Moteris neslepia, kad po studijų gyvenant Klaipėdoje ją visada traukė jūra, o laivai visąlaik turėjo romantišką pusę. Ir kelionės visuomet buvo prie širdies – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl prieš 16 metų patraukė gyventi į Angliją.
„Šis klausimas visada yra sudėtingas atsakyti, nes, kai žiūri atgal, atrodo, kad noras keliauti visada buvo, kažką pamatyti naujo ir kada žmonės, jau pabuvę ten ar ne, diskutuoja, visada nori pamatyti savom akim ir įsitikinti, ar tai yra tiesa, ar aš irgi taip pat suvokčiau tai. Galvočiau, kad ten patraukė didelis noras keliauti, tai nebuvo finansinės priežastys“, – šypsosi Reda.
Namai ant vandens
Apsigyvenusi svetur, pašnekovė kūrėsi naują gyvenimą, o didelė jo dalis buvo kelionės. Išvykus į Angliją atsivėrė daugiau galimybių keliauti po visą pasaulį, o meilę kelionėms, kaip pati svarsto, greičiausiai atsinešė dar iš vaikystės:
„Gyvendama Anglijoj aš labai daug keliavau, nes man tai buvo galimybė daug lengviau išvažiuoti, dėl to, kad prie Londono oro uostai gali tave nuskraidinti į turbūt visas pasaulio šalis. Anksčiau irgi keliaudavau, vaikystėje su tėvais keliaudavom su palapinėm ir į Krymą, ir į Karpatus, ir į Pabaltijo šalis. Turbūt nuo vaikystės aš išsiugdžiau tą norą kažką pamatyti.“
Jungtinėje Karalystėje įvedus karantiną, Reda su partneriu apsisprendė – namus perkels į laivą. Tiesa, kurį laiką pora negalėjo keliauti vien dėl to, kad buvo įvesti apribojimai ir nakvoti buvo galima tik savo namuose. Tačiau reikalavimams sušvelnėjus, jie ėmė ir įgyvendino savo planą.
„Jeigu negali aplink save tos aplinkos, kai yra pandemija, pakeisti, negali išeiti, pagalvojome, kad čia gali su visu namu keliauti. Darbas iš namų sudarė galimybę, kad mūsų namai gali būti ir laivas. Palikti komforto zoną yra labai sunku ir priėjau išvados, kaip mes senstam – taip ir senstam, pasiliekam toj pačioj zonoj ir jeigu net nelabai patogu, bet tas bambėjimas nieko nepakeičia, galvoji, kad galbūt kažkas pasauly pasikeis. Bet pasaulis nelabai nori pasikeisti ir gal ne paskutinė ta pandemija. Galvoju, kad gal visai šitas mūsų sprendimas neblogas“, – džiaugiasi R. Mikelionytė.
Nors, kaip pati pasakoja, gyvendama Lietuvoje laivu nekeliaudavo ir niekad anksčiau ilgesnėje kelionėje laivu nėra buvusi, tačiau jūra ir viskas, kas su ja susiję, visada traukė lyg magnetas.
„Laivai man kažkuo atrodo labai romantiški, kai Klaipėdoje gyvenau jie atrodė labai susiję su visu gyvenimu ir pasitaikė galimybė, pagalvojau, kad tai būtų įdomu, kaip sportas. Nors, iš tikrųjų, didelės bangos sukelia stresą ir nėra, turbūt, man dar to pasitikėjimo, kad aš valdau laivą ir jis plauks ten, kur aš norėsiu. Bet turbūt labai traukia ta romantiška pusė – jūra ir laivai yra kažkas tokio labai poetiško“, – pasakojo moteris.
Prabangos čia nedaug
Visada esi vis kitoje vietoje, o keliaujant laivu atsiveria galimybės pamatyti tikrą, nepagražintą ir ne turistams parodyti skirtą svetimų šalių gyvenimą – būtent tai labiausiai ir patraukė. Tuo labiau, kad uostai yra puikiai įrengti, čia yra ir pasilinksminimo vietų, ir vieta žemyne, kur galima pasinaudoti dušu.
