Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skambina pavojaus varpais – antsvorio ir nutukimo rodikliai Europoje pasiekė epidemijos mastą ir toliau didėja.
Įspėjama, kad kad „epideminiai“ antsvorio ir nutukimo rodikliai yra susiję su daugiau kaip 1,2 mln. kasmet žemyne fiksuojamų mirčių. Nutukimas sukelia mažiausiai 13 skirtingų vėžio rūšių ir, tikėtina, lemia mažiausiai 200 tūkst. naujų vėžio atvejų per metus.
Apie tai, kokios priežastys lemia, kad nutukusių žmonių sparčiai daugėja, kuo sudėtingas šios ligos gydymas ir kaip jos išvengti, kalbamės su VUL Santaros klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro gydytoja dietologe, buvusia ilgamete Lietuvos dietologų draugijos prezidente dr. Edita Gaveliene.
Pasaulinė sveikatos organizacija ką tik perspėjo, kad per penkis pastaruosius dešimtmečius nutukimo rodikliai Europoje išaugo net 138 proc., o nutukimu sergančių suaugusiųjų yra beveik ketvirtadalis. Kas, jūsų manymu, didžiausias to kaltininkas?
Priežasčių, dėl ko susergama nutukimu, yra daug. Bet visgi pagrindinis dalykas yra žmogaus genetika ir tam tikri aplinkos veiksniai, kurie sąlygoja nutukimo atsiradimą ir progresavimą. Taigi šių dalykų sinergija ir lemia, kad žmogus suserga šia liga. Nutukimas šiaip priskiriamas vadinamoms civilizacijos ligoms ir tokių neinfekcinių lėtinių ligų pasaulyje tik daugėja. Be to, nutukimas dažnai yra kaip lydintis susirgimas kitoms civilizacijos ligoms – cukriniam diabetui, širdies kraujagyslių ligoms, onkologiniams susirgimams, demencijoms ir kt.
Genetinį polinkį susirgti nutukimu turi didžioji dalis populiacijos, tačiau ne kiekvienas suserga. Kaip minėjau, tai nutinka susiklosčius tam tikrai palankiai aplinkai. Ji gali būti palanki dėl įvairių priežasčių – tai susiję ir su gyvensenos ypatumais, šeimos narių įtaka ir t.t. Mokslininkai sergantiesiems nutukimu mėgsta ant popieriaus lapo „nupiešti“ ligos atsiradimo priežastis, tai gaunasi tokia raizgalynė – daugybė dalykų, susidedančių į vieną krūvą.
Kokia ta aplinka, paskatinanti vystytis nutukimą?
Vienas iš pagrindinių dalykų šioje situacijoje yra gyvensena ir būtent tokia, kuri yra susijusi su civilizacijos klestėjimu. To pasekmė – žmogaus fizinis aktyvumas mažėja, o galimybė gauti maisto, ypač kalorijų turtingo maisto, – didėja. Taigi atsiradus šiam kalorijų disbalansui žmogui ir nutinka taip, kad išveša riebalinis audinys ir žmogus suserga nutukimu.
Ir čia yra toks skaudus niuansas. Žmonės, kurie suserga nutukimu, dažnai ieško įvairiausių priežasčių, kodėl taip nutiko, bet esmė ta, kad netgi neieškant priežasčių, šios ligos gydymas vis tiek visų pirma yra susijęs su gyvensenos korekcija. Bet kuriuo atveju keistini dalykai, susiję su fiziniu aktyvumu ir maitinimusi.
Nutukimas, deja, ne vien estetinė problema, bet gali būti ir mirties nuosprendis. Papasakokite plačiau, kaip nutukimas veikia sveikatą.
