Moteris ne tik kartu gamino kartu su laidos šefais Vyliumi Blauzdavičiumi ir Tomu Rimydžiu, bet ir dalinosi praktiniais patarimais.
Ieva atskleidžia, kad gaminimas jai yra ne tik įprotis, bet ir vaizduotę skatinantis procesas. Gaminti ji mėgsta, o eksperimentai virtuvėje jai nesvetimi. Įkvėpimo gaminti ji ieško visur – kelionėse, restoranuose, internete.
Apie tai, kaip tinkamai maitintis, kaip pasirinkti tinkamas maisto porcijas ir įspūdžius laidoje „La maistas“ pokalbyje su naujienų portalu tv3.lt.
Kokį poveikį organizmui gali turėti netinkama dieta, kai kalorijų suvartojama per daug arba per mažai?
Tiek per gausus, tiek nepakankamas kalorijų suvartojimas gal palikti savo pėdsaką. Jei kalbama apie per didelį energijos kiekio gavimą, visai nesvarbu, kokio makronutriento – baltymų, riebalų ar angliavandenių sąskaita tai vyksta, kyla rizika padidinti kūno masę.
Mūsų organizme vienos medžiagos gali būti paverčiamos kitomis, tad ne tik riebalų, bet ir kitų maistinių medžiagų perteklius gali atsidėti energetinėmis atsargomis riebalinio audinio pavidalu.
Iš pradžių atsargas kaupiame poodiniame riebaliniame audinyje, o viršijus jo kaupimo galimybes, su maistu gaunamas medžiagų perviršis atsideda vidaus organuose ir aplink juos.
Jeigu suvartojamas nepakankamas maisto kiekis, galima kita problema – mitybos nepakankamumas, tam tikrų maistinių medžiagų trūkumas. Nebūtinai kūno masė turi būti žymiai per maža, kad žmogui pasireikštų mitybos nepakankamumas.
Laikantis labai mažo kaloringumo arba itin apribotos dietos, normalios ar didesnės kūno masės asmuo taip pat gali kentėti nuo mitybos nepakankamumo, vitaminų ir mineralų stokos.
Mitybos nepakankamumas turi savo išraiškas sveikatos sutrikimų spektre, pradedant plaukų slinkimu, odos sausumu, nagų, dantų problemomis, baigiant baltymų stoka, raumenų nykimu, apsunkintu žaizdų gijimu ir nukentėjusia organų funkcija.
Juk nebadauja tik vienas organas ar audinys. Nukenčia ir smegenys, ir žarnynas, ir kiti organai. Tiesa, ne visada kalbama apie skirtingas rekomendacijas įvairiems amžiaus tarpsniams. Visi esame girdėję, kad kūno masės indekso (toliau - KMI, apskaičiuojamo kūno masę (kg) padalinus iš ūgio pakelto kvadratu (m2)) norma yra 18,5-24,99.
Tačiau šis intervalas iš tiesų taikytinas tik iki 45 metų amžiaus. Vėliau, su amžiumi, kūno masės indekso norma slenkasi. Tai reiškia, kad vyresniems žmonėms, rekomenduojamas aukštesnis kūno masės indeksas. Tyrimais nustatyta, kad esant kritinėms situacijoms, pvz. dėl vienokių ar kitokių priežasčių patekus į intensyvios terapijos skyrių, didesnė išgyvenamumo galimybė vyresniame amžiuje yra turintiems didesnį KMI.
Kaip tinkamai reguliuoti savo kūno masę?
Svarbu nesigriebti kraštutinumų. Kūno masės palaikymo ir reguliavimo pagrindas yra apibrėžtos maisto porcijos ir maitinimosi rėžimas. Nuo gimimo dauguma mūsų esame intuityvūs valgytojai – vaikai galėtų visiškai pasikliauti alkio ir sotumo pojūčiais. Tačiau kartais dėl vienų ar kitų priežasčių (pvz. laikantis ekstremalių dietų ar kartojantis persivalgymams) alkio ir sotumo jausmai išsibalansuoja ir tampa apgaulingi. Tokiu atveju negalima kliautis tik alkio pojūčiu, renkantis laiką valgyti ar sotumo pajautimu, spendžiant dėl sustojimo.
