„Šventė siejama su tikru istoriniu asmeniu – Dievo motina Marija, su tikru įvykiu jos gyvenime – mirtimi, tuo, kas po jos įvyksta su žmogaus kūnu – palaidojimu ir su ta nuostabia tikėjimo ir tikrovės viršūne, kada Dievas įsiterpia į netvarkos pasekmę, nuodėmę, mirtį ir sugrąžina žmogui jo pirmykštę būseną.
Mirtimi Dievas pašalina nuo žmogaus gėdą ir Marijos asmenyje mums, tikintiems žmonėms, viso pasaulio krikščionims, parodo žmogaus ateities tikrovės paveikslą“, – sako R. Doveika.
Jis pastebi, kad daugelis vis dar dažnai yra linkę sakyti, jog žmogus turi kūną ir sielą. Tačiau, anot kunigo, Žolinės iškilmė į šį sakinį įneša daugiau aiškumo:
„Ne žmogus turi kūną ir sielą, bet žmogus yra kūnas ir siela. Tai yra tiesos, kurios žmogui leidžia būti gyva būtybe, būti asmeniu, kūriniu ir būtent per šią iškilmę dar kartą pažvelgiama į tai, kad krikščionybė niekada nenuvertina žmogaus ir jo kūno. Kūnui yra paskirta didžiulė ateitis.“
R. Doveika pažymi, kad švęsdami Šv. Mergelės Marijos paėmimą į dangų, vieną iš svarbiausių švenčių, skirtų Mergelei Marijai, mes galime matyti Dievo veikimą kiekvieno mūsų gyvenimuose.
„Jos asmenyje Dievas parodo, iki kokio lygmens jis įžengė į savo kūrinio gyvenimą ir ką garantuoja tam, kuris atgręžęs veidą žvelgia į savo kūrėją, gyvenimą, amžiną gyvenimą, šlovę ir visišką bendrystę su savimi. Dievas čia įveda amžino gyvenimo šlovę“, – sako kunigas.
Žolinė – gyvenimo ir bendrystės šventė
Pasak R. Doveikos, per Žolinę tikintieji švenčia tai, kad gyvenimas, o ne mirtis yra paskutinis žodis kiekvieno kelionėje. Šią dieną yra prisimenama ir tai, kad asmenyje susilieja ir laikinumas, ir amžinybė:
„Žmogus švenčia pergalę, kurios praktiškai gali net nenujausti, bet kuria verta tikėti, į kurią verta atsiremti, kad mūsų visų bendras pašaukimas yra gyventi ir būti gyvenimo davėjais. Krikščionių bendruomenė švęsdama Žolines, švenčia bendrą pašaukimą – gyventi.
Taip pat primenama, kad kiekvienas tikintis žmogus yra gyvenimo davėjas, kad mes turime savo aplinkoje skleisti žinią pasauliui, jog niekada negalime pasiduoti nusivylimui. Ir kad pasaulio ateitis yra ne mirtis, o gyvenimas.“
Kunigas akcentuoja ir tai, kad vienas iš šios dienos tikslų yra žmonėms priminti bendrystės svarbą ir parodyti, kad kiekvienas gali prisidėti prie geresnio ir teisingesnio gyvenimo.
„Mes esame ne tik skausmą patirianti bendruomenė, bet ir keliaujanti bendruomenė. Mes esame sužeista, parpuolusi, nuodėminga, bet nebijanti kelionės žmonija. Esame žmonės, gerai žinantys, ką reiškia išdavystė, ką reiškia pastumti kitą žmogų, bet taip pat nepasiduodantys ir trokštantys mylėti dangų ir žemę.
Mes žvelgiame į kitus žmones, į šventuosius, žavimės jų gyvenimais, bet ši šventė mums primena: ar tu esi nusikaltėlis, ar tu esi šventasis – mirtis prisiliečia lygiai taip pat, nes mirtis yra visų mūsų gėda. Numiršta visi – ir šventieji, ir nusidėjėliai, numiršta net Dievo motina, o žmogus atveria savo gyvenimą įsikūnijusiam Dievui.
Daugelis žmonių skundžiasi – šventumas mums yra nepasiekiamas, mes esame netobuli ir nuodėmingi. Bet yra kitas žvilgsnio kampas į tą patį pašaukimą – išgyventi bendrystę ir vienybę su Dievu.
