J. Danylienės teigimu, „Niekieno vaikai“ yra iniciatyva, suburianti savanorius, kurie teikia emocinę pagalbą vaikams ligoninėse, sanatorijose, psichiatrijos skyriuose bei krizių centruose.
Savanorystė – savęs realizavimo priemonė
Nors Jurgita yra baigusi tiksliuosius – chemijos inžinerijos mokslus, susijusius su kokybės sistemomis, standartų tiekimu, ji šioje organizacijoje savanoriauja jau beveik dvejus metus.
„Iš prigimties aš jaučiu stiprų ryšį su žmonėmis. Norėjau po savęs palikti žymę šiame pasaulyje ir vieną dieną supratau, kad mano misija nėra vien tik dirbti kompanijoje, bet ir padėti žmonėms.
Vieną vakarą, naršant internete, pamačiau „Niekieno vaikų“ kvietimą savanoriauti Klaipėdoje. Tada aš supratau, kad tai yra ženklas – aš turiu kandidatuoti. Tai buvo man lyg šviesa, rodanti, kad einu tinkama kryptimi“, – pasakoja savanorė Jurgita.
Kadangi moteris turi šeimą: vyrą ir dvi dukras, Jurgita nežinojo, ar vyras sutiks su šia moters idėja ir pabus su jų dukromis, kol moteris savanoriaus ir padės kitiems vaikams.
„Vyras sutiko ir sakė: žinoma, nes tai – didelis mano troškimas“, – prisimena J. Danylienė.
Sunkumai tik dar labiau sustiprina
Jurgita sako, kad mato tik teigiamas savanorystės puses ir jokie sunkumai didelio troškimo padėti žmonėms neužgožia.
„Mano gyvenimo moto: „Geriau duoti nei gauti.“ Man patinka atskleisti savo didelę širdį, dalintis šiluma, apkabinimu, meiliu žvilgsniu su vaikais, kuriems to reikia ir tai įvertina.
Ne retai vaikai džiaugiasi kiekviena smulkmena: pasiūlymu pažaisti, pakalbėti, kartu smagiai praleisti laiką.
Mes važiuojame su vaikais pažaisti, piešti, bendrauti, linksmai leisti laiką ir paįvairint jų dienotvarkę. Jeigu paskirti budėjimai ligoninėje, turime mums skirtą pacientą.
Kartais gauname žinutę, kad labai skubiai nuo tam tikros valandos reikia prižiūrėti negaluojantį vaiką.
Tuomet su kolegomis pasiskirstome, kuris nuskubės pagelbėti. Kartais važiuojame padėti neįgaliems, nebendraujantiems arba jokių sutrikimų neturintiems vaikams, kurių mamos nespėja jų prižiūrėti, nes kita atžala guli ligoninėje“, – pasakoja Jurgita.
Pagalba žmonėms atveria akis
„Savanoriaudama supratau, kiek aš daug savo gyvenime turiu. Pradėjau suprasti, kad kiekviena nesėkmė – nėra pasaulio pabaiga. Supratau, kad viskas yra laikina ir turime vienas kitam padėti“, – išgyvenimais dalijasi J. Danylienė.
Moteris pasakoja, kad po sunkios dienos savanoriavimo, važiuodama namo, garsiai pasileidžia muziką – tai padeda moteriai išjausti visas susikaupusias emocijas.
„Penkiolika minučių garsiai klausau muzikos. Man to užtenka, nes kai grįžtu namo, jaučiuosi lyg būčiau su nauja oda. Negyvenu vaiko emocijomis, nuoskaudomis, asmeniniu gyvenimu“, – sako Jurgita.
Moters teigimu, blogas emocijas paleisti padeda ir organizacijos rengiami kasmėnesiniai susitikimai, kurių metu visi savanoriai atskleidžia jiems aktualias problemas, gauna patarimų kaip elgtis specifiniais atvejais.
„Pavyzdžiui, kartais paaugliai paprašo mūsų asmeninio telefono numerio ir nori paskambinti, parašyti. Visgi to daryti negalime“, – sako savanorė J. Danylienė.