Reguliarus valgymas nebūtinai turi vykti tomis pačiomis valandomis kiekvieną dieną. Jeigu užimtumas ir pertraukos tarp darbų leidžia išlaikyti vienodą ritmą – puiku, tačiau jei laisvą dieną norisi pamiegoti ilgiau – nereikia savęs graužti, kad nepapusryčiavau anksčiau.
Pusryčius reikėtų pavalgyti per 2 valandas nuo atsibudimo. Tyrimais pastebėta, kad žmonės, nevalgantys pusryčių, dienos eigoje suvalgo daugiau maisto, nei jų nepraleidžiantys.
Tarpai tarp valgymų (nesvarbu, tarp pagrindinio ir užkandžio ar tarp dviejų pagrindinių, jei užkandžio nevalgome) turėtų būti tarp 2,5-4,5 valandų. Paskutinis valgis turėtų būti valgomas likus 2-3 valandoms iki miego. Priklausomai nuo to, kaip anksti keliamasi ir vėlai einama gultis, pagal tokį planą žmogus gali valgyti 4-6 kartus per dieną, tad kalbame apie 3 pagrindinius valgymus ir 1-3 užkandžius.
Nefiksuojant tikslių valandų, galime likti lankstūs ir valgymo laiką pasikoreguoti pagal savo užimtumą. Tačiau laiko intervalai tarp valgymų neturėtų būti nei per trumpi, nei per ilgi.
To reikia tam, kad išvengtume nuolatinio užkandžiavimo arba galimo valgymų praleidimo. Praleidinėjant valgymus ar laikantis labai mažo kalorijų kiekio dietos yra peralkstama ir gali grėsti persivalgymas – darosi sunku sustoti pagaliau atsisėdus valgyti.
Venkite drastiškų dietų, kurios žada greitus rezultatus. Jos paprastai būna labai mažo kaloringumo, neretu atveju – išmestos didelės maisto produktų grupės. Žinoma, iš pradžių jos atrodo labai efektyvios – tuoj pat matomas rezultatas atsistojus ant svarstyklių. Tačiau mes nematome, kas vyksta mūsų organizmo viduje. O pasirodo, kad laikantis nesubalansuotų dietų, kūno masė mažėja visų pirma skysčių ir raumenų sąskaita.
Tuo tarpu po ekstremalios dietos sugrįžus į normalų maitinimosi režimą, kūno masė gali sugrįžti, bet jau riebalų sąskaita. Todėl geriau orientuotis į ilgalaikius planus – pasirinkti tokį maitinimosi režimą, kuris būtų naudingas sveikatai ir kurio galėtumėte laikytis visą likusį gyvenimą savęs nekankindami. Taigi svarbus reguliarumas, tinkamas maisto kiekis, įvairovė, kokybė, saikas.
Netgi vartojant normalų rekomenduojamą dienos kalorijų kiekį (atsižvelgiant į lytį, amžių, ūgį), pradinei kūno masei esant per didelei ji palaipsniui mažėtų, o esant šiek tiek per mažai – didėtų. Vis tik, sergant tam tikromis ligomis (pvz. vagymo sutrikimais), vien tinkamo maisto kiekio valgymas ligos nepagydys.
Kaip pasirinkti tinkamas maisto porcijas?
Nėra vieno kiekio, tinkančio visiems atvejams. Maisto porcijos dydis gali priklausyti nuo amžiaus (pvz. vaikai vs. suaugę), tikslo (palaikyti kūno masę, ją didinti ar mažinti) ir pan.
Jeigu kalbame apie suaugusį žmogų, kuris nori palaikyti normalią kūno masę, apytikslės rekomendacijos galėtų būti tokios: 300ml pusryčiams (jau pagaminto maisto); 400ml pietums ir 200-300ml vakarienei. Užkandžiai – 100-150g (kartais 200g, priklausomai nuo pasirenkamo maisto pobūdžio). Svarbu apsibrėžus tinkamas maisto porcijas jas suvalgyti dėmesingai (neužsiimant pašaline veikla) ir patiekalo nekartoti.
Kokį maistą reikėtų rinktis kiekvienam dienos valgymui? Ar tiesa, kad vaisius ir daržoves galima valgyti griežtai tik iki 18h?
