Kas lemia tokį, atrodytų, staigų šios pavojingos ligos plitimą, pranešime spaudai kalbamasi su Šeškinės poliklinikos vaikų ligų gydytoja Aušra Šiškute-Karanauskiene.
Kaip manote, dėl kokių priežasčių fiksuojamas toks kokliušo protrūkis?
Kad pastaraisiais mėnesiais turime tiek daug susirgimo kokliušu atvejų, manęs visiškai nestebina. Visų pirma mažėja vakcinacijos apimtys, žmonės daug keliauja, kas sukelia geresnes sąlygas ligoms plisti, liga ne visada atpažįstama ir laiku gaunamas gydymas, todėl sergantysis lengvai gali užkrėsti kitus.
Ne paslaptis, jog anksčiau dėl vakcinacijos turėjome aukštą kolektyvinio imuniteto lygį, ką šiuo metu esame praradę. O norint, kad infekcijos neplistų, turėtų būtų paskiepyti bent 90–95 proc. tam tikros populiacijos gyventojų.
Kam kokliušas gresia rimtomis komplikacijomis?
Kokio amžiaus pacientams tikėtinos sunkiausios komplikacijos? Ar yra skirtumas, kai kokliušu užsikrečia maži vaikai ir kai apserga paaugliai?
Kokliušas pavojingiausias kūdikiams, ypač patiems mažiausiems – iki 6 mėn. amžiaus. Jiems kosulio priepuoliai neretai baigiasi vėmimu, kas gali lemti aspiracinės pneumonijos išsivystymą, o sustojus kvėpavimui gali išsivystyti apnėja, traukuliai ar smegenų pažeidimas, siejamas su mažesniu deguonies, patenkančio į smegenis, kiekiu. Paprastai sunki ligos eiga būdinga neskiepytiems kūdikiams, dažnu atveju jiems prireikia hospitalizacijos.
Vyresni vaikai, nors ir komplikacijų pavojus jiems mažesnis, dažnai jaučia didelį diskomfortą. Ligos simptomai gali būti labai varginantys – ligoniai kosti sausu spazminiu priepuoliniu kosuliu, priepuoliai neretai paūmėja naktį, todėl sutrinka miegas. Net ir laiku pradėjus skirti antibakterinius vaistus, kokliušo bakterijos išskirtų toksinų sukelti kvėpavimo takų pažeidimai taip greitai nepagydomi, todėl kosulys gali trukti net keletą mėnesių.
Liga tikrai nėra lengva ir suaugusiesiems: medicininėje literatūroje aprašomi plaučių uždegimų, net šonkaulių lūžių atvejai, kartais išsivysto kitos antrinės bakterinės infekcijos.
Minėjote, kad sunkiausiai serga neskiepyti asmenys. O ar pasiskiepijus galima susirgti kokliušu? Jei taip, tai kam skiepytis?
Deja, nei pasiskiepijus, nei persirgus natūraliai, imuninis atsakas nesusidaro visam gyvenimui. Skaičiuojama, jog po vakcinacijos imunitetas susiformuoja 7–10 metų, persirgus natūraliai – keletui metų. Vis dėlto, kaip sakiau, vakcinuoti vaikai ir suaugusieji kokliušu perserga lengviau ir dažniau išvengia komplikacijų.
Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais Lietuvoje atsirado galimybė valstybės lėšomis nuo kokliušo pasiskiepyti ir nėščiosioms 27–32 nėštumo savaitę. Tokiu būdu bandoma apsaugoti jauniausius ir labiausiai pažeidžiamus populiacijos narius – naujagimius.
Jeigu pagal skiepų kalendorių vaikas nebuvo paskiepytas nuo kokliušo laiku, bet vėliau tėvai persigalvojo, ar įmanoma paskiepyti nuo šios ligos pagal individualų planą?
Įprastai pagal skiepų kalendorių stiprinamoji vakcinos nuo kokliušo dozė skiriama 15-mečiams. Tačiau nuo šios infekcijos gali būti skiepijami vaikai ir paaugliai iki 18 metų – nevakcinuotiems vaikams gydytojas gali sudaryti individualų skiepų planą, vėluojant atlikti revakcinaciją ji gali būti atlikta ir vėliau.
Skaičiai gali būti didesni, nei skelbia oficiali statistika
Ar Jums pačiai teko susidurti su kokliušo atvejais? Ar tie vaikai buvo skiepyti?
Pastarąjį pusmetį poliklinikoje turėjome dviženklį skaičių kokliušu sergančių vaikų, dauguma jų tėvų buvo atsisakę juos vakcinuoti arba revakcinuoti. Be to, įtariamų sergančių kokliušu vaikų tėvai neretai nesutinka, kad jų vaikams būtų atlikti specifiniai tyrimai, todėl šie atvejai nepatvirtinami ir nėra įtraukiami į oficialią statistiką. Tad gali būti, kad kokliušas visuomenėje yra dar labiau išplitęs, nei skelbia oficialūs duomenys.
Žinoma, dirbdami poliklinikoje mes matome lengvesnius klinikinius atvejus, tačiau kai kurie persirgę kokliušu vaikai kosti keletą mėnesių, neretai ir nakties metu, kas labai išvargina ne tik pacientus, bet ir jų šeimos narius. Sunkiau sergantieji gydomi stacionare. Ligai įveikti juk neretai prireikia papildomo deguonies, be to, sunkesniems ligoniams visuomet yra didelė greito bendros būklės blogėjimo tikimybė, todėl reikalinga intensyvi ir nuolatinė medikų priežiūra.
Esate net tik pediatrė, bet ir vaikų infekcinių ligų gydytoja. Ką norėtumėte pasakyti tėvams, kurie atsisako skiepyti savo vaikus?
Vakcinacija nuo užkrečiamųjų ligų priskiriama prie didžiausių žmonijos atradimų. Labai gaila, kad atsisakydami skiepyti vaikus, mes ne tik prarandame dešimtmečiais kurtą pažangą, bet ir grįžtame atgalios. O nemažai vakcinacija valdomų ligų gali baigtis mirtimi, sukelti komplikacijas ir luošumą visam gyvenimui.