Didžiausi savanorystės sunkumai
Moters paklausus, su kokiais sunkumais jai tenka susidurti savanoriaujant, ji neslepia, kad vienas labai įsiminęs atvejis, kai keturių mėnesių amžiaus mergaitė buvo palikta viena ligoninėje, nes jos mama sirgo sunkia depresijos forma.
„Mažylė sirgo infekcija, o mano budėjimo metu jai staiga pakilo temperatūra. Kadangi ji yra kūdikis, prasidėjo traukuliai. Nepaisant to, kad aš ir pati auginu dvi dukras, tuo momentu labai išsigandau, kviečiau personalą.
Jaučiausi bejėgė ir šis momentas man labai įstrigo atmintyje. Supratau, kad mergaitės nuolat neprižiūrės, o visą dieną ir naktį personalas negalės būti šalia“, – skaudžią patirtį prisimena savanorė.
J. Danylienė prisimena, kad kartais tenka savanoriauti vaikų reabilitacijos centruose – ten būna vaikų iš globos namų, kuriems reikia skirti ypatingą dėmesį. O kartais, kaip tai teisingai padaryti, gali sudvejoti.
„Pamenu, kad vieną kartą reabilitacijos centre buvo hiperaktyvus devynerių metų berniukas. Kai prie jo priėjau, jis sakė: „Aš nenoriu su tavim būti.“ Tuomet bandžiau su juo kalbėti, siūlyti įvairias veiklas. Tačiau išėjus į lauką jis pabėgo ir likau stovėti viena“, – sako Jurgita.
Moteris pasakoja, kad tenka išgirsti, kad psichiatrijos skyriuje gulintys paaugliai keikdamiesi šaukia, kad mušė mama ir tai planuoja daryti dar kartą.
„Tokiais momentais nori sustoti ir pagalvoti, kaip viską vertini, ko nevertinai prieš tai.
Būna tokių momentų, kad atrodo, nieko nebesupranti ir, galbūt, šis darbas nėra skirtas tau. Tačiau iškart supranti, kad savanorius kviečia tam, kad palengvintų kasdienybę ne tik pačiam vaikui, bet ir personalui“, – teigia savanorė.
Savanoriavimas – suteikia patirties ir asmeniniame gyvenime
Jurgitos teigimu, kasdieninės patirtys savanorystėje, priverčia kitaip žiūrėti ir į asmeninį gyvenimą. Moteris pasakoja, kad dirbant su sunkiais paauglystės atvejais, jai padeda geriau suprasti savo paauglę dukrą.
„Aš auginu septynerių ir keturiolikos metų dukras. Pačios opiausios žaizdos paauglių tarpe: narkotikai, alkoholis, seksualinis išnaudojimas.
Suprasdama šių problemų rimtumą, savo dukrai galiu atviriau papasakoti apie visas galimas žalas. Tai leidžia man dar geriau pažinti mergaitę bei jos paauglystės etapus“, – dalijasi Jurgita.
Paramedikės specialybė – ateities planuose
J. Danylienė sako, kad jos neišsipildžiusi svajonė – medicinos studijos. Netolimuose planuose moteris planuoja priartėti prie savo svajonės ir studijuoti paramediko specialybę, kuri, moters teigimu, ją dar labiau priartins prie savanorystės amplua.
„Nepaisant to, kad man keturiasdešimt vieni ir turiu gerai apmokamą darbą bei gerą kolektyvą, aš labai domiuosi medicina, daug apie ją skaitau.
Siekdama paramediko specialybės, aš dar labiau jausiuosi motyvuota savanoriauti.
Tad ši sritis nebus mano darbo pakaitas. Tai – dar vienas savęs realizavimo būdas“, – šypsosi savanorė.
Moters teigimu, visi žmonės gali bandyti savanoriauti: „Žinoma, yra atranka, kurios metu stebima ar žmogus sugebės su tam tikromis problemomis susitvarkyti psichologiškai, tačiau visi gali daryti gerus darbus. Jei labai nori – gali išmokti kaip pasiruošti įvairiems iššūkiams.“