Sveikam žmogui griežtų reikalavimų ką kuriuo paros metu valgyti nėra. Labai svarbu atskirti ar kalbame apie sveiką, ar sveikatos sutrikimų turintį žmogų. Neretai pasiskaičius tiek sveikiems, tiek tam tikromis ligomis sergantiems žmonėms skirtų patarimų, viskas suplakama į vieną krūvą ir būna sunku atsirinkti, nes patarimai ima prieštarauti vienas kitam, arba tampa pertekliniai.
Štai priklausomai nuo sutrikimo ir jo gydymo būdo, vienu atveju sergantiems inkstų ligomis patariama baltymus riboti, kitu – vartoti daugiau. Jeigu žmogus serga nutukimu arba cukriniu diabetu, tuomet vaisius iš tiesų geriau valgyti pirmoje dienos pusėje, po vieną vienetą vieno valgymo metu. Pavyzdžiui, artėjant Kalėdoms, parduotuvių lentynose pagausėja mandarinų pasiūla.
Seniai šių vaisių nevalgę vieninteliu mandarinu dažnai nepasitenkiname. Vis tik geriausia būtų antrą mandariną valgyti jau kito valgymo metu (pvz. užkandžio). Tai yra svarbu dėl vaisiuose esančių cukrų ir gliukozės kiekio pokyčių kraujyje suvalgius vaisių.
Renkantis ką valgyti kuriuo paros metu sveikam žmogui griežtų taisyklių nėra. Kiekvieną dieną mes suvalgome šiek tiek skirtingą pagrindinių makroelementų proporciją. Ir nieko neatsitinka. Mūsų organizmas yra labai plastiškas ir viena ar kita nesubalansuota diena nieko blogo nepadarys. Tačiau svarbu, kad chaotiškas maitinimasis netaptų įpročiu.
Kartais girdime kad angliavandenius reikia valgyti vienu, o baltymus – kitu paros metu. Atsiminkime, kad angliavandeniai, tai ne vien cukrūs. Į šią grupę įeina ir krakmolas, skaidulos... O skaidulos mūsų organizmui labai naudingos. Taigi, net ir vakarienei mes galime suvalgyti dubenėlį troškintų daržovių. Apskritai, pusryčių ir vakarienės valgymai gali būti gana panašūs – košės, varškės patiekalai (varškėtukai, apkepas ir pan.), daržovių patiekalai.
Dažnas pasirinkimas yra kiaušiniai. Tuo tarpu sumuštiniai taip pat gali paįvairinti mūsų racioną, tačiau tai neturėtų būti kasdienis pusryčių ar vakarienės pasirinkimas. Jeigu kalbame apie pietų lėkštę, pusę jos turėtų užimti daržovės ir vaisiai. Jeigu prie pietų stalo valgome ir vaisius, jie užima šiek tiek mažesnę lėkštės dalį nei daržovės.
Į šią pusę lėkštės daržovių neįeina bulvės. Jos priskiriamos ketvirtadaliui, į kurį dėtume kruopas, duoną ar makaronus. Paskutinis ketvirtis lėkštės skiriamas baltymų šaltiniams – raudonai mėsai, paukštienai ir žuviai. Jei nevalgome mėsos, čia turėtų atsidurti alternatyvūs baltymų šaltiniai.
Vis tik, ne visada mūsų pietų patiekalai yra išskirti aiškiomis daržovių-grūdų-baltymų šaltinių proporcijomis. Jeigu pietums valgome troškinį, į pagalbą galime pasitelkti mano minėtą tūrį – žinosime, kad pietų porcija turėtų būti apie 400ml.
Iš kur Jūs semiatės idėjų maisto gamybai?
Idėjų, ką gaminti semiuosi ten pat, kur ir dauguma žmonių – knygose, internete, kulinarinėse laidose. Pažiūrėjus ne vieną laidą kilo įkvėpimas panaudoti rečiau namuose vartojamus ingredientus ir savo virtuvėje. Kulinariniai šou, net jei nepateikiamas tikslus receptas, yra puikus įkvėpimo šaltinis. Internete išpopuliarėjo trumpų maisto gamybos pamokėlių video klipai.