Deja, bet baigtis tikrai gali būti tokia. Nutukimas didina daugelio ligų rizika, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų rizika didėja jau nuo pirmo nutukimo laipsnio. Aišku, kuo nutukimo laipsnis didesnis, kuo nutukimas ilgiau trunka, tuo rizika auga. Esant nutukimui jau reikia stebėti, ar spaudimas normalus, koks gliukozės, cholesterolio kiekis kraujyje. Deja, bet tarp ilgaamžių nutukimu sergančiųjų praktiškai nėra, o sveikai ir ilgai gyvena tie, kurių kūno masė yra stabili ir neviršija nutukimą žyminčios padalos.
Kiek didėjantį nutukimo mastą galima sieti su pandemija, kai daugelis žmonių buvo priversti užsidaryti namuose?
Aiškinantis, kokie įvyko įpročių ar svorio kaitos pokyčiai, kalbant apie nutukimo vystymąsi, kaip tik kaimynai lenkai yra atlikę mokslinius tyrimus, taip pat ir Lietuvos epidemiologai tai tyrinėję. Tie duomenys labai nauji ir dar bus gilinami, bet yra galimybė juos palyginti su pasauliniais duomenimis. Įdomu tai, kad bendrai pažiūrėjus, įvairių tyrimų duomenis, 5–19 proc. žmonių pandemijos metu svorio sumažino, o 30–40 proc. asmenų svorį padidino. Svorio didėjimas stebėtas dažniausiai tiems asmenims, kurie jau turėjo antsvorio. Nemaža dalis – 40–60 proc. žmonių pandeminio karantino metu išlaikė stabilų svorį.
„Pandemijos metu šiaip išryškėjo tos gyvensenos priežastys, kurias kaip gydytoja dietologė savo praktikoje bendraudama su žmonėmis girdžiu labai dažnai, kaip žmonės argumentuoja, kodėl nesiseka daryti kažkokių gyvensenos pokyčių.“
Pandemijos metu šiaip išryškėjo tos gyvensenos priežastys, kurias kaip gydytoja dietologė savo praktikoje bendraudama su žmonėmis girdžiu labai dažnai, kaip žmonės argumentuoja, kodėl nesiseka daryti kažkokių gyvensenos pokyčių. Dažnas minėdavo didelį užimtumą, negalėjimą maitintis naminiu maistu ir reguliaraus valgymo nebuvimą. Pandemija visą šią puokštę įdavė į rankas, visa tai buvo galima vykdyti, bet taip neįvyko. Tad vis tik tai yra gilesni, su žmogaus psichologija susiję dalykai.
Psichologinis nusiteikimas kitą kartą net gal svarbesnis, nei tik vos ne priverstinis gydytojo nurodymų vykdymas?
Gydant nutukimą kasdienių įpročių ir mąstymo pokyčiai yra būtini. Bet kuriuo atveju nutukimo gydymas visada turi būti kompleksinis. Gydytojai dietologai turi pasirengimą, tai apima ir įpročių korekcijos, fizinio aktyvumo rekomendacijų pateikimą ir, aišku, didžiąja dalimi mitybos korekcijos momentus. Kai yra sudėtingesni atvejai, rekomenduojamos ir psichoterapeuto, psichologo ar sporto trenerio paslaugos. Šitie dalykai priklauso nuo atvejo. Bet gydytojas dietologas yra vienas pagrindinių specialistų, apimančių viską plačiąja prasme.
Neretai būna taip, kad žmogus žino bėdą, mato, bet kažkoks velniukas, glūdintis viduje, neleidžia nieko imtis daryti. Ką dažnai tenka sakyti savo pacientams ir ką akcentuoju – jei žmogus gyvena nutukime ir jį vis gilina, tai yra lėta savižudybė. Apskritai visame pasaulyje įrodyta nutukimo žala ir ši liga bjauri tuo, kad iš esmės tarytum nieko neskauda, išskyrus dūšią, ir tiesiog šioje situacijoje žmogus akivaizdžiai trumpina savo sveiko gyvenimo metus.