Vis dėlto, apsisprendimas ar tokia mintis gera nebuvo lengvas – buvo sunku palikti komforto zoną, o galvoje vis sukosi įvairios mintys. Rodos, galima viską susikrauti į lagaminą ir vykti, kas Redai nebuvo svetima, tačiau psichologiškai šis sprendimas buvo sunkus:
„Aš ir savo mamos, ir dukros du metus nemačiau ir tas išsiskyrimas buvo psichologiškai sunkus. Taip pat psichologiškai labai veikia pats suvokimas, kad mes nesam tokie jauni ir neinam jaunyn, kas bus, jeigu prireiks gydytojo. Tai verčia sunerimti, atsiranda atidėliojimas.
Man atrodo, kad pandemija labai paskatino suvokti, koks pasaulis ir gyvenimas yra trapus, koks gali būti trumpas. Ir, turbūt, pats pasaulio suvokimas, kad oras, iš tikrųjų, yra neprognozuojamas, viskas keičiasi ir galbūt net nespėsim pamatyti to pasaulio dėl to, kad Golfo srovė silpnėja, Graikijoje kyla gaisrai. Apskritai viskas, kas priklaus ne nuo mūsų, gali pasikeisti ir galų gale planai pasikeičia.“
Pirmuosius kilometrus partneriai suko aplink Anglijos krantus, nes dėl pandemijos kitos šalys neįsileisdavo turistų. Dvylikos metrų ilgio burlaivis „Amaryllis“ jau nuplaukė tūkstančius jūrmylių nuo momento, kai paliko savo žiemojimo namus Čičesterį Hayling saloje.
Filmuose žmonės įpratę matyti neregėtą prabangą laivuose, tačiau Reda patikina – taip viskas yra superjachtose, o buriniame laive gyvenimas verda kone taip pat, kaip žemyne, tik bet kada viskas gali netikėtai pradėti siūbuoti ir judėti.
„Pirmiausia, viskas juda ir viskas gali judėti netikėtai. Visada turi atsargiai apgalvoti, ką kur pasidedi, nes gali nukrist, sudužt, apvirst, išsipilt. Dujinė ir viskas yra pritvirtinta ant vyrelių, kuriuos gali atpalaiduoti, tada ji sūpuoja kaip lopšys“, – pasakojo R. Mikelionytė.
Pasikeitė požiūris
Laivo viduje yra viskas, ko gali prireikti gyvenant ir bute – vonios kambarys, miegamasis, virtuvė. Tiesa, čia nėra televizoriaus ir yra minimalus kiekis elektros prietaisų, nes, kaip pasakoja Reda, taip gyvendamas kiekvieną kartą gerai pagalvoji, ar reikia kokio nors daikto. Tiesa, gyvenamoji vieta yra maža, tačiau ten gyvenantiems partneriams tai nei kiek netrukdo:
„Nelabai didelė erdvė, bet aš tai matau kaip privalumą – tai yra pakankamai intymi aplinka ir man pakankamai jauku, gali lengvai bendrauti. Šeimos, kurios gyvena laive kartu, iš tikrųjų labai sugyvena, nes čia negali susipykti. Čia nėra taip, kad išėjau kažkur pasivaikščioti ir po kiek laiko grįžau.“
Apsigyvenus ant vandens, buriniame laive, pasikeitė požiūris į daugelį dalykų. Pirmiausia, gyvenant tokiomis sąlygomis, ateina suvokimas, jog tiek, kiek žmogus dažnai turi, yra nebūtina – užtenka tiek, kad galėtų išgyventi.
„Kaip žmonės įsivaizduoja, kad tiek daug visko pasauly mums reikia – pasirodo, kad mums visiškai nereikia tiek daug. Man užtenka paprastų drabužių, kurie vis tiek susidėvės, nes saulė ir ultravioletiniai spinduliai naikina viską, graužia, taip pat sūrus vanduo. Išėjimas iš komforto priverčia susimąstyti – ar iš tikrųjų mums tiek reikia? Būdavo dalykų, kur aš pagalvodavau, kad negalėčiau be to net gyventi ir pasirodo, kad aš be daugybės dalykų, ypač be papuošalų, aukštakulnių galiu gyventi“, – juokiasi pašnekovė.
Ir pasaulis Redai, rodos, pasidarė mažesnis – kelionėje sutiko įvairių žmonių ir išgirdo iš jų daugybę istorijų. Galvoje visiškai nebelieka vietos mintims, kur koks išpardavimas, gerokai labiau tenka susikoncentruoti į politinę ir pandemijos situaciją:
„Politinė situacija pasidaro daug svarbesnė, visada yra oras stebimas – tai yra pirmos žinios, kurios visada domina – vėjas, orų pasikeitimai, kaip juda žemo slėgio frontas ir aukšto slėgio. Visada tai yra peržiūrima labai atidžiai kelis kartus per dieną.
