Vis didesnę dalį mūsų gyvenimo užimantys išmanieji įrenginiai neišvengiamai paveikia ir mūsų laisvalaikį. Ne išimtis, kad vaikai naudotis jais pradeda nuo vis ankstesnio amžiaus, o dabartiniai paaugliai jau yra įgudę socialinių tinklų vartotojai.
Nors socialiniuose tinkluose praleidžiama nemažai laiko, psichologė Š. Vienė pastebi, kad kompiuteriniai žaidimai tikrai nelieka užmiršti, o šeimų, susiduriančių su šia problema, tendencingai daugėja.
„Praktikoje vis dažniau tenka susidurti su vaikais ir paaugliais, kurie didžiąją savo laiko dalį praleidžia įnikę į kompiuterinius žaidimus. Kaip taisyklė, tokiais atvejais pirmiausia kreipiasi tėvai, kurie pastebi šią problemą. Lyginant šių atvejų kiekį šiandien ir prieš kokius penkerius metus, pastebiu, kad šiai dienai dėl kompiuterinių žaidimų besikreipiančių šeimų praktikoje tikrai daugiau“, – sako ji.
Vis dėlto priklausomybe psichologė to vadint nedrįsta – pasak jos, vieningo sutarimo, kaip pavadinti šią problemą, kol kas nėra. „Šiai dienai šiuos sunkumus galima pavadinti probleminiu interneto/išmaniųjų technologijų naudojimu, kuris kenkia įprastiniam gyvenimui“, – priduria Š. Vienė.
Prie kompiuterio – ne tik mokslai, bet ir žaidimai
Nors ilgėjantį laiką prie ekranų galima pateisinti nuotoliniu mokymusi, Š. Vienė pabrėžia, kad išmanieji įrenginiai naudojami ne tik mokslams.
„Jau po pirmojo karantino Vilniaus universiteto mokslininkai yra atlikę tyrimą, kurio viena iš išvadų yra ta, kad uždarius mokyklas ir pradėjus nuotolinį mokymąsi labai pailgėjo naudojimasis įvairiais išmaniaisiais prietaisais.
Deja, pailgėjo ne tik laikas praleidžiamas mokymosi tikslais. Tyrimas parodė, kad tuo pačiu pailgėjo ir laikas prie kompiuterio skirtas pramogoms bei laisvalaikiui, o tai neigiamai veikia vaikų sveikatą ir įpročius“, – sako ji.
Psichologė paaiškina, kad pasibaigus karantinui ši problema gali būti dar opesnė, nes jo metu suformuoti įpročiai niekur nedings – „Net grįžus į įprastinį ugdymą mokyklose, laikas prie ekranų pramogoms ar laisvalaikiui išliko ilgesnis, nei iki karantino. Taigi, tikėtina, kad ir po antro karantino ši tendencija išliks ir problema taps opesnė“, – neslepia psichologė.
Kompiuteriniai žaidimai gali turėti ir naudos
Psichologė sako, kad kompiuteriniai žaidimai ne visada žalingi, o kai kurie iš jų gali turėti ir naudos – „Yra nemažai tyrimų, kurie teigia, kad saikingas žaidimas kompiuteriu yra naudingas – gerėja rankų judesių koordinacija, erdvinis suvokimas, orientacija, greitėja reakcija, skatinamas kūrybinis mąstymas.“
Vis dėlto, pasak specialistės, vaikas didžiąją dalį laiko praleidžiantis prie kompiuterinių žaidimų gali prarasti komunikacinius gebėjimus, būti mažiau socialus. Š. Vienė pastebi, šie vaikai taip pat pasižymi prasta emocinė būsena ir pablogėjusiu elgesys. Labai svarbu ir tai, kad ilgos valandos prie ekranų gali turėti neigiamų pasekmių ir sveikatai.
„Jie mažiau laiko būna lauke, jų fizinis aktyvumas yra menkesnis. Yra rizika patirti miego sutrikimų, nes įsitraukus į kompiuterinius žaidimus sudėtinga išlaikyti pastovų poilsio ir darbo ritmą. Yra tyrimų, kurie rodo, kad praleistas laikas žaidžiant kompiuteriu susijęs su prastėjančiais rezultatais ugdymo įstaigoje.
Kuo stipresnis įsitraukimas į virtualius žaidimus, tuo prastesni mokymosi pasiekimai. Taip yra, nes dėl laiko trūkumo šie vaikai pradeda skirti mažiau dėmesio įprastai veiklai – pamokoms, mėgstamiems užsiėmimams, sportui, bendravimui su draugais“, – pasakoja Š. Vienė.
Smurtiniai kompiuteriniai žaidimai ne visada byloja apie vaiko agresiją
Dažnai manoma, kad smurtiniai žaidimai turi didesnę žalą vaikų elgesiui ir vystymuisi, tačiau tai – ne visada tiesa. „Yra teorijų, kurios teigia, kad agresyvaus kompiuterinių žaidimų tipo pasirinkimas nebūtinai reiškia, kad tas žmogus linkęs į agresiją prieš kitus.
