjų mokymas prigesęs, už jį mažai mokama. „Kai sveikatos apsaugos ministras buvo Juozas Olekas, buvo reikalaujama, kad kiekvienoje gydymo įstaigoje būtų slaugytojas diabetologas ir diabeto mokykla. Diabetikas privalo gauti žinių, kaip jam tvarkytis su savo liga, ir visą gyvenimą gilintis, kad išvengtų komplikacijų, o ne užsiimti saviveikla. Tačiau dabar diabeto mokyklos nebėra net Vilniaus klinikinėje ligoninėje“, – sako diabetologė. Dabar ji konsultuoja Lietuvos diabeto asociacijos patalpose.
Stipresnė valstybinė pritaikomų objektų kontrolė.
Didesnis neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas į aplinkos pritaikymo procesus.
Įstatymų tobulinimas.
Nežinau, man tai neaktualu.
Ne privalau, o noriu
Supažindindama su Vida Navickiene Juzefa sako, kad ši jos mokinė jau pati gali būti diabeto mokytoja, nes puikiai valdo antrojo tipo diabetą. Žvali, džiaugsmu spinduliuojanti Vida pasakoja, kad į konsultaciją pas Juzefą ji atėjo tik prieš pusmetį, o šiuo metu jau nevartoja jokių vaistų. „Vaistų aš iš viso vengiu“, – sako ji.
Prieš 15 metų ji susirgo nekroziniu pankreatitu, patyrė tris operacijas, pusę metų išgulėjo ligoninėje, keturis mėnesius – reanimacijos palatoje. Gydytojai vyrui sakė, kad vilties nebėra, su tokia diagnoze išgyvena vienas iš tūkstančio. Vida tapo ta laimingąja ir sako, kad dabar negali atsidžiaugti gyvenimu, todėl nesupranta aimanuojančių, kad viskas blogai.
„Kai išėjau iš ligoninės, man vis būdavo šalta, todėl pradėjau kimšti visokius saldumynus, nes maniau, kad jie padės sušilti. Sušilti nesušilau, tik medikai neilgai trukus nustatė antrojo tipo diabetą“, – pasakoja pašnekovė.
Gydytojai Vidai skyrė metforalio tablečių. Vida kurį laiką jas vartojo, tačiau jai toks gydymosi metodas netiko. Ji įsitikinusi, kad vartojant vaistus jų galiausiai reikia vis daugiau. Moteris nusipirko „5:2 dietos knygą“, kurią parašė švedų sveikos gyvensenos propaguotoja Kate Harrison. Knygoje rašoma, kad reikia dvi dienas per savaitę pasninkauti, o penkias maitintis įprastai.
Vida ryžosi sekmadienį ir trečiadienį nuo 18 valandos nebevalgyti, o pirmadienį ir ketvirtadienį valgyti tik nuo 12 valandos dienos. Ji pajuto, kad organizmas valosi, reguliuojasi medžiagų apykaita, bet gydytojai neleido atsisakyti vaistų. Tada Vida susirado slaugytoją diabetologę Juzefą. Ši išmokė Vidą skaičiuoti angliavandenius, skirti maisto produktų grupes ir pildyti dienyną.
„Žinojau, kad vienų ar kitų produktų negalima valgyti, bet nežinojau, kodėl“, – pasakoja Vida ir priduria, kad pasimokiusi Juzefos mokykloje ji suprato, jog gali valgyti kone viską, bet turi skaičiuoti. „Žodžiai „negalima“, „privalai“, „turi“ man svetimi“, – prisipažįsta Vida, pakeitusi šiuos žodžius į „noriu“.
Galvoja, ką valgo
Į mūsų pokalbį įsiterpusi Danutė sako labai mėgstanti cepelinus, bet šis patiekalas diabetikams nerekomenduojamas. Vida jau iš savo patirties sako, kad nieko baisaus, galima juos valgyti, tik reikėtų suvalgyti ne visą, o pusę cepelino. Malonumą patirsite tokį patį, o angliavandenių gausite mažiau. Arba galima cepeliną suvalgyti per du ar net keturis kartus.
„Kai pagalvoju, kad vienetas angliavandenių man vienetu pakels cukraus kiekį kraujyje, einu pasivaikščioti, pajudėti, kad cukrus mano organizme išsisklaidytų ir iki ląstelių nueitų“, – sako moteris.
Ji išsispausdino Juzefos duotą lentelę, pildė dienyną. „Kai cukraus kiekis mano kraujyje pasiekė 4,3–7,7, apsiraminau ir nustojau vartoti tabletes“, – prisipažįsta Vida. Ji sako, kad pildydama lentelę ir reguliariai matuodamasi cukraus kiekį kraujyje atrado kelią, kuriuo turi eiti. Jeigu labai norisi, ji suvalgo ir ledų porciją, tačiau tą dieną kitų angliavandenių valgo mažiau. Per pusryčius valgo dvi riekutes juodos duonos ir sūrio, išgeria ir kavos. Per pietus valgydama karštą patiekalą suvalgo dvi bulves, sriubą valgo neužsikąsdama duona.
Danutė papasakojo, kad rytais geria žaliąją arbatą, po kiek laiko valgo raugintų kopūstų ir agurkų mišrainę. Moteris prisipažįsta labai mėgstanti braškes, bet žino, kad jų iš karto daug suvalgyti negalima. „Kai paklausau paskaitų apie tai, kaip maitintis diabetikui, iš karto tampu drausmingesnė, bet šiaip dažnokai paleidžiu vadžias“, – sako Danutė.
Pokalbis Lietuvos diabeto asociacijoje tęsėsi. Konsultuotis pas Juzefą atėjo 38-erių vyriškis, neseniai sužinojęs, kad serga diabetu. Klausydamasi, kaip Juzefa moko vyriškį, šių eilučių autorė irgi nutarė prisipažinti, kad taip pat serga antrojo tipo diabetu. Ligos pradžioje, prieš 14 metų, gydytoja jai nepasakė apie galimybę lankyti diabeto mokyklą ar gauti pagalbą diabetinės pėdos kabinete, o tik išrašė kompensuojamųjų vaistų. Vis iškylančios sveikatos bėdos vertė ieškoti kitokios pagalbos, tačiau geros žinios kartais atsiranda per vėlai.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
