Šiemet taip jau viskas susidėliojo, kad neturėjau galimybės prasukti pro Plungės kapines, nors artimųjų kapai ir nėra labai toli, bet man dar šiandien akyse stovi vaizdas ant Donato Čižausko kapo, kurį mačiau praėjusiais metais – tiesiog gausybė žvakių...
„Spaudžia širdį“
Prisimenu tą jo kapą ir pagalvoju: nors ir tragiška, kai netenkame tokių jaunų, šviesių, talentingų žmonių, bet tuo pačiu ir paguoda tai, kad tokie žmonės neužmirštami.
Ir čia D. Čižausko kapą imu tik kaip pavyzdį – net neabejoju, kad ir ant kitų šalies šviesuolių kapų visada dega žvakės ir žydi gėlės. Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad aplankiusi Donato kapą net susigraudinau... Spaudžia širdį matant, kiek žmonių palietė jo muzika.
Aš puikiai suprantu, kad metams bėgant žvakelių skaičius vis mažės, vis rečiau suplūs daugybė žmonių aplankyti ir pagerbti, bet tikiu – neateis metas, kai ant kapo nebus nė vienos ugnelės, neliks nė vieno neprisimenančio.
Nepamirškime ne tik artimųjų, bet ir žmonių, kurių muzikos klausėmės, kurių vaidmenis stebėjome kine ar teatre, nepamirškim tų, kurie įžiebė liepsnelę mūsų širdyse.
Atiduoti pagarbą galime paprasčiausiu žvakelės uždegimu, pasiimkime kokią vieną papildomą ir nepatingėkime nueiti, uždegti ir padėti ant Lietuvos šviesuolių kapų, kad ir kas jie bebūtų.
Autorius: skaitytoja Roma