Tai gali būti tam tikras atsipalaidavimo būdas, kai tokiu saugiu būdu išliejama vidinė įtampa, stresas ar nerimas. Vieni žmonės atsipalaiduoja skaitydami, kiti sportuodami, o yra ir tokių, kurie po 2 val. virtualaus įsitraukimo, jaučiasi pailsėję ir paleidę įtampą“, – paaiškino Š. Vienė, pridurdama, kad į kai kuriuos ženklus reikėtų reaguoti nedelsiant.
„Jei tėvai pastebi, kad vaikas, žaisdamas konkrečius žaidimus, tampa agresyvesnis, reikėtų iš kart reaguoti. Šalia to dažnai vyrauja ir kitos problemos – vienatvė, nepritapimo jausmas, patyčios, skatinančios pasinerti į virtualią realybę“, – priduria ji.
Psichologė sako, kad norint įvertinti, ar žaidimas žalingas, reikia patyrinėti smulkesnes detales, žaidimo personažų tikslus. Jei tai tiesiog beprasmės kautynės, išryškinančios bereikšmį smurtą ir agresiją prieš niekuo dėta personažą, žaidimas gali turėti žalingą poveikį, tačiau ir tai nereiškia, kad vaikas pradės smurtauti.
„Ne visada vaikas pats taps agresyvus ir smurtaus prieš kitus. Žala gali pasireikšti tiesiog išaugusia tolerancija smurtiniam elgesiui“, – sako Š. Vienė.
Kada susirūpinti?
Visiškai atsisakyti laisvalaikio prie ekranų dabartiniame pasaulyje greičiausiai nepavyks, tad kaip suprasti, kada reikia susirūpinti?
„Tikrai reikėtų susirūpinti, jei pastebite, kad jūsų vaiko ar paauglio laikas prie kompiuterinių žaidimų kenkia įprastai kasdienybei – sutrinka miego ritmas, atsiranda nuovargis, irzlumas, atsisakoma anksčiau mėgiamų laisvalaikio leidimo būdų, hobių, prastėja mokymosi rezultatai, mažėja gyvų socialinių kontaktų“, – sako psichologė.
Svarbiausi, pasak jos, du aspektai – kiek laiko vaikas praleidžia prie kompiuterio, ir ką veikia. „Verta sunerimti, kai žaidimai užima daugiau nei puse viso laiko praleidžiamo prie technologijų. Ypač, jei šalia to pastebite, kad mažėja kitų interesų ir laisvalaikio leidimo būdų.
Pagal rekomendacijas per dieną ne darbo ir ne mokymosi tikslais prie ekranų reikėtų praleisti iki 2 valandų. Jei virtualiame pasaulyje vaikui darosi įdomiau nei realiame, reikia ieškoti priežasčių“, – sako Š. Vienė.
Kaip susidraugauti su kompiuteriniais žaidimais?
Š. Vienė sako, kad svarbu pastebėti, kaip problema atsirado ir kas skatina ją didėti, o vėliau galima ir pasikalbėti su vaiku bei pasidalinti mintimis. Psichologė pastebi, kad negalima vaiko moralizuoti ar visiškai uždrausti laiką prie kompiuterio – pradėkite nuo paprasto pokalbio, paklauskite, kokia jo nuomonė, kas jį domina, kokius žaidimus žaidžia.
„Moralizavimas tikrai nepadės, greičiau pablogins situaciją. Kompiuterinių žaidimų tema namuose ims kelti įtampą tiek tėvams, tiek vaikui. Atsiras daugiau konfliktų, o problema liks. Sprendžiant problemą svarbu išlaikyti gerą tarpusavio santykį. Nerekomenduojama ir drausti laiką prie kompiuterio. Tai sukelia vaiko pyktį ir pasipriešinimą“, – patarė specialistė.
Š. Vienė taip pat pataria, atsižvelgiant į vaiko amžių, padėti jam susidaryti dienotvarkę, kuriame kartu suplanuotumėte, kiek laiko vaikas žaidžia, o kiek mokosi. „Svarbiausias tėvų darbas įtraukti vaiką ar paauglį į kitokią, kuo įvairesnę veiklą, bandyti jį sudominti bendrais užsiėmimais. Skatinti malonumą ir poilsį atrasti ne tik virtualiame, bet ir realiame pasaulyje“, – priduria ji.
Vis dėlto, jei problema nemažėja ar tik didėja, psichologė siūlo pasitarti su kitais tėvais, o, jei jaučiate poreikį, ir su specialistais. „Naudinga pasikonsultuoti su specialistais, nes dažnai tėvai sprendžiant problemą susiduria su bejėgiškumo ir nevilties jausmais.“
