Moteris pamiršo visą savo gyvenimą, kai kraujavimas iš nosies sukėlė retą sutrikimą. Sophie Clayton visiškai neatsiminė vyro, su kuriuo draugavo jau dvejus metus.
Merginai reikėjo įsimylėti iš naujo, kai 2019 metų lapkričio mėnesį ji ėmė kraujuoti iš nosies ir dėl to smegenys atsijungė nuo nervų sistemos.
Per kelias minutes ji pamiršo savo telefono PIN kodą, tos dienos datą ir net savo vardą. Ji buvo skubiai išvežta į ligoninę. Nors netrukus jos sveikata jau taisėsi, ji visiškai nebeprisiminė savo vaikino Jonathano Wilsono (26).
Visai kaip filme su Adamu Sandleriu ir Drew Barrymore, jis pasiryžo iš naujo pradėti su ja susitikinėti. Įsimylėjęs Jonathanas pridarė nuotraukų albumų su svarbiausiomis jų draugystės akimirkomis ir vežėsi ją į tas vietas, kur vyko jų ypatingiausi pasimatymai. Jis nusivežė ją parką, kur pirmą kartą paklausė, ar ji nori su juo draugauti, ir savo pasakojimais užpildė atminties tarpus, kalbėdamas apie tuos momentus, kurie jam buvo reikšmingiausi, rašoma mirror.co.uk.
Sophie dabar po truputį grįžta į normalų gyvenimą ir sako, kad iš naujo pradeda įsimylėti Jonathaną. Greitosios pagalbos centre dirbanti mergina sako:
„Mano draugai sako, kad mūsų santykiai dabar – kaip iš filmo, aš tikrai pritariu. Kai viskas nutiko, buvau šokiruota, sutrikusi ir liūdėjau, žinodama, kad viską pamiršau ir net nežinau, kodėl. Mano situacija tokia reta, kad gydytojai ją vis dar tyrinėja, todėl labai sunku dėl to, kad jie negali man pasakyti, kas tiksliai atsitiko.
Labai liūdna, kad praradau 26 metus prisiminimų, iš manęs padariusių tą žmogų, kuris esu dabar, bet labai stengiuosi kurti naujus prisiminimus su artimiausiais žmonėmis.
Iš naujo įsimyliu Jonathaną, tai labai gražu. Nors gaila, kad pamiršau visus iki šiol nuveiktus dalykus, labai smagu viską su Jonathanu išgyventi pirmą kartą. Aną dieną jis mane „pirmą kartą“ nusivežė į paplūdimį – buvo nuostabu. Gydytojai sako nežinantys, ar man kada nors grįš atmintis, todėl dabar atrodo, kad mano gyvenimas prasidėjo prieš tris mėnesius, bet stengiuosi susikurti naujų prisiminimų, o ne laikytis įsikibusi senųjų.“
Prieš prasidedant kraujavimui iš nosies Sophie buvo visiškai sveika, reguliariai sportuodavo ir dirbo Londono greitosios pagalbos dispečere. Ji gyveno su tėvais ir 2019 metų lapkričio 6 dieną ruošėsi eiti į naktinę pamainą darbe, kai staiga ėmė kraujuoti iš nosies.
Sophie sako: „Paprastai iš nosies man kraujas nebėgdavo, bet nemaniau, kad dėl to verta labai jaudintis. Kraujas bėgo kokias 15–20 minučių, aš virtuvėje buvau su mama ir laukiau, kol praeis, kai staiga kraujas paplūdo ir iš kairės akies. Mama mane pasodino virtuvėje ant grindų ir tada pajutau visišką nusilpimą kairiojoje kūno pusėje.
