Dalia kilusi iš Prienų rajono, Šilavoto kaimo. Baigusi mokyklą, ji išvyko gyventi į Kauną, tačiau po 7 metų didmiestyje nusprendė, kad jos vieta – kaime. Todėl kartu su širdies draugu Žilvinu grįžo į gimtąjį Prienų rajoną. Savo „Instagram“ paskyroje ji dalijasi eilėraščiais, gyvenimo būdu kaime ir patarimais, puoselėjant daržą. Su Dalia pakalbėjome apie jaunų žmonių požiūrį į kaimą ir jos atradimus, pabėgus nuo miesto šurmulio.
Kodėl nusprendėte iš didmiesčio persikelti gyventi į kaimą?
Tai išties labai spontaniškas sprendimas, kuris mūsų gyvenimus apvertė aukštyn kojomis. Ši idėja tikrai greitai materializavosi. Vis dažniau susimąstau, kad visos mintys prasidėjo nuo meilės gamtai, sodui, daržui ir troškimo ištrūkti iš šurmuliuojančio miesto. Dar gyvendami Kaune, laisvalaikį leisdavome ne kavinėse, o miesto parkuose, gamtos lankytinose vietose, visai netyčia esame atradę labai daug gražių Kauno vietų. Iš tiesų, sugrįžti į tėviškę pakvietė gamta. Ji prijaukina žmogų nuo vaikystės ir, jeigu leidi jai apsigyventi tavyje, tai gyvendamas mieste, visuomet gamtos ilgėsiesi, ieškosi jos.
Nejau, būdama mokykloje, nesvajojote gyventi dideliame mieste?
Žinoma, kad svajojau. Ten vedė smalsumas ir tikėjimas, kad aplinkos pokyčiai gali išmokyti naujų dalykų. Gimnazijos baigimas man nekėlė jokių emocijų, labiau nežinomybę, niekada nesiveržiau ištrūkti iš tėvų namų, galbūt nežinojau, kaip reikės gyventi vienai. Mano tėviškė Šilavotas, abu tėvai – miškininkai. Žinau, kad tai darė įtaką mano asmenybei ir tikėjimui gamta.
Buvo keista palikti gamtą ir persikelti į Kauną. Bet išvykus prasidėjo mano nuotykiai ir didžiosios gyvenimo pamokos, visam tam laikotarpiui esu be galo dėkinga. Manau, kiekvienas jaunas žmogus turi įsimylėti kiekvieną dieną tam, kad pasiimtų iš jos viską, ką ji suteikia. Išties retai susimąstau, bet tada turėjau tikrai nemažai baimių. Dabar man tai atrodo normali reakcija į pokyčius, juk dažnai mums būna neramu dėl nežinomybės.
Tačiau Kaune gyvenote ne vienerius metus. Kuo šis didmiestis jus traukė?
Tuomet buvau linkus idealizuoti, stipriausią mano norą gyventi mieste lėmė miestų senamiesčiai. Jau tada savęs nemačiau šalia urbanistinio stiliaus pastatų, jie niekada man nebuvo artimi. O senamiesčiai buvo tai kas, mane atvedė į miestą ir mane užlaikė ten 7 metus. Dievinau vakarus tarp senamiesčio pastatų, mūsų kultūros palikimų, muziejų. Jaučiausi gyva, nes galėjau būti arti istorijos. Ilgainiui supratau, kad kiekvienas iš mūsų esame istorija. Per šiuos metus sutikau savo gyvenimo meilę, pabaigiau dantų technikos studijas, dabar dirbu Kaune, dantų implantų kūrimo įmonėje, kuriu skaitmenines dantų implantų bibliotekas.
Dažnai sakoma, kad kaime sunkiau susirasti darbą, o štai mieste – didesnės karjeros galimybės. Ką jūs apie tai manote?
Kaimas ir mažesni miesteliai taip pat kaip ir didmiesčiai turi savų pliusų. Esu tikra, kad žmonėms sunku būti visapusiškiems šiuo klausimu. Didesnės karjeros galimybės tikrai „apsigyvenę“ miestuose. Ten galima surasti įvairesnių darbo, savirealizacijos vietų. Tačiau mane gyvenimas išmokė, kad gyvenimas nėra darbas, o darbas nėra gyvenimas.
