Ilkos ir Andriaus vaikelis pasaulį išvysti turėtų jau netrukus. Gydytojai numatę, kad gimdyti moteris turėtų balandžio 20 dieną, tačiau ji šypsosi, kad iš tikrųjų niekas negali tiksliai pasakyti, kada vaikutis pasibels į šį pasaulį, o gimdymas gali vykti dviem savaitėm po arba prieš numatytą terminą.
„Pirminis planas buvo, kad vyras dalyvaus gimdyme: ir jis, ir aš to labai norėjome. Labai norėjau, kad šalia būtų ir mano mama, bet kai situacija yra tokia, tam nėra jokių galimybių. Būtų buvęs pasirinkimas tarp vyro ir mamos, bet tikriausiai visgi būtų buvęs vyras, nes jis labai to norėjo. Dabar susitiksime tik tada, kai važiuosime namo ir jis mus paims iš ligoninės“, – optimizmo nepraranda moteris.
Jaučiasi saugi
Pasak moters, gimdyti viena ji nebijo. Tiesa, bus liūdna, kad vyras negalės ne tik dalyvauti, bet ir apsilankyti ligoninėje. Ji įsitikinusi, kad ligoninėje be svečių bus kur kas saugiau ir ji galės jaustis ramiau, kad jai ir naujagimiui nieko neatsitiks.
„Čia yra šioks toks nusivylimas, kad visą laiką turėsiu būti viena. Tačiau tikiuosi, kad ligoninėje bus geresnis palaikymas. Stengsiuosi būti namuose, kiek galima ilgiau ir tik tada važiuosiu į ligoninę.
Žinoma, tai yra mano pirmasis nėštumas, tad neįsivaizduoju, kaip viskas gali būti, bet ruošiu save psichologiškai, kad reikia kuo ilgiau būti namuose. Jeigu prasidės sąrėmiai, nereikia skubėti iškart į ligoninę, nes vis tiek ten būsiu viena, o tai būtų labai ilgas ir liūdnas procesas.
Jeigu būtų įleidžiami svečiai ir vyrai, manau, kad tikrai būtų labai neramu, nes atsirastų tikimybė susirgti ne tik man pačiai, bet ir gydytojui. Tai būtų tragedija, jeigu susirgtų gydytoja ir dar didesnė nei ta, kad vyras negali dalyvauti, nes esu prisirišusi prie savo gydytojos ir jaučiuosi labai rami dėl to“, – šypteli ji.
Geros savijautos paslaptis – rauginti kopūstai
Žinoma, nėštumo metu Ilka stengiasi labai saugotis ir vengti kuo mažiau eiti ten, kur galėtų sutikti daug žmonių, išlaikyti bent metro atstumą, kuo mažiau eiti į parduotuvę.
„Mes stengiamės pirkti tiek maisto, kad užtektų dviem savaitėms: dalį maisto užšaldome, o kitą dalį valgome pirmą savaitę. Taip pat svarbu rankas plauti bent kelis kartus per dieną, dezinfekuoti rankas ir nešioti kaukę viešumoje“, – dalinasi ji.
Moteris sako, kad jai labai svarbus geras ir kokybiškas maistas. Dabar, kai ji laukiasi, stengiasi valgyti tik tuos produktus, kuriuose gausu vertingų medžiagų.
„Pastaruoju metu pradėjome pirkti labai daug raugintų kopūstų. Jie labai gali padėti sustiprinti imuninę sistemą. Galima juos dėti paprasčiausiai į salotas porą šaukštą, išsivirti sriubą. Labai svarbu valgyti protingai.
Dabar visi esame namuose, sukame ratus aplink šaldytuvą, bet vis tiek turime stengtis, kad mityba būtų švari ir būtų daug vaisių, daržovių, mes, pavyzdžiui, valgome daug uogų.
Sportas irgi padeda labai stiprinti imunitetą ir organizmą. Aš manau, kad sportininkai yra vieni iš tų žmonių, kurie turi stiprius imunitetus, nes kūnas yra pratęs greitai atsistatyti: sportuojant patiriamos mikro traumas, tad kūnas turi išmokti atsistatyti kuo greičiau“, – pasakoja ji.
