Prieš šešerius metus, kai atvyko į Lietuvą, vyras sako žinojęs apie šalį labai mažai, tačiau šiandien su šypsena ir sklandžia lietuvių kalba pasitinka kiekvieną, ištiktą bėdos – ne tik ligoninėje, bet ir gyvenime.
Atvyko nieko nežinodamas
Apie Lietuvą pirmąjį kartą Masroor Ahmad sako išgirdęs dar 2015 metais, kai pažįstamas, aplankęs Lietuvą, papasakojo apie ją ir galimybes čia studijuoti. Pats pašnekovas tada dar tik apie galimybę studijuoti mediciną, tad Lietuva buvo tikras atradimas – čia patraukė ne tik studijų kokybė, bet ir kaina.
„Man pasakė, kad yra tokia šalis kaip Lietuva, čia geriau mokytis, pigiau. Po to ieškojau internete informacijos ir pažiūrėjau, kad čia apsimoka važiuoti – tuo metu galvojau apie studijas“, – pripažįsta jis.
Internetas – visagalis, tad neilgai trukus pašnekovas su draugu rado informacijos apie studijas Lietuvoje ir galiausiai pasiryžo keliauti į visiškai nepažįstamą šalį. Pradžioje gal ir buvo kiek nedrąsu, tačiau, greičiausiai, daugiausiai nerimo jautė vyro tėvai, kurie apie Lietuvą nebuvo girdėję nė žodžio.
„Tėvams nesakyčiau, kad buvo blogai, bet kai vaikas kažkur keliauja ir taip toli, į nežinomą šalį, buvo streso, bet iš kitos pusės mano tėvai visada sako, kad kur jums geriau, ten važiuokit ir gyvenkit.
Aš pats nežinojau, kas yra Lietuva ir kur ji randasi. Internete radau tai, kad ji yra Lenkijos kaimynė, kalba lietuvių. Viskas“, – šypsosi pašnekovas.
Atvykus į Lietuvą nebuvo lengva – laukė nemažai iššūkių net įprastuose kasdienybės reikaluose, tokiuose kai apsipirkimas:
„Pamenu, buvo parašyta, kad čia daugmaž visi kalba angliškai, bet tai nėra faktas – pradžia man buvo labai sunki, nes einant į parduotuvę nelabai daug kas kalbėdavo angliškai. Dabar Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje visose parduotuvėse yra darbuotojų, kurie kalba angliškai, tad ir studentams lengviau atvažiuoti.
Ir su darbu nebuvo lengva – kai atvykau į Lietuvą, čia nebuvo jokio darbo. Mano pirmas darbas – fabrike dirbau valytoju, radau tik tokį darbą, kitokio nebuvo. Dėl to man skambindavo visi studentai iš Indijos ir Pakistano, kad gal ir jiems padėčiau rasti tokį darbą.“
Įgijo slaugytojo specialybę
Tiesa, darbus teko derinti su pagrindine veikla – studijomis. M. A. Qamar įstojo į slaugytojo specialybę Kauno kolegijoje, kur 3,5 metų kasdien varstė duris ir mokėsi medicinos subtilybių. Dar metus vyras mokėsi skubiosios pagalbos mediko specialybės, o ateityje planuoja studijuoti magistrą, išplėstinę slaugą.
Kiltų klausimas, kodėl ne Pakistane, o Lietuvoje Masroor Ahmad pasirinko siekti slaugytojo profesijos? Pirmiausia, ką pabrėžia pašnekovas, tai šalies gyventojų skaičius – čia, Lietuvoje nėra nė 3 milijonų gyventojų, kai Pakistane jų – kone 221 milijonas.
„Pakistane yra medicinos mokslai, bet labai mažai vietų, nėra tiek kolegijų, kiek turėtų būti, todėl ten labai sunku patekti, o mokamas mokslas labai brangus, lyginant su Lietuva.
Dar vienas dalykas, pas mus studijoms nėra bendros tvarkos – Lietuvoje daugmaž visur, kur besimokytum, viskas yra vienodai, o Pakistane gali būti taip, kad žmogus baigs vieną kolegiją ir bus labai protingas, o baigęs kitą išvis nieko nežinos“, – šalis lygina vyras.
Ir atlyginimas Lietuvoje, lyginant su Pakistanu, stabilus – dirbdamas ligoninėje Lietuvoje Masroor Ahmad žino, kokio dydžio užmokestį gaus už atliktą darbą, o štai gimtinėje vienur galėtų uždirbti 2000, kai kitur vos 300 eurų. O kur dar galimybės kilti karjeros laiptais.
Iš Kauno – į Kėdainius
Netikėtai gyvenimo vėjai iš Kauno M. A. Qamar nunešė į Kėdainius – Lietuvoje jis sutiko savo mylimąją, su kuria jau sūpuoja pirmagimį, tad ir gyvenimą nusprendė kurti ne laikinojoje sostinėje, o ten, kur žmonos gimtinė – visai šalia Kėdainių.