Žinoma, galima filosofiškai pažvelgti į šio sakinio prasmę. Kaimai ir mažesni miesteliai sensta, ar dažnai užsukus į kaimo gatveles tenka matyti bėgiojančius ir besijuokiančius vaikus, besislapstančius iškrėtus gudrybę? Abejoju. Kaimuose gyventi sunku. Tai reikalauja labai daug laiko, pastangų. Žinoma, buvo sunku visais laikais. Bet čia gyvenimas turi visai kitokį tempą.
Ar vis dar gajus požiūris, kad jaunimui nėra ką veikti kaime?
Manau, kad tai stereotipas. Seniau prabangą žmonės suprato kitaip. Gyvenimas mieste reiškė prabangą, o kaime – varganą gyvenimą. Manau, kad dabar žmonės ima atsigręžti į kaimus. Šiuolaikiniam žmogui ramybė, harmonija yra sunkiau pasiekiama, todėl visais būdais to ieškome: vieni atsipalaiduoja leisdami laiką sporto salėje, kiti žiūrėdami televizorių, o mūsų gyvenimas čia, kur esi nepavaldus laikui. Na bent jau tai akimirkai.
Jaunimas dabar viską renkasi pagal savo poreikius, gyvenimo vietą, hobius. Manau, šiais laikais žmonės patiria tikrai daug streso ir ieško ramybės. Dabar viskas pasikeitė. Jauni žmonės įdeda labai daug pastangų, kad galėtų gyventi gamtos apsuptyje. Matau pokyčių tiek žmonių sąmonėje, tiek pačiuose kaimuose.
Ar jūsų šeima palaikė sprendimą gyventi kaime? Nebandė perkalbėti?
Kai pasakėme tėvams, nesulaukėme garsių paskatinimo žodžių, bet ir neperkalbinėjo. Manau, esame panašūs į juos. Dabar jau pajutome, kad tiek mano, tiek Žilvino tėveliams smagu, kad pasirinkome kaimą. Pasikeičiame sėklomis, daržovių daigais, užaugusiomis daržovėmis ir jų veislėmis. Stebime vieni kitų daržus ir dalijamės patirtimi. Mane reikia dažniau pamokyti, bet ir aš jau randu, kuo pasidalinti su savo ir Žilvino tėvais. Manau, jeigu vaikas perima iš tėvų bent kelias aistras, manieras, vertybes ar pomėgius – jis užaugo mylinčių ir pavyzdingų tėvų glėbiuose. O draugai visai nenustebo, apsidžiaugė, aišku, man dovana, kad mus supa labai kosmopolitiški draugai.
Kaip pasikeitė Jūsų kasdienybė, persikėlus gyventi į kaimą?
Įvykusius pasikeitimus sieju ir su didesne asmenybės branda ir pasikeitusiais poreikiais. Čia teko save atrasti iš naujo. Nesakau, mes čia gyvename visiškai pasaulietiškai. Turime internetą, vandenį, elektrą ir viską, ko reikia šiuolaikiškam žmogui. Bet gyvenimas čia, ūkio darbai, laikas gamtoje ir jos sezoniškumas, išmokė kantrumo, dėmesingumo paprastiems ir mažiems dalykams ir, žinoma, daugiau ištvermės. Labai greitai naujas kiemas tapo terpe atsipalaidavimui ir darbui, o namelis – jaukumu, šiluma.
Pasikeitė ir mūsų laisvalaikis – Žilvinas pradėjo gaminti skalūno lėkštes, padėklus. Pasikeitė ir pasaulio matymas. Dabar žiūriu į viską per visai kitokią prizmę. Anksčiau teikdavau pirmenybę geram spektakliui ar susitikimui su geriausia drauge senamiesčio kavinėje, o atsikrausčius čia – vasarą daržovių auginimui, sodui, daržui, konservų gamybai, o rudenį – lapų grėbimui, obuolių rinkimui, pasivaikščiojimams miške, poezijai.
Ką vadintumėte didžiausiu kaimo atradimu?
Apsigyvenimas čia leido priartėti prie gamtos, tai yra didžiausias atradimas. Taip pat man patinka, kad kaimynai vieni kitus pažįsta, tai yra kaimelio bruožas ir jis mane labai žavi, kaimynystė sugretina skirtingų amžių kartas mokytis vieniems iš kitų, kaimynystė tai bendravimas ir bičiulystė.
Klausantis jūsų, atrodo, kad kaime galima pabėgti nuo visų problemų. O ar susiduriate su kokiais nors sunkumais?