Kita kartą žmogus ir stengiasi valgyti sveikai, pajuda, bet svoris vis tiek auga. Kokiais atvejais nutukimą sąlygoja kitos priežastys?
Yra galimybė susirgti nutukimu sergant kitomis ligomis, pavyzdžiui, tam tikrais psichikos sutrikimais, ta pati depresija yra kaip rizikos veiksnys. Taip pat rizika yra sergant kai kuriais endokrininės sistemos, pavyzdžiui, skydliaukės sutrikimais. Tačiau esant bet kuriai šiai situacijai visuomet yra tas momentas, kad žmogui reikia tam tikro kalorijų kiekio, o jis jų gauna per daug. Kitaip tariant, nežiūrint į bazinę priežastį, pagrindinis dalykas yra per didelis kalorijų gavimas.
Kita vertus, bėgant metams atsiranda dar vienas niuansas. Tie žmonės, kurie nuolat laikosi kažkokių dietų, gyvena maistinių medžiagų trūkume ar disbalanse, sulėtina savo medžiagų apykaitą, sumažina kalorijų poreikį, kad po to iš tiesų matai, kad žmogus suvalgo labai nedidelį kiekį maisto ir vis tik jo svoris geriausiu atveju išlieka stabilus, bet nemažėja. Kitaip sakant, netinkamai parinktas nutukimo gydymas taip pat sąlygoja jo vystymąsi.
Gali pats vienas žmogus kapstytis iš nutukimo?
Sako, šiais laikais pasižiūrėję YouTube žmonės ir dantį išsitraukia (juokiasi), tai kiekvieno asmeninis reikalas, ką daryti, nėra tokių nurodymų, kad reikėtų kažkur kreiptis. Bet jei yra asmenys, kurie šito mokėsi ir žino, kaip valdyti ligą, tai ir reikėtų pasinaudoti tuo – galima ir privačios konsultacijos ieškoti, ir konsultacijų poliklinikoje surasti pagalbą. Kitaip tariant, šeimos gydytojo ar specialisto siuntimas asmeniui, sergančiam nutukimu, padeda patekti pas gydytoją dietologą. Nutukimo gydyme nėra vieno kelio, jų yra keletas ir juos reikia sąmoningai, protingai atsirinkti, tai geriau tą atsakomybę perkelti tam asmeniui, kuris tai išmano.
Kam reikėtų nusiteikti atėjus į gydytojo dietologo kabinetą?
Visų pirma, kaip jau minėjau, tai yra gyvensenos dalykai, žmogui reikės perplanuoti savo dienotvarkę, peržiūrėti, kaip ją racionaliau išnaudoti savo sveikatos labui. Tai yra pirminis etapas, o priklausomai nuo to, kaip einasi gydymas, gali būti ir vaistai skiriami. Jei turime situaciją, kuri yra įvardijama kaip morbidinis nutukimas, šioje situacijoje gali prisidėti ir chirurginis nutukimo gydymas.
Skrandžio mažinimo operacija kai kam atrodo kaip vienkartinis problemos sprendimo būdas. Kaip suprantu, nuliūdinsite taip manančius?
Net ir su chirurginiu nutukimo gydymu bazinis gydymas, kuris apima maitinimąsi, fizinį aktyvumą ir gyvenseną, niekur nedingsta ir išlieka visą žmogaus gyvenimą.
Nutukimo chirurgija puikus gydymo metodas tam tikroje situacijoje, bet reikia atminti, kad po to žmogus visą gyvenimą turi būti prižiūrimas, nes atsiranda didžiulė rizika mitybos nepakankamumui išsivystyti.