Ji iškvietė greitąją, nes manė, kad man insultas, o aš paprašiau jos paduoti mano telefoną, kad galėčiau paskambinti į darbą ir pasakyti, kad šiandien neateisiu. Mama davė man mano telefoną ir aš turėjau suvesti PIN kodą ekranui atrakinti, bet tiesiog nebegalėjau prisiminti skaičių – galvoje buvo tuščia.“
Sophie buvo skubiai išvežta į ligoninę Londone, kur jai buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir kraujo tyrimai, nes medikai įtarė, kad ją ištiko insultas. Tačiau gydytojai greitai išsiaiškino, kad jai – funkcinis neurologinis sutrikimas, dėl kurio yra nutrūkę signalai tarp smegenų ir nervinės sistemos.
Šį sutrikimą dažniausiai sukelia stresas ar depresija, bet Sophie šių problemų neturėjo, todėl manoma, kad tai jai buvo įgimta. Nervinės sistemos ir smegenų atsiskyrimas galėjo nutikti bet kuriuo metu. Sophie atveju, smegenyse buvo nestiprus spaudimas, ir kai kraujavimas iš nosies jį atleido, įvyko neurologinis sutrikimas.
Sophie sako: „Atrodė, kad mano smegenyse staiga nieko neliko, nieko nebeatsiminiau, neturėjau supratimo, kas tie žmonės aplink mane, nebežinojau savo vardo ar kiek man metų. Manęs aplankyti į ligoninę atėjo vyras ir aš pasakiau, kad nežinau, kas jis toks. Paaiškėjo, kad tai – mano tėtis.
Kadangi mama su manimi buvo visą laiką, žinojau, kad turbūt ją pažįstu, bet negalėjau prisiminti, kas ji tokia. Jonathanui paskutiniam išsiunčiau žinutę, todėl maniau, kad greičiausiai turiu vaikiną, bet nežinojau tiksliai, kas jis – tik vis klausinėjau mamos, ar ji pasakė „tam vyrui“, kas atsitiko.
Kai jis atvažiavo į ligoninę ir mama mus supažindino, aš ėmiau verkti, nes labai norėjau jį atsiminti, bet negalėjau. Jonathanas man pasakė, kad mane myli ir kad ir aš jį myliu, o tada laikė man ranką, kol tėtis paaiškino viską, ką iki šiol buvo sužinojęs iš gydytojų. Paskutiniai 26 mano gyvenimo metai tiesiog dingo iš atminties. Buvau nepažįstamųjų pilname kambaryje ir man buvo labai baisu.“
Išsiaiškinę diagnozę gydytojai susitelkė į Sophie reabilitaciją – ji ligoninėje prabuvo dar keturias dienas, jai buvo atliekama fizioterapija, ir tik tada ji neįgaliojo vežimėlyje galėjo grįžti į tėvų namus. Nors Sophie neatsimena nieko iš savo dviejų su puse metų draugystės su Jonathanu, jos mylimas vaikinas verčiasi per galvą norėdamas jai padėti.
„Jis su mano draugais padarė nuotraukų albumų iš mūsų kartu praleisto laiko – aš neatsimenu, kaip fotografavomės, bet smagu bent kiek įsivaizduoti, kaip anksčiau atrodė mano gyvenimas.“ – sako ji.
Jonathanas sako: „Buvo siaubinga sužinoti, kas nutiko Sophie. Tikrai jaučiau neviltį ir nežinojau, kaip jai padėti ar ką daryti – buvo labai liūdna. Važiuodamas į ligoninę labai jaudinausi, ruošiausi ją pamatyti pirmą kartą. Baisiausias momentas buvo tas, kai Sophie mama turėjo mus supažindinti, sakydama, kad aš – jos vaikinas.
Būtent tada supratau, kad ji visiškai prarado atmintį. Tai buvo iššūkių kupinas laikas mums abiem. Kartu išgyveno daugybę nuostabių akimirkų, kurių ji visiškai nebeprisimena, todėl buvo smagu jai priminti apie mūsų santykius ir apie visą nuostabų kartu praleistą laiką. Esu dėkingas už Sophie ir už tai, kad jos asmenybė ir šypsena niekur nedingo!“