Koncentruotas, spalvingas ir aiškus pateikimas, nereikalaujantis daug specialios įrangos ir laiko sąnaudų, tapo labai patraukliu pavyzdžiu naujų (o kartais senų, bet pamirštų) idėjų pritaikymui. Net žiūrint meninį filmą gali kilti įkvėpimas pasigaminti vieną ar kitą patiekalą. Nusprendusi gaminti naują patiekalą, kurio iki tol nebuvau bandžiusi, paprastai perskaitau kelis skirtingus jo receptus, susidarau vaizdą, kaip gaminti, ir imuosi darbo.
Dažnai receptus šiek tiek adaptuoju pagal savo skonį, namuose turimus produktus. Juk jei netrūksta esminio patiekalo ingrediento, tikrai nebūtina lėkti į parduotuvę – galbūt galiu jam rasti alternatyvą namuose. Ieškant idėjų šventiniam stalui, užsuku ir į „Pinterest“, kur idėjų galima rasti bet kokiam skoniui, bet kuriuo klausimu. Tiek grožinės, tiek kulinarinės knygos gali stimuliuoti vaizduotę.
Skaitydami vienas knygas atsigręžiame į patiekalus, kuriuos gamino mūsų mama ar močiutė. Kitas – akies kampeliu žvilgtelime į kitas kultūras. Apskritai knygas labai mėgstu – vykdama į kitą šalį jau kurį laiką turiu tradiciją parsivežti bent 2 knygas – vieną kulinarijos, apie tam kraštui būdingą virtuvę, kitą - skirtą vaikams, parašytą tos šalies kalba – tokią, kokios Lietuvoje nerasčiau.
Įdomu, kokius patiekalus/idėjas rekomenduotumėte skaitytojams, kurie mėgsta gaminti ir skaniai valgyti, tačiau nenori trukti virtuvėje?
Manau norint skaniai, taip kaip mėgstate, valgyti, verta atsigręžti į savo mamų ir močiučių patiekalus ir receptus. Juk nuo to pradėjote savo „ragautojo karjerą“. Galbūt kai kurie patiekalai labai paprastai pagaminami, kitus – gal galima supaprastinti, pagreitinti. Vieno atsakymo, kaip greitai pasigaminti patiekalą nėra. Prieš kurį laiką teko vartyti vieną „greitai pagaminamų patiekalų“ knygelę.
Deja, paaiškėjo, kad visas greitumas ten susidėjo iš greitai išverdančių pirktinių makaronų ar šaldytos pirktinės tešlos pusfabrikačių naudojimo. Vis tik, kažkurią savaitės dieną turėdami laiko, galime pasiruošti „paruoštukų“ ir juos atsidėti keliems valgymams. Tarkime gamindama varškėčius maišyti tešlą ir „terlinti“ indus vis tiek turėsiu.
Tad galbūt vienu kartu galiu gaminti iš didesnio ingredientų kiekio daugiau tešlos ir dalį jos pasilikti kitam kartui. Tas pats su lietiniais ir kitais patiekalais. Laikymas vėsiame šaldytuve, šaldymas namuose pagamintų patiekalų (tiek iki terminio apdorojimo, tiek kai kurių – po), kartais gali tapti sprendimu skirstant laiką ir prioritetus.
Dalies verdančių puodų ar keptuvių stebėjimo laiko galime išvengti ir gamindami orkaitėje. Užkandžius rinkitės tokius, kuriems nereikia skirti daug laiko pasigaminimui. Nešantis į darbą ar mokymo įstaigą – jie turėtų būti lengvai transportuojami, patogūs valgyti be 3 stalo įrankių rinkinio.
Ką jums suteikė dalyvavimas laidoje „La maistas“? Gal įsiminėte patarimus, kurie pravers gaminant ateityje?
Dalyvavimas laidoje „La maistas“ paliko labai gerus įspūdžius. Buvo malonu susipažinti su dviem šiltais ir paslaugiais šefais, kurie bet kurią akimirką buvo pasiruošę padėti. Ši laida išnaudoja potencialą suteikti pramogą ir papildomų žinių žiūrovui. Tiek virtuvės šefai, tiek paslaptingasis laidos svečias įneša savo indelį į auditorijos švietimą, jis vyksta natūraliai, be streso, su humoru.