Pandemijos situacija irgi visada svarbi, nes šalys gali neįleisti prie krantų ir tada būtų problema pasipildyti maisto ir vandens.
Pasaulis truputėlį pasikeičia, žiūrint iš laivo. Nieko negali niekuo nestebinti, nėra prasmės – tuštybės ir snobizmo yra daug mažiau, nes kovoji su gamtos stichijomis, kovoji su vėju, saule, drėgme. Visas grožis nusistumia ir pirmumas tenka praktiškumui.“
Atsižvelgia į ekologiją
Keliaujant elektra laivui gaminama iš saulės energijos, o vandenį pasigamina patys, sūrų vandenį paversdami gėlu. Tiesa, ilgą laiką stovint uoste, vandens pasigaminti neįmanoma, nes jis tiesiog yra per daug purvinas, tad tenka pasilaikyti kiek toliau. Reda pažymi, kad dabar technologijos leidžia pasigaminti vandens, tačiau anksčiau jūreiviams gėlas vanduo buvo didžiausia vertybė, o tai priverčia susimąstyti.
„Sumažinome ir šiukšlių gamybą. Mes stengiamės neimti su savimi tokių dalykų, kurių negalima sunaudoti arba negalima kažkaip išrūšiuoti ir laikyti mažoj spintelėj dėl to, kad sudužus taurei, toli nuo kranto ją galima išmesti į jūrą, nes stiklas yra pagamintas iš smėlio, jūros bangos jį nugludins ir stiklas vėl pavirs į smėlį. Metalą taip pat – viską jūra vėl pavers į natūralias medžiagas.
Plastikas niekada nepavirs niekuo, jį reikia surūšiuoti, supresuoti ir yra labai didelis skirtumas – aš prekybos centre iš karto nulupu visas pakuotes, bandau iš ekologinės pusės žiūrėti, kad nieko neimti į jūrą, ką gali vėjas nupūsti į bangas“, – pasakojo Reda.
Vandenyje pasimiršta ir visos mados – svarbiausia, kad drabužiai apsaugotų nuo lietaus ir tvyrančios drėgmės, taip pat nuo saulės, o avalynė turi būti speciali, kad neslystų einant ant denio.
Gyvenant laive ir beveik visą laiką būnant ant vandens, be galo svarbu stebėti orų prognozes -tai vienintelis būdas išvengti audrų. Pačiai Redai su partneriu audrų dar neteko patirti, tačiau ir didelis vėjas sukelia nerimo.
„Yra maždaug penkias dienas į priekį stebima, bet tai gali keistis, nes yra modeliuojama kompiuterinių sistemų, programų įvedant duomenis. Yra daugybė faktorių – bangų aukštis, bangų ir vėjo kryptis, vėjo stiprumas.
Prieš mėnesį Scili salose vėjas sukosi beveik 360 laipsnių aplinkui ir buvo tikrai kiti laivai sudaužyti, išmesti ant uolų, žmonės gelbėti malūnsparniais. Buvo labai nemalonu, bet jie gavo maždaug dviejų dienų įspėjimą, buvo pranešta, kad vėjo greitis sieks 60 mazgų“, – prisimena moteris.
Pastebėjus, kad artėja ekstremalūs orai, tenka plaukti į visai kitą pusę nuo tikslo, kad nepatektų į zoną, kurioje gali įvykti nelaimė. Didesniam vėjui siūbuojant laivą, pasakoja pašnekovė, baimės tikrai būna, bet tai – natūralu:
„Baimė mumyse yra turbūt visą laiką dėl daugybės dalykų. Ta kova su savimi man nėra malonu, aš labiau būčiau linkusi plaukti mažus atstumus arčiau kranto. Psichologiškai yra sunku, suprantu, kad daugeliui jūreivių, bet daugybė jų džiaugiasi savo žiniomis ir pergale prieš pačius save dėl to, kad jeigu įveiki kažkokį sunkų atstumą ar stipresnį vėją, jį suvaldai sumažindamas bures, ta sukelia pasitikėjimą savimi ir priduoda savivertės.“
