Jatau nezinai kas yra bloga anyta.. Mano pirma tai buvo baisu. As uzaugus be tevu su mociute. Ji visada man sakydavo, kas esu... vaikas. Per vaiko krykstynas atnesa dovana patalina sako prie visu sveciu (kuriu buvo virs 40) issikirsi su mano sunum savo patalyne turesi. Kaip issikyriau neatidave oi kiek ji man visko pridarius buvo. O va antra mane myli kaip dukra noreciau, kad pas mane i paryziu atvaziuotu gyventi..

Nenorėčiau tokios marčios-netvarkingos, neprisižiūrinčios ir pletkininkės, kuri deda ant vaikų močiutės Lietuvos mastu.

Nesuprantu ko marčios taip siunta ant savo vyro mamos. Man uošvienė buvo kaip mama ir draugė su savo motina (esam 4 vaikai) jokio ryšio nebuvo, nes buvo žiauri ir pikta. Pas uošviene buvo 5 vaikai, bet aš buvau tikrai šeštas vaikas, nes nebuvo nei dienos be susitikimo, nors gyvenome atskirai. Dar ir dabar išliko šilti ir jaukus prisiminimai, tesiilsi ramybėje dangaus karalysteje (išmokinusi visu gyvenimo subtilybių)

Oi čia dar auksinė. Nemačiusi tikro monstro. Gyvenu netoli anytos jau 20 metų. Niekada nėra pranešus , kad ateis. O jei paimtų kempinele bučiau laiminga. Na ir tegul pavalo. Man apie tai tik pasvajoti. Vaikus ir užaugina keturis. Oi kaip padėjo. Prisiminus verkti norisi, bet .....

Tik pagalvok, perka alų, nesveika maistą ir dar nepatenkinta pastabomid

Aš atidaryčiau duris ir liepčiau išeit, manęs nekamandavotų. Vyro mama niekada nebus mama, tik ANYTA.

Žinai brangioji,o man atrodo,kad nė vienai mamai nepatiktų kad į namus marti neštų alų.O tikriausia norėtūsi,kad dar ir sudrausmintų nuo gėrimo.

Mano manymu marti verta to straipsnio pavadinime, neduok Dieve sulaukti tokios anytos busimoms marcioms, o anytai belieka palinketi stiprybes su tokia marcia, aisku ir kantrybes

ant savo kailio patyriau, koks yra gyvenimas su anyta. Ji su manimi nekalbėdavo, visada tylėdavo, bet kai jau " prakalbėdavo" tai išgirsdavau apie save ir mano giminę, tai,ko aš pati net nežinojau..Buvo labai tikinti, o aš į bažnyčią nelakščiau, tai man be visą ko, kad aš nieko nemoku, esu tinginė , nevala, kvaiša, dar tapdavau bedieve, velnio merga ir t.t.Vaikai augo, aš dirbau.Nenorėjau su 3 vaikais išeiti, norėjau, kad vaikai turėtų savo tėvo namus ir abu tėvus, tai kenčiau kol vaikai užaugs ir kovojau.Vyrelis buvo neutralus, o vėliau,likęs be darbo, prasigėrė ir numirė.Vaikai užaugo, jie abu jau a.a.Dabar gyvenu ramiai, džiaugiuosi vaikais ir anūkais.

Ir aš tylėjau ir kentėjau replikas apie viską, skambučius 5 ryto, bandymus išskirti ir tt, kol po 10 m pasakė replika apie mano neįgalų vaiką, pasityčiojo iš jo. Va ir buvo paskutinis lašas į mano kantrybės taurę. Išgirdo tąkart tiek pat ir apie save, uždraudžiau pasirodyt, kištis į mūsų gyvenimą ir tt. Po to, dar porą kartų bandė ateiti ir gelti toliau lyg niekur nieko, bet aš tiesiog nebegaliu į ją žiūrėti, tai už pakarpos ir pro duris. Fiziškai. Tai va, taip atgavom ramybę namuose, santarvę santykiuose ir normalias šventiškas visas didžiąsias metų šventes. Pagaliau galim tiesiog gyventi. Ir ne, mes nesame asocialai, dirbame vadovaujamus darbus, padoriai gyvename, žilą plauką gerbiame ir niekada sau neleidžiame netakto su vyresniu žmogumi. Išskyrus vieną šitą ponią, ji parodė, kad gali būti išimčių iš taisyklių. Tad ir jums linkiu susirasti stuburą ir prisiminti, kad čia jūs esate šitų namų ponia, vyras juk su jumis, auginate nuostabią šeimą, tad laikas atgauti pusiausvyrą ir pakovoti už ją!