Tai – biologijos mokytojas Mindaugas Visockas, technikas, kompiuterių inžinierius Gytis Daugirda, karys savanoris Karolis Česonis ir statybų sektoriuje dirbantis Giedrius Žaliaduonis.
Iškvietė tarnybas
Jaunuoliai važiavo po Marijampolėje vykusių ir jiems pralaimėjimu pasibaigusių krepšinio varžybų, kai netoli Alytaus, Duselninkų kaime, tolumoje pamatė juodus dūmus. Toliau viskas vyko it pagreitintame veiksmo filme.
Kaip pasakojo G. Žaliaduonis, ketveriukė važiavo nusiteikę ne pačiomis optimistiškiausiomis nuotaikomis, mat varžybas jų komanda Marijampolėje pralaimėjo. „Beveik visi kartu pamatėme tolumoje dūmus. Dar padiskutavome, gal koks laužas dega. Vis tik dūmai buvo per juodi. Sukom į sodybą ir prasidėjo veiksmas“, – prisimena jaunas vyras.
Nors kieme stovėjo du automobiliai, šviesos name nedegė. „Žiūrim, malkinė dega, ugnis jau kokie du metrai, beldėm į namų duris. Savininkas sutriko, nes gaisras namie jam buvo staigmena“, – pasakojo G. Žaliaduonis.
Blogiausia, anot pašnekovo, jog kieme buvo šulinys, tačiau nepasileido vanduo, mat greičiausiai išmušė elektros skaitiklį. „Mes būtume ir patys griebę gesinti, bet siurblys neveikė, kai vandens nėra – tu žiūri ir rankos svyra. Vėjas kilo, ugnis plėtėsi greitai. Kadangi pats dirbu statybų srityje ir įvertindamas šią patirtį, galiu patarti – būtinai sodyboje reikia turėti vandens tokiems atvejams“, – sakė pašnekovas.
Keturiese vyrai bei sodybos šeimininkas Linas lėkė į garažą gelbėti daiktų. Ištraukė žoliapjoves, trimerį, padangas, kitus vertingus daiktus.
„Streso buvo daug. Džiaugiuosi, kad pavyko greitai reaguoti ir kad ugnis nepersimetė į gyvenamąjį namą“.
Ugniagesius vos įvažiavus į sodybą ir išlipus – iškvietė Šv. Benedikto gimnazijos mokytojas Mindaugas Visockas. „Draugai nuėjo belsti į žmonių duris, o aš skambinau. Bandžiau išsiaiškinti, kur konkrečiai esame, tačiau dispečerė, veikiausiai pagal mano telefono signalą, nesu tikras, bet greitai nustatė koordinates“, – pasakojo M. Visockas.
Prisimindamas sekmadienio vakarą, jis teigė, kad 12 minučių, per kurias atskubėjo ugniagesiai – atrodė tarsi amžinybė. „Mums atrodė, kad ugniagesiai važiuoja pusvalandį, nors realiai, įvertinus atstumą, jie atvyko labai greitai. Gaisrą užgesino taip pat žaibiškai. Deja, plastikinė apdaila, tad pagavo ugnies ir malkinė, garažas sudegė“, – pasakojo pašnekovas.
Įdomu tai, jog M. Visocko tėtis yra buvęs ugniagesys. „Tėtis – buvęs ugniagesys, mama – medikė. Nuo vaikystės namuose buvo skiepijamos būtent tokios vertybės – pamatei numestą popieriuką – pakelki, gali padėti žmogui – padėk. Pamenu, pas mamą ir vėlai vakarais atvažiuodavo žmonės pagalbos į namus, tuo metu buvo felčerė. Todėl ir pamačius dūmus – nekilo minčių, kad pavargę, greičiau namo. Jokiu būdu. Patyrėme nuotykį, kuris sąlyginai tai šeimai baigėsi laimingai“, – pasakojo M. Visockas.
G. Daugirda pasakojo, jog gaisrą iš taip arti matė pirmą kartą. „Tikiuosi, paskutinį“, – sako jis.
Jaunas vyras teigia, jog labai gaila šeimos, kurios kelis pastatus pasiglemžė ugnis. „Gal galėjo kaimynai pastebėti. Tačiau yra kaip yra. Laimei, neužsidegė taip pat plastikine dailylente apkaltas namas. O vėjas sukosi, kilo, rimo. Būta nerimo labai daug“, – sakė jis.
Jau dešimtmetį kariu savanoriu dirbantis K. Česonis sako, jog nei vienas iš draugų didvyriais šioje situacijoje nesijaučia. „Padarėme tai, ką kiekvienas pilietis ir privalėtų. Labai svarbu nelikti abejingiems. Ar pamačius nelaimę kelyje, einant gatve, bet kur. Tai tiesiog įaugę į kraują“, – sakė K. Česonis.