Tiesa, studijuojant Kaune teko atlikti praktiką ir Kauno klinikose, ir greitojoje medicinos pagalboje, jėgas vyras išbandė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje, taip pat metus mokėsi Suomijoje, buvo išvykęs ir į Turkiją, tad paragavo nemažai slaugytojo ir greitosios pagalbos mediko duonos, bet širdis vis tiek atvedė čia, į Europos centrą.
Sako, jei norėtų, lengvai gautų darbą didesniame mieste, tačiau čia, gyvendamas vos per kelis kilometrus nutolusiame Pelėdnagių kaime, kur supa nuostabi gamta, niekur nesinori bėgti. Be to, čia Masroor ahmad jaučiasi kaip namuose:
„Pasilikau čia dėl to, kad bendradarbiai labai faini, visi mane myli. Aišku, pradžioj tai nebuvo mano planas – galvojau pradėsiu čia, po to susirasiu darbą Kaune ar Vilniuj, bet pradėjau čia dirbti, man patiko ir nebenoriu išvykti (šypsosi).“
Su šypsena M. A. Qamar visuomet sutinka ir ligoninėje apsilankantys pacientai – per tiek laiko jau priprato matyti iš tolimos šalies atvykusį slaugytoją, o kartais jau nori lankytis tik pas jį. Tačiau Masroor neslepia, kad yra buvę kuriozų, kai tik pradėjo dirbti.
„Būna tokių atvejų, kai žmogus ateina ir klausia mano bendradarbės: „Ar jis moka kalbėti lietuviškai? Kaip mes bendrausim?“, bet kai pradedu kalbėti lietuviškai būna daug džiaugsmo, pacientai džiaugiasi, kad likau čia, Lietuvoje ir atvykau dirbti į Kėdainius, mažą miestelį.
Faktiškai visi pacientai labai malonūs, dėkingi ir labai mieli, būna, kad tą dieną nedirbu, o pacientas, kažkada buvęs pas mane, ateina į ligoninę ir klausia: „Ar šiandien dirba tas berniukas užsienietis?“. Labai faina, tikrai visi mane čia myli, pacientai dėkingi, dėl to man labai patinka čia gyventi ir dirbti, nes mažas miestelis, beveik visi Kėdainiai mane pažįsta“, – juokiasi pašnekovas.
Ateitį kurs Lietuvoje
Išties, bendrauti su iš Pakistano atvykusiu vyru lengva, jo lietuvių kalba sklandi ir aiški, nors, kaip pats juokiasi, išmokti dar tikrai yra ko ir tobulumui ribų nėra. Be to, kam pasiūlo atvykti į Lietuvą, visuomet rėžia – kalbą mokėti būtina:
„Dabar iš Pakistano atvažiuoja daug studentų ir iškart randa darbą, nereikia mokytis kalbos, bet visiems siūlau pradėti mokytis lietuvių kalbos nuo pirmos atvykimo dienos, išmokti ne tik dėl darbo – jeigu nori gyventi Lietuvoje, turėtų išmokti, nes gyventi bet kokioje šalyje nemokant kalbos man asmeniškai atrodo nesąmonė. Kaip gali būti, kad gyvenate Lietuvoje ir norite kalbėti angliškai?“
Džiugu ir tai, kad Masroor Ahmad sako, jog netenka susidurti su neigiamu nusistatymu prieš kitataučius Lietuvoje – nors, pasirodžius istorijai apie pakistanietį, dirbantį Kėdainių ligoninėje, pasipylė daugybė įvairiausių komentarų, kai kurie ne itin malonūs, tačiau vyras sako numojantis į piktus žmones ranka.
„Man buvo šokas, kad žmonės rašo tokius nemalonius žodžius, bet tik dėl to, kad jie manęs nepažįsta, mes nesame bendravę, jie nieko apie mane nežino. Nesuprantu, kodėl žmonės taip rašo, bet aš nelabai kreipiu dėmesį, nes tokių atvejų būna visur. Kaip lietuviai sako: „Visiems gerai nebus“, – atvirauja pašnekovas.
Paklaustas, kokie ateities planai, ar širdies nedrasko tėvynės ilgesys, Masroor Ahmad šypteli – planuoja pasilikti čia, o dabar su žmona bei pirmagimiu mėnesiui išvyko į Pakistaną aplankyti šeimos, kurios nematė net ketverius metus. Tačiau labiausiai laukia, kol į Kėdainius atvyks aplankyti jo šeima – nori supažindinti su šalimi, kurią vadina antrais namais.
„Aš manau, kad jiems čia labai patiks, nes mano tėvams svarbiausias dalykas yra gamta. Aš žinau – jeigu man patinka, jiems irgi labai patiks. Po 6 metų čia turiu daug pažįstamų, žmona turi daug giminaičių ir visi žino, kad mano šeima planuoja atvažiuoti, visi laukia. Manau, kad jiems čia bus labai smagu“, – džiaugsmo neslepia Kėdainiuose slaugytoju dirbantis pakistanietis.
