Psichologės Astos Petrauskienės teigimu, visi bijome mirties, nes tai – dalis išlikimo instinkto: siekti gyventi ir vengti numirti. Pasirodo, ši baimė mums yra netgi naudinga.
„Ši baimė arba nerimas nuolatos mums padeda išlikti gyviems. Juk naudinga jausti nerimą dėl savo gyvybės – jis primena mus atsargiau eiti per gatvę, atsargiau elgtis su pavojingais daiktais, vengti vietų, kuriose dažni nusikaltimai, skatina dažniau tikrintis sveikatą. Jei nerimo lygis taptų nulinis, greitai žūtume“, – aiškino psichologė.
Mirties baimė gali pasiekti kritinį lygį
Įprasta, kad ši baimė suintensyvėja, kai su mirtimi susiduriama artimiau, pavyzdžiui, netekus artimo žmogaus, bendraamžio, taip pat susirgus kritine liga, laukiant svarbaus medicininio tyrimo rezultatų.
Jei baimė nėra paniška, trikdanti gyvenimo kokybės, ji motyvuoja gyventi geriau, sveikiau, kokybiškiau, tačiau kartais mirties baimė taip sustiprėja, kad ima trukdyti gyventi kokybiškai – išblaško dėmesį, neigiamai paveikia miegą:
„Bėda tampa tada, kai žmogui ima trukdyti gyventi įprastą gyvenimą – mintys tampa varginančios, emocijos stiprios, organizme nuolatos išsiskiria daug kortizolio ir adrenalino (streso hormonų), to pasekoje gali kamuoti įvairūs nemalonūs sapnai, košmarai, nustojama planuoti savo gyvenimą, atsisakoma malonumų.
Ilgainiui dėl nuolat patiriamo streso gali sutrikti ir fizinė sveikata, o tai sukelia dar daugiau nerimo ir taip susidaro uždaras ratas.“
Priežasčių, kodėl išsivysto paniška mirties baimė, dar vadinama tanatofobija, yra ne viena – tai gali lemti ir iš vaikystės atsinešti dalykai, ir net sukurti santykiai.
„Įkyri ir kamuojanti mirties baimė rodo psichologinį nesaugumo jausmą, kuris gali būti atėjęs iš vaikystės, jei vaiko baziniai poreikiai nebuvo pilnai atliepiami.
Žmonės, esantys toksiškuose santykiuose, taip pat nuolatos jaučiasi emociškai ar net fiziškai nesaugiai, todėl kartais ir dėl to gali pradėti kamuoti stipri mirties baimė“, – komentavo A. Petrauskienė.
Blogiausia taktika – vengimas
Jos teigimu, nemažai daliai žmonių ši baimė išryškėjo pandemijos metu – tai nieko keisto, nes tokio įvykio akivaizdoje jautėme nesaugumo jausmą dėl daugybės faktorių.
Tačiau įtakos šios baimės išsivystymui gali turėti ir tam tikri fiziologiniai veiksniai. Kaip pastebi psichologė, maždaug 10-20 proc. Žmonių iš prigimties turi labai jautrią nervų sistemą, tad jų kasdienybėje daugiau nerimo, tad natūralu, kad jie labiau bijo ir mirties:
„Mokslininkai daro prielaidą, kad šie individai (beje, gyvūnų populiacijose taip pat pastebimas panašus procentas jautruolių) reikalingi bendruomenei, kad iš toliau nujaustų pavojų. Kitaip sakant, jų itin didelis nerimas apsaugo ne tik juos pačius, bet ir visus kitus narius.“
Labiausiai stebina tai, kad didžiausią įtaką mirties baimės sustiprėjimui daro šios temos vengimas – bandymas negalvoti, nekalbėti apie mirtį, neiti į laidotuves, kapines.
„Ši strategija atrodo labai viliojanti, nes sukelia laikiną palengvėjimo jausmą, tačiau ilgainiui baimę dar labiau sustiprina“, – pridūrė specialistė.
Tačiau kas labiausiai gąsdina žmones, kai kalbama apie mirtį? Kodėl mes jos bijome?
„Labiausiai gąsdina visgi pati laikinumo idėja. Visiems taip norėtųsi būti amžinu, kad imama ir susikuriama iliuzija, jog esu nepažeidžiamas.
Kitiems baisu yra nežinomybė, kuri susijusi su dviems dalykais, pirma, kada tai įvyks, antra, kas ten bus po mirties. Todėl religingi, dvasingi, tikintys žmonės su šia baime tvarkosi kur kas efektyviau. Jie suvokia ir žino, kad mirtis, kaip ir gimimas, nuo jų pačių nepriklauso, tai aukštesniųjų jėgų reikalai, o žmogus tiesiog turi nuolankiai priimti jų valią.
Kitos dažnos su mirtimi susijusios baimės yra kad kankins didžiuliai, nepakeliami skausmai, kad tapsiu silpnu, bejėgiu, priklausomu nuo savo artimųjų“, – kas labiausiai neramina vardijo A. Petrauskienė.
„Mūsų baimė bijo mūsų drąsos“
Tačiau didžiausias priešnuodis baimei yra mūsų drąsa – svarbiausia, anot psichologės, yra nustoti vengti šios temos. Ne veltui dar iš Baroko laikų atėjusi frazė „Memento mori“ – atmink, kad mirsi:
„Kad ir kaip nemalonu, visgi naudinga sau kartas nuo karto priminti, kad taip, aš esu mirtingas. Mes visi esame pažeidžiami. Kaip minėjau, vengimas baimę stiprina, o nuolatinis susidūrimas su nerimą keliančia tema šį jausmą mažina. Mūsų baimė bijo mūsų drąsos.“
Užklupus įkyrioms mintims apie gyvenimo pabaigą ir pasireiškiant nerimui, nereikėtų jo bandyti slopinti dirbtiniu pozityvumu.
„Gera žinia yra ta, kad mirties siaubas mus gali pabudinti visaverčiam gyvenimui. Po mirties baime dažnai slepiasi didelė baimė arba tingėjimas gyventi. Tai yra, gyventi taip, kaip iš tikrųjų norisi.
Ne šiaip egzistuoti, stumti dienas, ne vaikytis madų, daiktų, karjeros ar prestižo, ne taip, kaip kitiems atrodo, kad turėtum, bet gyventi tikrąja šio žodžio prasme – priimti pačiam sprendimus, tokius, kokie atrodo geriausi, prisiimti pilną atsakomybę už juos, atrasti savo pašaukimą, realizuoti save pagal jį, kvėpuoti pilnais plaučiais, mėgautis gyvenimu. Būti pačiam savo gyvenimo šeimininkais.
O tam reikia drąsos, atsakomybės ir pastangų. Dėl to mes nuo savo gyvenimo kartais norime pabėgti. Juk žymiai lengviau yra padaryti, kaip pripratęs, kaip visi, kaip kažkas pataria ir panašiai“, – paaiškino psichologė A. Petrauskienė.
Tokiose situacijose gali padėti ir humoras, pavyzdžiui, mintis, kad kol esame gyvi, visas problemas galima išspręsti, o mums mirus sunku ir liūdna bus ne mums, o kitiems.
