Aš galiu tik nusilenkti Jums.Dievas davė ir didelę širdį,ir begalinį grožį.

Aciū rūpestingosioms hospiso darbuotojoms, tai nenusakomas emocinis darbas, kurį ne kiekvienas žmogus gali dirbti ir ištvęrti. Žinau, ką reiškia būti šalia savo artimo paskutinėmis gyvenimo dienomis, žinau ką reiškia laukti jo paskutinio atodūsio. Mačiau žmogaus skausmo agoniją, žmogaus begalinį norą dar gyventi, bet deja onkologinės ligos nepalieka jokios vilties, kad bus geriau... Po tokios patirties pats tampi psichologiškai ligotas ir atsigauti deja neįmanoma, kad ir kiek metų prabėgtų. Žmogus daug gali - padėti, slaugyti, būti šalia mirštančio ir ta patirtis bei atmintis tokia gili, kad ji lydi nuolatos. Stiprybės jums, dirbancioms šį nepaprastai sunkų darbą.

Ten pamatai g y v e n i m ą.

Apie tokius žmones reikia kalbėti ir rašit kaip apie didvyrius,

Ačiū. Prasmingas straipsnis -stiprus, paveikus, nes priartėjęs prie tiesos. Ir, deja, labai retas šiais laikais. Juk šiuo metu daugelis dalykų iškreipti ir nuvertinti. Kaip ir mirtis, beje, o dažnai ir gyvenimas...

Skaityti buvo ir sunku, ir gera...
Ačiū, tokiems Žmonėms kaip DANUTĖ, už nuostabią Dievo dovaną - gilų gebėjimą atjausti, paguosti... palydėti... AČIŪ...

Ačiū už straipsnį

Nuostabus straipsnis su didele prasme. Ačiū.

Lietuvoje nera gerų slaugos namu, visada visu vaikosi tik pinigu, o pinigai jau nemazi yra uz vieta slaugos namuose nors ir yra beveik neslaugomas.

Žmogus kuris jau TAIP jaučiasi yra itin toli pažengęs dvasiniame lygmenyje ir keliauja toliau atradimų keliu. Puikus straipsnis.