„Aš vis dar mokinė, vis dar tebesimokau gyvenimo universitete. Vadovaujuosi tokia filosofija: kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas, kiekvienas susitikęs – mokinys. Ir šiandien noriu jus supažindinti su savo gyvenimo mokytojais“, – taip pirmąjį susitikimą su turo „Stiprybė tavyje“ dalyviais pradėjo šios iniciatyvos sumanytoja, radijo laidų vedėja, televizijos prodiuserė, įvairių projektų iniciatorė Žydrė Gedrimaitė.
Bendruomenė, kurioje išsitrina galios ir negalios ribos
„Prieš ketverius metus į Lietuvą buvo atvykęs Nikas Vujičičius – garsus motyvatorius, neturintis nei kojų, nei rankų. Tada supratau vieną paprastą dalyką – tokių Nikų Lietuvoje turime labai daug. Mums nereikia skristi į tolimas šalis, kad susitiktume su pasaulinio garso motyvatoriais – kiekvieną dieną jie yra šalia mūsų“, – turo „Stiprybė tavyje“ priešistorę atskleidė Ž. Gedrimaitė. Taip, pasak jos, gimė idėja kviesti žmones į įkvepiančius, motyvuojančius susitikimus.
Turas turėjo prasidėti kovo mėnesį, deja, visus planus pakoregavo koronavirusas. Pasikeitė ne tik turo laikas, bet ir pati jo koncepcija – motyvuojančių istorijų pasakojimus pakeitė patirtiniai susitikimai. Ž. Gedrimaitė sako vieną dieną suvokusi paprastą dalyką – per šešerius metus Lietuvoje susiformavo drąsi, veržli, stipri bendruomenė, kuri vadinasi „Draugystė veža“. Kelis šimtus žmonių vienijančioje bendruomenėje yra ir įvairių negalių turinčių, ir jokių oficialių diagnozių neturinčių žmonių. „Galia ir negalia šioje situacijoje tarsi prapuola, – kalbėjo Ž. Gedrimaitė. – Ir aš pagalvojau – jeigu mes, tie keli šimtai žmonių, galime draugauti, juoktis, keliauti, tai kodėl šiuo pavyzdžiu nepasidalijus su jumis?“
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
Kviesdama drąsiai priimti kitą žmogų ir galimybę į save pažvelgti naujomis akimis, turo iniciatorė pasakojo ir pati per tuos 6 metus labai daug ko išmokusi: „Išmokau pasakyti „ne“ (anksčiau atrodė, kad esu žmogus-terminatorius ir galiu viską, nors iš tiesų tikrai ne viską), išmokau prašyti pagalbos, taigi, ko gero, atsisakiau puikybės. Yra ir daugiau dalykų, kurių išmokau susitikusi su šiais mokytojais“, – sakė Ž. Gedrimaitė linkėdama panašių patyrimų ir renginio dalyviams.
Turo „Stiprybė tavyje“ mokytojais tapo atvirai apie savo skausmus ir džiaugsmus, nuopuolius ir pakilimus, praradimus ir atradimus pasakojantys žmonės. Jie atskleidė, kas padėjo nepalūžti, pastūmėjo veikti, keistis ir siekti savo tikslų.
Nuo lankytinų žmonių sąrašo iki apsilankymo kazino
Rateliais judančios Aistės Krušinskaitės ir nereginčios Irmos Jokštytės prisistatymas paskatino į negalią pažvelgti visai kitomis akimis. Visose jų gyvenimą ribojančiose aplinkybėse merginos išmoko įžvelgti, o kartais ir pačios susikurti pozityvų rakursą. „Tik išėjusios į gatvę mes tampame labai matomos: Irma su savo ginklu – baltąja lazdele, aš – su savo neįgaliojo vežimėliu. Dėmesio sulaukiame labai daug“, – sakė A. Krušinskaitė ir patikino, kad prie to jau priprato ir jų tai netrikdo, netgi atvirkščiai – kaskart leidžia patirti vis naują nuotykį.
Štai dažniausiai viešuoju transportu besinaudojanti Irma pasakoja apie save sužinanti nemažai keistų dalykų: pavyzdžiui, žmonės mano, jog jeigu nematai, tai dar ir negirdi. „Dažnai girdžiu, kaip jie mane aptarinėja: žiūrėk, žiūrėk, ji nemato, bet kažkodėl atsimerkusi. Arba: nesėskit prie jos, nes ji nemato. Kai neištvėrus išsiduodu, kad aš girdžiu, įsiterpiu ir dargi jiems pritariu: nesėskit, nes nematantys žmonės kandžiojasi. Tas išsigandęs žmogus vis dėlto atsisėda. Sako: labai įdomu, niekada manęs dar nekandžiojo nematantis žmogus...“
Irma – prisiekusi keliautoja, turinti „lankytinų žmonių sąrašą“ ir besistengianti su jais susitikti, nepaisant, kad vienas gyvena Delyje, o kitas Stambule ar Teksase. Šis merginos pomėgis taip pat dažnai sulaukia kontraversiškų vertinimų: ko tu ten trenkiesi, gi vis tiek nieko nematai. Sėstum į autobusą Lietuvoje, apvažiuotum kelis ratus – būtų tas pats, o kiek pinigų sutaupytum! O į Indiją, Egiptą kitas šalis Irma sako besileidžianti dėl visai kitokio žmonių požiūrio, elgesio su ja. „Lietuvoje manęs žmonės klausia: ar seniai nematai, ar tau labai sunku, kokios perspektyvos? O ten klausimai visai kitokie: ar tu ištekėjusi, ar turi draugą, ar ilgai čia pabūsi?“ – juokauja ji.
