Menininkas L. Janulis šypsodamasis sako, kad geriausias darbo įvertinimas buvo išgirsti žodžiai, kad su žemės paviršiumi sulyginti planuotas namas ir toliau stovės, nes prikėlus jį naujam gyvenimui planų jį griauti nebėra.
Griauti ketinamą sodybą prikėlė antram gyvenimui
Pilką ir nykų eksterjerą pakeitė pajūrio dvasia alsuojantys mėlyni atspalviai, interjerą pagyvina neįprastos detalės, čia persipina įvairios spalvos, įpučiančios naujų vėjų. Ir padaryta viskas nieko neišmetant, o priešingai – atnaujinant jau senus baldus.
„Mums kilo idėja, kad jeigu galima kažką renovuoti, suteikti naują dvasią ir gyvenimą, reikia imti ir padaryti tai. Kai dirbdavome Prancūzijoje, pamatėme, kad daug kur, ypač Provanse, žmonės saugo viską, kas palikta. Jie nesistengia nugriauti, viską išlupti, jie bando visa tai remontuoti, integruoti, perdažyti, sutvarkyti ir viskas atgimsta naujai.
Paskutinė sodyba tokia ir yra – daug autentiškų detalių, dažymo, meno, bet visur reikia dvasios, nors jį norėjo griauti po poros metų, nes buvo baisiai apleistas, 50 metų jokių remontų nedaryta, viskas išdažyta žaliai, rudai. Dabar žmogus sako, kad nebegriaus namo, užsisakys naujus langus, kitas detales. Jis daro viską, kad namas išliktų ilgam“, – šypteli L. Janulis.
Pašnekovas pastebi, kad jau kelerius metus tvarumo mada vyrauja ir Lietuvoje, ji atsispindi ir drabužiuose, mat vis daugiau žmonių apsiperka padėvėtų drabužių (angl. second-hand) parduotuvėse ir to neslepia, nors anksčiau tai daugeliui pasakyti būtų buvę gėda.
Tvarumas atsispindi ir interjeruose – vis dažniau renkamasi ne išmesti senus baldus ir pirkti naujus, tačiau antram gyvenimui prikelti tuos, kuriuos jau turime, ieškoti išskirtinių, istoriją turinčių detalių.
„Lietuvoje, buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, mes turime siaubingą baldininkystės palikimą – lakuotas sekcijas, stalus, sofas-lovas ir visi jie vienodi, todėl žmonės turi alergiją visam palikimui, baisioms plastikinėms rankenoms, beskonėms sekcijoms, iš kurių padaryti kažką vertingesnio labai sudėtinga.
Laikui einant atvežama vis kitokių baldų ir jie keičia, naikina sovietinį paveldą, labai daug jų privežta iš kitų šalių ir iš jų galima kažką daryti, jie bent jau turi medieną, kokybę, tik dažniausiai būna nuobodžios medžio spalvos – rudi, gelsvi. Tada baldus galima adaptuotis prie savęs.
Kai paprasčiausią spintelę nudažai, žmogus pamatęs nustemba ir sako, kad tokio daikto niekada neišmesiu, man jis labai gražus. Tai, kas tuo metu neatrodo vertybė, vertybe tampa po to, kai kažkas prisiliečia ir daiktui įpučia dvasios“, – šypteli L. Janulis.
Svarbiausia kūrybiškumas
Vis tik, jis pažymi, kad nėra recepto, kaip pasiekti tobulą rezultatą, kad interjere tarpusavyje harmoningai sužaistų spalvos, kiekviena detalė atrastų tik jai skirtą vietą – paslaptis yra kūrybiškumas.
Laisvis pasakoja, kad nuo mažens paklaustas, ko labiausiai nori, atsakydavo, kad gyventi paveiksle, atsidurti jų viduje, todėl tai, apie ką svajojo, ką kartu su žmona parsivežė iš kelionių po visą pasaulį, pritaiko interjeruose:
„Kai žmogus natūraliai visa tai daro visą savo gyvenimą, jam yra taip lengva... Dar lengviau, kai šeimininkai tarsi nuplauna rankas ir pasako, kad atiduoda raktus ir gali daryti viską, ką nori – tuomet rezultatas akivaizdus.
Čia mes turėjome visišką laisvę, todėl buvo labai lengva. Dažniausiai tokias vietas žmonės būna „nurašę“, viskas stovi išmetimui, bet čia iškyla vienas dalykas – jis gal ir norėtų išmesti, bet nežino, kur, tada pasakai, kad palaukit, nudažysiu ir matysime, o išmesti galėsit juk ir nudažytą.
Bet interjeras bus originalus tik tada, kai jis nebus daromas pagal mados tendencijas, o kiekviename kamputyje bus meninio prisilietimo ir tada automatiškai erdvė įgauna naujos dvasios.“
Vis tik kūrybinis procesas nėra greitas, pašnekovas šypsosi, kad kartais tenka ne vieną valandą pasėdėti žiūrint į sieną, kol pavyksta susidaryti viziją, kaip viskas atrodys. Ir perdažyti skirtingomis spalvomis tenka ne po kartą, kol viskas tarpusavyje harmoningai suskamba.
„Kartais būna tokių situacijų, kai atvažiavęs užsakovas žiūri ir sako, kad kažkuri vieta nepatinka, kažkas joje erzina. Tada nuryji, palauki, viską pabaigi ir jau tada atvykęs žmogus pasako, kad vieta suskambėjo. Kai matai detalę, o ne visumą, tai neduoda efekto, bet kai pabaigi viską iki galo, pastatai baldus, suplanuoji apšvietimą, vaizdas visai kitoks.
Jeigu žmogui dar proceso metu atvykus iškart viskas patinka, vadinasi, kažkur einame pataikaudami, o tai visuomet priveda prie vidutinybės, pilkumo, o to neturėtų būti bet kokioje sferoje“, – kalbėjo L. Janulis.
Net pilką interjerą įmanoma pagyvinti
Atnaujintame name Palangoje spalvų gamą padiktavo aplinka – jūra, smėlis, tad čia daug mėlynų atspalvių, tačiau dabar daugelio namuose galime išvysti nemažai neutralių spalvų, tad pašnekovo paklausiau – ar tai prastas pasirinkimas, suvienodinantis visus interjerus?
„Pilkos, juodos ir baltos spalvos yra neutralios, prie jų tinka bet koks baldas ir bet koks spalvų derinys, dėl to žmonės, rinkdamiesi pilką, visuomet yra saugūs. Kad ir ką padarysi, prie jos viskas derės – ir oranžinė, ir geltona, ir mėlyną.
Anksčiau žmonės dažydavo sienas, o tik po to galvodavo, kokius statys baldus, nes sienas darydavo efektingas, tik sudėjus baldus viskas tarpusavyje ima konkuruoti ir erzinti. Dėl to nesu prieš pilką spalvą, ji viskam tinka, nes drastiškoms spalvoms reikia labai didelių erdvių.
Renkantis pilką, visada galima ją pagyvinti renkantis detales: paveikslus, gobelenus, užuolaidas, pagalvėles, kilimus, taip įnešti spalvų.“