Chirurginių nutukimo gydymo metodų yra įvairių, jie parenkami kiekvienam žmogui individualiai. Priklausomai nuo žmogaus sveikatos būklės gali būti parinktas toks chirurginio gydymo metodas, kurį taikant svoris sumažės tik tiek, kad iš didesnio nutukimo laipsnio bus pereita į mažesnį, bet ne į normalų svorį. Žodžiu, nutukimo gydymo metodų yra, jie veiksmingi, tačiau turi būti parinkti individualiai kiekvienam ir vykdomi kruopščiai prižiūrint. Taip pat išlieka didžiulė rizika tam tikrų atskirų vitaminų, mineralinių medžiagų trūkumo. Žmogus turi būti tam pasiruošęs, jam turi būti išaiškinta, kad jis turės visą gyvenimą vartoti tam tikrus vitaminus, papildus, kad prailgintų sveiką gyvenimo laiką.
Kaip dažnai nutukimo gydymas apskritai nėra sėkmingas ir lydi atkryčiai?
Kalbant apie atkryčius, svorio grįžimą po gydymo, statistika yra labai skausminga. Per pirmus metus po nutukimo gydymo nuo trečdalio iki dviejų trečdalis visų asmenų, kurie neteko svorio, per vienus metus svorį grąžina. O po 5 metų – net 95 proc. visų grąžina svorį. Tai reikia įsisąmoninti, kad nutukimas yra lėtinė liga, kuri turi būti gydoma nuolatos ir kas metus dvejus gydymo metodai turi būti peržiūrimi. Paprastai po 2 metų nuo nutukimo gydymo pradžios gydytojai dietologai nutukimo gydymo rezultatą ir turėtų vertinti.
Dar vienas „kabliukas“ šiose situacijose, ką labai svarbu apsvarstyti, tai prieš pradedant gydytis žmogus turi aiškiai žinoti, kas jo laukia, ką jam pačiam reikės daryti ir ką aukoti dėl to, apsvarstyti, ką naujo atras. Nes svoris mažėja įvairių audinių sąskaita – netenkama riebalinio audinio, tačiau netenkama ir raumenų masės. Ir jei žmogus nebus pakankamai motyvuotas, ne laiku nutrauks nutukimo gydymo programą, jam svoris pradės grįžti ir tai vyks jau riebalinio audinio sąskaita. Ir pats nutukimo kaip ligos apibrėžimas sako, kad nutukimas yra liga, kurios esmę sudaro riebalinio audinio išvešėjimas. Vadinasi, su neteisingu gydymu, ne laiku nutrauktu gydymu mes skatiname tos ligos progresavimą.
Kokias šiandien stebite tendencijas – ar sulaukiate sudėtingesnių pacientų?
Dietologui sudėtinga apie tai kalbėti, nes pas mus tik tokie pacientai ir ateina. Jei žiūrėtume bendrai į visuomenę, tai vėl ne taip paprasta – jei stebėsime praeivius Gedimino prospekte, tai didžiąją dalį matysime normalios kūno masės žmonių. Jei žiūrėtume į sėdinčiuosius poliklinikose prie gydytojų kabinetų, prisiminkime dar prieš pandeminį laikotarpį, didžioji dalis jų yra sergančių nutukimu.
„Kalbant apie atkryčius, svorio grįžimą po gydymo, statistika yra labai skausminga. Per pirmus metus po nutukimo gydymo nuo trečdalio iki dviejų trečdalis visų asmenų, kurie neteko svorio, per vienus metus svorį grąžina. O po 5 metų – net 95 proc. visų grąžina svorį.“
Bet bendros tendencijos tokios, kad sergančiųjų nutukimu žmonių išsivysčiusiame pasaulyje daugėja. Tiesa, tempai nebėra tokie, kokie buvo prieš 15–20 metų, kai buvo skelbiama nutukimo pandemija, nuo to laiko plitimas yra kiek suvaldytas, ypač tokioje šalyje-lyderėje kaip JAV. Tai rodo, kad ligą galima valdyti. Bet ir nesivystančiuose kraštuose nutukimo skaičiai pradeda didėti. Ir žmogaus amžius tam visiškai neturi įtakos – nutukimu serga tiek jauni, tiek vyresni, ir tarp vaikų ši problema tik opėja.