Draugės pasakojimą pratęsusi A. Krušinskaitė prisiminė dar vieną kuriozinę situaciją. „Mus, kaip ir bet kurį kitą žmogų, galima sutikti ne tik gatvėje, bet ir kazino“, – kalbėjo Aistė. Tiesa, merginoms ten patekti nebuvo paprasta, tačiau nustebo kazino radę įrengtą keltuvą. Vis dėlto Aistė, ko gero, buvo pirmoji, panorusi juo pasinaudoti ir ne pirmą kartą patekusi į situaciją, kai šis įrenginys viduryje laiptų ima ir užstringa. O štai kazino darbuotojams tai buvo nebloga pažintis su negalią turinčių žmonių patiriamais iššūkiais.
Klausydamiesi Aistės ir Irmos pokalbio renginio dalyviai ir iki ašarų kvatojo, ir jautėsi suglumę, bandė įsivaizduoti, ką patiria merginos, ir kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtųsi patys. Susitikimas su šiomis mokytojomis tikrai buvo naudingas ir ne vienam tapo paskata pergalvoti savo vertybes.
Savarankiškumo pamoka
Ne visų turo „Draugystė veža“ dalyvių istorijos nuteikė taip žaismingai, bet vilties ir pozityvumo tikrai nė vienai netrūko.
Daugiau kaip 20 metų globos namuose dirbusi kaunietė Snieguolė Butrimavičienė prieš ketverius metus nusprendė įkurti gyvenimo namus kelioms intelekto negalią turinčioms merginoms, kurios, sulaukusios 30-ies, turėjo būti išsiųstos į socialinės globos namus suaugusiesiems. Viską pardavę Butrimavičiai Kauno pakraštyje, Sargėnuose, nupirko dviejų aukštų namą – antrajame apsigyveno patys, o pirmasis tapo gyvenimo namais (apsaugotu būstu) keturioms merginoms. Jolantą į savo namus buvo priėmę jau anksčiau. Ji noriai prisidėjo prie naujų namų remonto, nepagailėjo santaupų savo kambariui įrengti.
Renginyje mergina atskleidė kelias savo gyvenimo detales: gimė kalėjime, iki trejų metukų ten ir augo. Paskui – kūdikių namai, Vilijampolės socialinės globos namai. Apsigyvenus Snieguolės namuose išmoko šeimininkauti, rūpintis savimi. Dabar Jolanta dirba, savarankiškai nuvažiuoja į dienos užimtumo centrą, kuriame pusę dienos triūsia, prižiūri šiltnamį, rūpinasi rožynu, pati apsiperka. Ir pinigus išmoko taupyti, nes nori sukaupti santaupų savarankiškam gyvenimui.
Snieguolė sako neabejojusi, kad Jolanta ir kitos iš globos namų išėjusios merginos gali gyventi taip, kaip visi – savarankiškai, tik reikia šiek tiek padėti. Moteris džiaugėsi, kad vietos bendruomenė nesipriešino šių merginų kaimynystei.
Kartu su Snieguole ir Jolanta „Draugystė veža“ ture „Stiprybė tavyje“ dalyvauja ir Reda. Išėjusi iš Vilijampolės socialinės globos namų ji apsistojo grupiniuose gyvenimo namuose. Mergina sako juose labai gerai besijaučianti – jauku, ramu, nevargina nuolatinis triukšmas. Reda dalyvauja S. Butrimavičienės įkurtose socialinėse dirbtuvėse – tvarko antrines žaliavas: nuo panaudotų jogurto indelių nuplėšia popierines etiketes. Reda svajoja už užsidirbtus pinigus nusipirkti planšetinį kompiuterį. Mergina prasitaria turinti ir dar vieną svajonę – susitikti su mama, kurios niekada nėra mačiusi. Reda vis rašo jai laiškus, bet nei atsakymų, nei jos pačios nesulaukia.
Jautri merginos istorija Ž. Gedrimaitę paskatino žengti dar vieną žingsnį – ji pažadėjo kartu su Reda aplankyti jos mamą. Šiai bendruomenei rūpi kiekvienas jos narys...
Jolanta ir Reda turi ir bendrą siekį – išmokusios pasirūpinti savimi, įgijusios dar daugiau kasdienių įgūdžių, jos norėtų gyventi visai savarankiškai, turėti savo namus. Gali būti, kad šalyje vykdoma pertvarka padės išsipildyti ir šiai merginų svajonei.