Sunkumų kol kas nepatyrėme, viskas nauja, mes jauni, todėl net ir maži rūpesčiai yra jaukūs ir išsprendžiami. Manau, visi kaimo rūpesčiai, su kuriais susiduriame, yra priežastys, dėl ko čia atsikėlėme.
Kaip atrodo jūsų įprasta diena kaime?
Gyvenimas išties lėtesnis nei mieste. Daugiau kokybiško laiko, gryno oro, daugiau judėjimo, kuris atneša prasmę. Mieste gyvenantys keliauja sportuoti į sporto salę, o mes grėbojam lapus ir kertam malkas, ravim daržus, pjaunam žolę ir pan. Dabar didžioji dalis mūsų laisvalaikio susijusi su gamta: lietingi vakarai slenka su klasikos knygomis, kartais rašau eilėraščius ir taip realizuoju savo kūrybišką prigimimą. Žilvinas įkūrė verslą „Staloskalūnas“, tai yra jo veikla ir aistra. Šiuo metu daug dėmesio skiriam namams, šiais laikais galima viską nusipirkti, o mes juos kuriame taip, kad reikėtų kuo mažiau pirkti, skolintis, juk galima kurti.
Užsiminėte, kad auginate daržoves. Kokių gėrybių galima rasti jūsų darže?
Šiais metais auginau 10 pomidorų rūšių, ilgavaisius ir trumpavaisius, afrikinius agurkus, paprikas, kukurūzus, brokolius, kopūstus, morkas, svogūnus, porus, krapus. Besibaigiantis daržovių sezonas sužadino norą atrasti daugiau pomidorų veislių, tad stengsiuosi ir toliau puoselėti šį pomėgį. Smagu, kad atsirado žmonių, norinčių ekologiškų daržovių, todėl savo gėrybėmis džiaugiamės ne tik patys, bet pasidalinome ir su kitais.
Daržininkystė yra mano savirealizacijos sritis. Mėgstu kvapą, kai iš žemės išraunu morką, mėgstu rinkti daržovių ir gėlių subrandintas sėklas ir jas saugoti kitam sezonui. Kiekvieną vasaros vakarą šiltnamyje praleisdavau daug laiko. Džiugu ir tai, kad augalai auga patys, belieka jais tinkamai rūpintis. Tiesa sakant, labai mėgstu natūralumą, todėl mano daržas nėra pavyzdinis, jame yra viena kita piktžolė. Ant pakeltų lysvių ropinėja varlės ir šokinėja žiogai, o daržo sklypelyje dirvožemį rausia kurmis. Nepaisom, kad įvairina kiemo paklotės vaizdą (šypsosi). Aš džiaugiuosi jų draugija, nes kurmiai puikūs daržo sanitarai, ar žinojote? Čia mums namai, nes tai ir jų namai. Tuo ir nuostabi gamta.
Galbūt auginate ir gyvuliukus?
Kol kas neauginame. Norėčiau ožkos arba avies, galbūt tolimesnėje perspektyvoje pavyks šį norą įgyvendinti. Auginame kambarinį katiną, kuris, panašu, taip pat pamėgo vakarinius pasivaikščiojimus kieme.
Dalia, kodėl verta gyventi kaime?
Vasarą po dienos darbų ištiesėme kojas ant nupjautos žolės, pažiūrėjome vienas į kitą ir ilgai tylėjome, buvome labai pavargę, o tada Žilvinas sako: „Va čia tai kaimo gyvenimas.“ Kad ir kokius darbus darytume, visuomet užmerkiame akis su didele meile dienai. Kartais dienos praeina, kartais jos prabėga, kiekviena iš jų turi savą istoriją, bet visuomet užsimerkiamę laimingi. Manau, kad tai ir yra svarbiausia. Atrasti ir gyventi taip, kad sugebėtum dieną palydėti kaip įteiktą dovaną. Nesvarbu, kur tu gyvensi – mieste ar kaime. Svarbiausia pajusti save.
Aš gyvendama kaime pajutau kitą gyvenimo pusę. Mes užsiauginame savo daržoves, jau pavasario pradžioje pradedu sėti daržovių sėklas, jas auginti, tai nuostabi veikla, atnešanti naudos mūsų sveikatai, tai tvariau ir arčiau praeities. Didžiausią dali savo laiko investuojame į aplinkos puoselėjimą. Gyvenimas čia lėtesnis. Grįžtame čia iš darbų lyg į harmoningą oazę, kurioje mes nepasiekiami.
Ačiū už pokalbį.