Naujagimio besilaukianti Ilka džiaugiasi, kad kartu su vyru gyvena šiek tiek už sostinės, Nemenčinės link, todėl be baimės gali išeiti į namų kiemą pasportuoti ar vakarais pasivaikščioti po aplink esančius miškus. Dienomis jiedu dirba kompiuteriais, filmuoja vaizdo klipus, kuriais vėliau dalinasi soc. tinkluose, be to, atsirado naujas ir labai malonus įprotis – pietų miegas.
Velykos Namibijoje – be kiaušinių
Iš pietinėje Afrikos dalyje esančios Namibijos kilusi Ilka sako, kad Velykos viena iš mėgstamiausių jos švenčių, tačiau tai, kaip švenčiama Lietuvoje ir jos gimtinėje, yra labai didelis skirtumas.
„Aš esu krikščionė. Velykos ir neša vieną pagrindinių tiesų, kuriomis mes tikime – Dievas mirė dėl mūsų nuodėmių ir po trijų dienų prisikėlė. Pas mus, Namibijoje, praktiškai visą savaitę kažkas vykdavo bažnyčioje ir tai buvo labai didelė šventė visą savaitę, o ne tik sekmadienį, kai sėdame prie stalo.
Visa savaitė yra dvasiška, pavyzdžiui, ketvirtadieniais plaunamos artimojo kojos, Didįjį penktadienį – pasivaikščiojimas, kuris vaizduoja kryžiaus kelią, šeštadienis būdavo leidžiamas namuose, o sekmadienį vėl į bažnyčią ir vykdavo didžioji šventė, kai visi susirinkdavo prie stalų nukrautų gausiomis vaišėmis po savaitę trukusio badavimo, kai buvo galima valgyti tik džiūvėsius ir daržoves“, – apie Velykas gimtinėje pasakoja ji.
Šiemet viskas bus kitaip. Nors moteris apgailestauja negalėdama šiemet eiti pasiklausyti mišių, tačiau žada atrasti laiko ir tikėjimui.
„Šiemet nebus bažnyčios, nebus susitikimų su žmonėmis. Lietuvoje visada penktadieniais dalyvaudavau susirinkimuose bažnyčioje, tačiau šiais metais tai bus tarsi tuščia diena. Tačiau reikia susivokti, ką vietoje to galima padaryti namuose: susirasti laiko, perskaityti tą istoriją Biblijoje ir sau priminti, apie ką tai iš tikrųjų yra.
Karantino metu mes labai lengvai galime pamiršti, kuri savaitės diena yra šiandien, ar kas vyksta, nes vieni kitų nematome ilgą laiką, atrodo, kad pasaulis sustojęs, bet krikščionims tai labai svarbus laikas“, – sako ji.
Nustebino margučiai Lietuvoje
Iki šiol Ilkai neteko išbandyti margučių ridenimo, o pirmą kartą švenčiant Velykas ją ištiko šokas, tačiau ji jau priprato prie margučių ir netgi pati mėgsta juos dažyti. Tiesa, ji juokiasi, kad jai dar nepavyksta to padaryti taip gražiai, kaip kitoms.
„Pirmą kartą švenčiant Lietuvoje man buvo šokas, kad visi kalbėjo apie kiaušinius, jų dažymą. Aš to nežinau, nes mes to niekada nedarome. Buvo įdomu, kodėl kiaušiniai yra taip stipriai susirišę su Velykomis.
Namibijoje paskutiniu metu irgi yra atsiradę šokoladiniai kiaušiniai, bet jie yra dėl vaikų, kad jie galėtų eiti jų ieškoti lauke. Bet niekada nebuvo kiaušinių ant stalo, tuo labiau mes jų nedažėme. Pamaniau, kad kodėl gi ne. Pamėgau ir dažyti kiaušinius. Man ne taip gražiai išeina, bet mėgstu juos marginti pastelinėmis kreidelėmis“, – šypsosi ji.
