Visi turim tuos vienus draugus, kurie gyvenime buvo šalia kiekviename žingsnyje. Aš irgi turiu tokią draugę, jau net nesuskaičiuoju, kiek metų esame pažįstamos, bet geriausia drauge ją vadinu jau gerą dešimtmetį.
Taigi, nusprendė mano draugė tuoktis rudenį. Ilgai ji draugauja su savo būsimu vyru, jau ne vienus ir ne dvejus metus. Aš tik katučių ploju, kaip laukiu jos vestuvių, labai už ją džiaugiuosi, tikrai žinau, kad jai santuoka – svarbus santykių užtvirtinimas.
Man su santykiais pasisekė ne taip puikiai, kaip jai, buvo draugysčių, buvo ir skaudžių skyrybų, bet tikiu pagaliau atradusi savo laimę – jau daugiau nei pusmetį draugauju su vaikinu, viskas tikrai rimta, kartais net pajuokaujame, kad gal reikia nieko nelaukti ir tuoktis, nes atitiko kirvis kotą. Bet ne apie mano santykius čia.
„Kaip skuduru per veidą“
Bet einu prie reikalo. Žodžiu, gaunu pakvietimą į draugės vestuves – nors jau žinojau, kada ir kur jos vyks, vis tiek labai smagu gauti fizinį pakvietimą, įteiktą į rankas. Visas gražiai įpakuotas, atspausdintas ant dailaus popieriaus – vien pamačiusi vos neapsiverkiau iš džiaugsmo, kad mano draugė pagaliau išteka!
Tik, pasirodo, kvietimas buvo skirtas ne dviem, man ir mano vaikinui, bet tik man. Galvojau, gal įsivėlė kokia klaida, nes ir jos pusseserė yra mano bendravardė ir ji – vieniša. Pasirodo, visai čia jokia klaida – vestuvėse ji nori matyti tik mane, be mano antros pusės.
Net nemoku apsakyti, kaip pasijaučiau tai perskaičiusi. Kaip skuduru per veidą gavusi. Draugė tikrai pažįsta mano vaikiną, pabendrauja, randa bendrą kalbą, žino, kad mūsų santykiai tvirti, bet kažkodėl nusprendė, kad dar per trumpai draugaujame, tai nėra ko jo kviesti į šventę.
Aš suprantu, kad jaunieji patys renkasi, ką kviesti, bet taip pasielgti su draugais? Nežinau, man tai atrodo nekaip... Juk svarbiausia, kad mane pakvietė į šventę, bet vis tiek vykti vienai... Nesuprantu, kodėl ji priėmė tokį sprendimą, kviesti tik mane, bet ne mano vaikiną. Aš tikrai neisiu į vestuves.
Labiausiai norėjau čia išlieti širdį, nes žinau, kad ne man vienai teko patirti tą skausmą, perskaičius tokį kvietimą. Gal aš per daug susireikšminu ir tik man tai atrodo nenormalu? Įdomu, ką mano kiti – kaip jūs pasijaustumėte mano vietoje ir kaip reaguotumėte?
Autorius: skaitytoja Milda
P.S Liaudies išmintis sako - boba iš ratų, ratams lengviau.