Ar galėtum atrasti savyje jėgų ir drąsos nepastumti sutikto žmogaus? Jeigu remiuosi į tikėjimą, aš kovoju su savo nuodėmėmis, netobulumais, aš galiu padaryti klaidų ir labai skaudžiai suklupti, bet ar aš turiu jėgų vėl atsikelti ir eiti pirmyn, nusivalyti nuo savęs dulkes ir vėl dėti pastangas nepastumti žmogaus?“, – pabrėždamas Žolinės reikšmę retoriškai klausia R. Doveika.
Žmogus negali pasiduoti nusivylimui
Kunigas dar kartą pabrėžia tai, kad šią dieną yra išaukštinamas žmogaus kūno ir sielos vientisumas. Taip pat jis akcentuoja, kad net ir tapdamas vienos bendruomenės dalimi ir išgyvendamas vienybės jausmą, kiekvienas žmogus vis vien išlieka unikalus ir netampa suvienodintais objektais.
„Tai – žmogiškumo diena ir mes jį švenčiame visu kūnu ir siela. Kai sakome, kad žmogus turi kūną ir sielą, atrodo tarsi tai būtų galima suskaidyti – kūną, kaip nereikalingą mes užkasame, o siela keliauja per reinkarnacijas, vėl ieško kitų kūnų ir taip gaunasi tokia sudarkyto asmens makalynė.
Ne. Žmogus yra kūnas ir siela. Krikščionybė išaukštindama žmogų niekada nenuvertina kūno. Tai yra žmogaus išaukštinimo ir vilties diena, kurios dalimi esame kviečiami būti.
Žolinių diena mes vienas kitam esame tiltai, kad kartu, atsiremdami į vienas kitą, į savo tikėjimą, asmeniškai į Dievą, galime būti skirtingais ir kitoniškais žmonėmis. Tikėjimas niekada nesuvienodina žmonių. Mes tampame viena bendruomene, viena katalikų bažnyčia, bet nesame automatiškai suvienodinti“, – sako R. Doveika.
Anot jo, Žolinė yra viena unikaliausių švenčių, kuri nepaneigia mirties, kapo, skausmo, atsisveikinimo ir ašarų, bet tuo pačiu leidžia suprasti vilties ir tikrumo svarbą, amžiną gyvenimą.
„Svarbiausia, kad mes randame bendrą pašaukimą – gyventi ir būti gyvenimo davėjais. Todėl mes niekada negalime pasiduoti jokiam nusivylimui“, – pabrėžia R. Doveika.
Tiki, kad žmonės yra sąmoningi
Dėl vis augančio susirgimų koronavirusu skaičiaus viešojoje erdvėje buvo pasigirdę raginimų vengti masinio susibūrimo vietų ir švenčių, tačiau kunigas mano, kad krikščionių bendruomenė yra pakankamai sąmoninga ir brandi, todėl didesnis pavojus dėl Žolinės minėjimo neturėtų kilti.
„Manau, kad turime nugalėti įvairias baimes. Prieš Žolinių iškilmes, praėjusį savaitgalį, Palangoje prie jūros buvo pusė milijono žmonių. Jie nedėvėjo kaukių, nesilaikė atstumo, buvo tame pačiame vandenyje, lietė tuos pačius daiktus. Pusė milijono žmonių.
O kai yra švenčiamas tikėjimas, viltis, bendrystė, kažkas automatiškai į tai kėsinasi ir sako, kad tai yra pavojus. Nuo kada bendrystė yra pavojus? Nuo kada malda, atsiklaupimas prieš Dievą yra pavojus?
Krikščionis yra aukštos kultūros žmogus ir jis padarys viską, kad šalia esantis žmogus jaustųsi saugus, kad nebūtų apribota jo kasdienybė. Tikiu, kad visi sąmoningi žmonės į šventoves visada ateis laikydamiesi tvarkos“, – neabejoja R. Doveika.
Vis tik tuos, kurie jaučia bet kokius ligos simptomus, jis ragina likti namuose ir klausytis transliuojamų mišių per radiją ar televiziją – tai šventės dvasios tikrai nesumažins.