Tokios laidos – puiki platforma skleisti informaciją apie maisto higieną, saugų gaminimą, sveikatai palankų maistą ir maitinimąsi. Jos žengia toliau nei sausa receptūra kaip gaminti patiekalą, įgauna naują dimensiją apvelkant konteksto rūbu. Kiekvienas svečias gali pateikti naujos, būtent jam žinomos informacijos.
Laidoje „La maistas“ sutinkame du labai skirtingus šefus. Vienas yra grilio meistras, kitas – Lietuvos istorinės virtuvės žinovas. Vienoje laidoje turėdami tokią komandą, mes gauname įvairiapusės informacijos – iš vienos pusės įgyjame žinių apie išpopuliarėjusį patiekalų gaminimo ant grilio būdą ir subtilybes, praktinius patarimus.
Juk nei vienas nenorime sugadinti kokybiškos mėsos nemokėdami jos tinkamai pasigaminti. Iš kitos pusės – gauname galimybę prisiliesti prie srities, kuri daugeliui lieka gana tolima – profesionali, išieškota Lietuvos istorinė virtuvė. Juk ir šiandien ne kiekvienas galėtų išvardinti daugiau istorinei virtuvei būdingų nacionalinių patiekalų nei bulviniai patiekalai (cepelinai, vėdarai, kugelis, blynai) ar šaltibarščiai. Kokybiški, praktiški, patikrinti, įvairiapusiai patarimai ir žinios yra tai, kas išskiria šią laidą iš kitų kulinarinių šou
.Kas man buvo naujiena, tai šefo Tomo Rimydžio pasakojimas apie patarškas. Jeigu skaitydama apie Lietuvos istorinę virtuvę knygose sutikau kaplūnus, pulardas, tai apie patarškas – vištas, gyvenančias medžiuose ir dedančias kiaušinius tiesiai nuo šakų jiems krentant žemyn, man neteko girdėti. Taip pat ir kad jų kiaušiniai yra labai kieti ir gali išsilaikyti nesugedę labai ilgą laiką.
Nesunkiai kasdienėje virtuvėje įgyvendimamas šefo Tomo Rimydžio patarimas kaip pasigaminti žolelių aliejų yra puikiai pritaikomas norint padaryti įspūdį savo svečiams. O šefas Vylius Blauzdavičius priminė seną tiesą, kurią siekdami įmantrybių kartais pamirštame – druska ir pipirai yra virtuvės prieskonių pagrindas. Taip, toliau galime dėti įvairiausias žoleles, tačiau pagaminti skanų patiekalą užtenka ir šių pagrindinių ingredientų. Tą patį nuolat kartoja ir mano mama.
Ievos Laukytės-Gaulės naminiai virti varškėčiai
~5 porcijos 500g varškės
2vnt. ekologiniame ūkyje augintų arba laisvai laikomų vištų kiaušinių
1 stiklinė miltų (dalį aukščiausios rūšies miltų galima keisti viso grūdo miltais)
Žiupsnis druskos
Vanduo (tūris priklauso nuo vienu metu verdamo virtinukų kiekio) Pagardinimui:
Natūralus jogurtas ar grietinė (pagal skonį), uogos ir kt. Kiaušinius išsukite su druska. Juos sumaišykite su varške. Palaipsniui įmaišykite miltus. Pabaigoje geriausia minkyti rankomis. Masė bus gana lipni, tad rankas padenkite miltais. Formuokite norimos formos varškėtukus (jei formuojant naudosite pjaustymo lentelę, ją taip pat padenkite miltais).
Varškėtukų nedarykite labai didelių, nes virdami jie smarkiai brinksta. Užvirkite vandenį. Virkite kelias minutes, kol visi virtinukai iškils į paviršių. Jeigu nesiruošiate gaminti visos porcijos vienu metu, likutį uždenkite maistine plėvele ir laikykite šaldytuve iki kito gaminimo.
Pagamintus varškėčius pagal skonį galima pagardinti natūraliu jogurtu be priedų arba grietine, sezoninėmis uogomis ar kitais mėgstamais pagardais.