Nebijokime iš savęs pasijuokti
Plungiškę Redą Aurylaitę pažįstantys žmonės ją vadina kvatokle. 124 cm ūgio mergina sako besimėgaujanti kiekviena diena. Kitaip nei dauguma žmonių ji sako besidžiaugianti klaidingomis medikų diagnozėmis. „Nustatę man įgimtą achondroplaziją (kaulų augimo sutrikimą) jie prognozavo, kad ilgiau nei dvejus metus neišgyvensiu. Pasirodo, žiauriai suklydo – man greit bus 31-eri, ir vis dar gyvenu. Ir tikiuosi gyventi dar ilgai...“ – juokavo mergina.
Reda pasakoja, kad vaikystėje į Plungę užsukusio liliputų cirko vadovai, tarp žiūrovų pastebėję žemaūgę mergaitę, bandė įkalbėti tėvus leisti jai prisijungti prie trupės. Tėvai tokį žingsnį žengti pabijojo. Reda sako kurį laiką apgailestavusi dėl prarastos galimybės, bet paskui džiaugėsi – humoru spinduliuojanti mergina niekada nenorėjo sulaukti žmonių gailesčio. Tiesa, įvairių nesusipratimų jos gyvenime būta nemažai. Mergina su šypsena pasakojo, kaip nusprendė išbandyti laimę televizijos projekte. Net aukštakulnius batelius, kokių niekada nenešioja, nusipirko. Deja, iš sostinės grįžo atrankos nepraėjusi – projekto dalyvės turėjo būti ne žemesnio nei 168 cm ūgio. Redai pritrūko 44 centimetrų...
Vis dėlto mergina ragina nesigėdyti nei savo ūgio, nei kūno formų. Tiesa, būtent dėl šios priežasties kultūros veiklos vadybą baigusi ir kurį laiką originaliai vedamais renginiais garsėjusi mergina praėjusių metų pabaigoje neteko darbo, bet to labai nesureikšmina ir juokauja, kad jos paslaugų atsisakiusieji prarado kur kas daugiau nei ji.
Reda įpratusi dėl nedidelio ūgio kylančiais problemas spręsti su humoru. Paklausta, kaip pasiekia prekes parduotuvių lentynose, mergina pasakoja pirmiausia apsižvalganti, ar negalėtų padėti koks nors netoliese esantis žmogus. „Jeigu tokio nėra, prie reikiamos lentynos pradedu vaikščioti pirmyn atgal. Dabar gi visur įrengtos stebėjimo kameros – tuoj pat prisistato apsaugos darbuotojas. Jo ir paprašau, kad paduotų reikiamą prekę“, – nuotaikingai pasakoja Reda.
Su tokia pat linksma gaidele ji prisimena ir „Draugystė veža“ kelionę į Izraelyje vykusį „Eurovizijos“ konkursą, tiksliau, nakvynę esą neįgaliesiems pritaikytame viešbutyje. Kad pasiektų lovą, Reda per visą kambarį įsibėgėjo ir šoko ant jos, o spyruoklinis čiužinys ją metė atgal. Antru bandymu mergina vis dėlto ant lovos užšoko... „Iš kiekvienos situacijos yra išeitis, – įsitikinusi Reda. – Tik nereikia nuleisti rankų ir liautis svajojus.“
Patirkite kitokį gyvenimą
Tokiam spontaniškam eksperimentui „Draugystė veža“ turu „Stiprybė tavyje“ susidomėjusius žiūrovus kvietė dar vienas ypatingas duetas – studijų laikų draugės Rūta Kupčinskaitė ir Dovilė Kriukelytė. Iniciatyvi, kūrybinga Rūta – šaunios Miglutės mama. Negalia neatėmė iš jos motinystės džiaugsmo. Tapusi televizijos laidos „Unikalios mamos“ vedėja ji skatino tai patirti ir kitas negalią turinčias ir tokiam žingsniui nesiryžtančias moteris.
Dovilė tik šiemet prisijungė prie Rūtos ir Tado įkurtų „Spanguolės dirbtuvėlių“ ir sako vėl besijaučianti tapusi studente, tik šįkart gyvenimo universitete mokosi tolerancijos – keičia požiūrį į gyvenimą, neigia visuomenėje gajas stigmas.
„Spanguolės dirbtuvėlių“ veikla gana plati, tačiau dabar daugiausia laiko skiriama patirtiniams užsiėmimams, kuriuose žmonės raginami patirti, ką reiškia neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam žmogui išvažiuoti į gatvę, patekti ant nuolydžio neturinčio šaligatvio ar pasitelkus baltąją lazdelę rasti kelią. „Aplinka nepasikeis, bet mes išmoksim kitaip į ją pažvelgti, įvertinti, rasti sprendimą“, – sako Dovilė.
Merginoms pakvietus įsitraukti į šį eksperimentą, Alytaus miesto teatro scena trumpam tapo gyva, judria erdve, kurioje sukiojosi rateliai, šmėžavo baltoji lazdelė, skambėjo juokas, klausimus keitė atsakymai – žmonės bendravo, dalijosi patirtimis, mokėsi vieni iš kitų. Juk iš tikrųjų, pasak Ž. Gedrimaitės, kiekvienas esame ir mokytojas, ir mokinys.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