Be kita ko, yra ir dar viena nutukimo statistika, kurią ne kiekvienam malonu girdėti. Yra paskaičiuota, kad sergančiųjų nutukimu paplitimas tarp mažesnes ir vidutines pajamas gaunančiųjų yra didesnis nei tarp gaunančiųjų labai dideles pajamas. Negali sakyti, kad vieni dirba daugiau ar mažiau, bet, manyčiau, vis tik vienas pagrindinių dalykų yra požiūris į savo sveiktą. Nes nutukimas tai yra tiesioginis rūpinimasis savo sveikata. Jei žmogus turi polinkį sirgti nutukimu, jis turi žinoti, kad šiandien yra ta diena, kai turiu papildomai pajudėti, šiandien turi matyti lėkštės turinį, šiandien rinktis sau naudingiausią maistą.
Kur yra riba tarp tiesiog didesnio antsvorio ir jau nutukimo? Kas žmogui pačiam leistų įtarti šią ligą?
Paprastas buitinis būdas yra kūno masės indekso (KMI) pasiskaičiavimas, žinant savo svorį ir ūgį. Tai svorį kilogramais reikėtų padalinti iš ūgio, pakelto kvadratiniais metrais. Yra pilnas internetas skaičiuoklių, kur galima pasižiūrėti ir tą padaryti. Tačiau netinka KMI skaičiuoti asmenims, kurie yra aktyviai sportuojantys ir išsididinę savo raumenų masę, netinka skaičiuoti nėščioms ir maitinančioms mamoms.
Bet KMI yra daugiau atrankinis rodiklis, parodantis, ar žmogus jau turėtų dar kažką padaryti, atkreipti dėmesį. Tų pasimatavimų gali būti ir daugiau, nes 1 laipsnio nutukimą galima konstatuoti ir tokiam asmeniui, kurio KMI yra normos ribose, kas maždaug būtų iki 26-ių, tačiau jo juosmens apimtis ir riebalinio audinio procentas organizme yra padidinti.
Su sveikatos rizika daugiausiai yra siejamas riebalinio audinio išvešėjimas vidaus organuose ir šį vidaus organų suriebėjimą padėtų įsivertinti juosmens apimties dydis. Vyrams jis turėtų neviršyti beveik 94 cm, moterims – 80 cm.
Taip pat šiais laikais yra galimybė pasinaudoti kūno sudėties analizatoriumi, kas leidžia pamatuoti, kokia yra riebalinio audinio, raumenų masė žmogaus organizme ir tai yra labiau nutukimo situaciją objektyvizuojantis metodas.
Visuomenėje įsigalėjęs liekno kūno kultas, kiek tai veikia nutukimą besigydantį asmenį?
Mūsų visuomenėje yra kraštutiniai mąstymai, nes ji mato liesą žmogų ir sergantį nutukimu. Niekas nemato tų, kurie yra normalios kūno masės. Dažnas, kuris visą gyvenimą siekia būti lieknu, normalios kūno masės asmenį įvardija kaip nutukimu sergantį. O asmuo, kuris turi polinkį sirgti nutukimu, jei jo abu tėvai, seneliai buvo šios ligos užvaldyti, giminėje daug tokių asmenų, tai jam palaikyti liesą kūno masę ir fiziškai, ir psichologiškai labai sudėtinga. Todėl jis turėtų žinoti, koks yra jo sveikatos ir emocijų požiūriu komfortiškas svoris ir būtent to svorio siekti, stengtis jį išlaikyti.
Nepaisant to, kad tas „komforto svoris“ visuomenės akyse gali būti traktuojamas ir kaip „storas“. Ne visada visuomenės ir gydytojo nuomonė sutampa vertinant ar žmogaus kūno masė sveikatai palanki ar nepalanki.
Dėkoju už pokalbį.
