„Tačiau kai kuriose šalies vietovėse, ypač šiaurės vakarų Lietuvoje, kartais nustatomi padidinti natūralios kilmės fluoridų, boro arba arseno kiekiai.
Nors šie elementai yra natūralūs, didesnės jų koncentracijos gali kelti ilgalaikę grėsmę sveikatai, pavyzdžiui, sukelti dantų arba kaulų pažeidimus. Dėl šių priežasčių vartotojai, gyvenantys tam tikruose regionuose, turėtų reguliariai tikrinti savo vandens kokybę“, – įspėja Maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT).
Be to, kai kuriuose vandens šaltiniuose gali būti padidintas geležies, mangano, sulfatų, chloridų ar amonio kiekis. Šios medžiagos nesukelia tiesioginės žalos sveikatai, tačiau gali sukelti nemalonų skonį, kvapą ar spalvą.
Pavyzdžiui, didelis geležies kiekis gali suteikti vandeniui rūdžių spalvą ir metalo skonį, o manganas gali sudaryti juodai rudą apnašą vamzdynuose ar ant santechnikos. Taip pat padidėjęs sulfato ar chlorido kiekis gali sukelti vandens drumstumą arba nemalonų kvapą.
Nepaisant šių galimų problemų, geriamojo vandens kokybė Lietuvoje nuolat kontroliuojama, todėl daugeliu atvejų vandenį galima gerti tiesiai iš čiaupo, nevirintą.
Jei vartotojui kyla abejonių dėl vandens kokybės, jis gali kreiptis į savo vandens tiekėją arba savivaldybę, kurie privalo teikti informaciją apie vandens kokybės tyrimus ir saugą. Vandens tiekėjų interneto svetainėse taip pat pateikiami reguliariai atnaujinami duomenys apie vandens kokybę tam tikrose vietovėse.
Vandens filtrai: ar jie reikalingi?
Nors vanduo, tiekiamas Lietuvoje, atitinka daugelį kokybės standartų, kai kuriais atvejais gyventojai nusprendžia įrengti papildomus vandens filtrus. Šis sprendimas dažniausiai priimamas, kai namuose vandens kokybė neatitinka asmeninių lūkesčių dėl skonio, kvapo ar kitų pojūčių, arba kai vandenyje aptinkami padidinti kai kurių medžiagų kiekiai.
Prieš įrengiant filtrą, rekomenduojama atlikti cheminius vandens tyrimus sertifikuotoje laboratorijoje, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kokie vandens parametrai viršija nustatytas normas.
„Viena iš dažniausių priežasčių, kodėl gyventojai pasirenka naudoti filtrus, yra padidintas geležies ar mangano kiekis. Geležies perteklius gali suteikti vandeniui nemalonų metalo skonį ir rusvą atspalvį.
Dėl to gali atsirasti dėmių ant drabužių ar santechnikos įrenginių, o vamzdynuose gali susidaryti nuosėdos. Manganas taip pat gali palikti dėmes ir sukelti nemalonų vandens skonį.
Kitas dažnas atvejis – vandens kietumas, kai dėl didelio kalcio ir magnio kiekio kaupiasi kalkių apnašos ant virdulių, čiaupų ir kitų buitinių prietaisų.
Renkantis filtrus, svarbu suprasti, kad kai kurie iš jų gali ženkliai pakeisti vandens cheminę sudėtį. Pavyzdžiui, vandens minkštinimo filtrai pakeičia kalcio ir magnio jonus natrio jonais, o atvirkštinės osmozės filtrai pašalina daugumą mineralų, sumažindami bendrą mineralinių medžiagų kiekį vandenyje“, – teigia VMVT.
Pasak jų, dėl šių pokyčių gali keistis vandens skonis, o ilgalaikis mineralų trūkumas gali turėti įtakos žmogaus sveikatai. Todėl rekomenduojama pasirinkti filtrą, kuris būtų tinkamas konkrečiai problemai spręsti ir atitiktų visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Filtrai neturi kelti pavojaus sveikatai, paveikti vandens skonio, kvapo ar spalvos, ir neturi skatinti mikroorganizmų dauginimosi.
Kada vanduo iš čiaupo gali būti nesaugus?
„Vandens iš čiaupo saugumas gali būti vertinamas atsižvelgiant į kelis pagrindinius rodiklius, tokius kaip skonis, kvapas, spalva ir skaidrumas. Kokybiškas geriamasis vanduo turėtų būti skaidrus, bespalvis ir neturėti specifinio kvapo ar skonio.
Tačiau šie pojūčiai ne visada patikimai atspindi vandens kokybę. Pavyzdžiui, drumstas ar nemaloniai kvepiantis vanduo ne visada yra pavojingas, o skaidrus vanduo gali turėti kenksmingų medžiagų, tokių kaip padidintas nitratų ar nitritų kiekis.
Nitratų ar nitritų perteklius gali būti ypač pavojingas kūdikiams, nes sukelia methemoglobinemiją – ligą, dėl kurios kraujas negali pernešti pakankamai deguonies“, – informacija dalinasi VMVT.
Patikimiausias būdas įsitikinti vandens saugumu yra atlikti laboratorinius tyrimus. Laboratorija gali tiksliai nustatyti, ar vandenyje nėra sveikatai pavojingų medžiagų, ir patikrinti, ar vanduo atitinka teisės aktuose nustatytus saugos standartus.
Jei kyla abejonių, gyventojai taip pat gali kreiptis į vietinius vandens tiekėjus arba VMVT, kurie teikia informaciją apie geriamojo vandens kokybę ir saugumą konkrečioje teritorijoje.
Vis dėlto verta pabrėžti, kad Lietuvos vandens tiekėjai nuolat stebi tiekiamo vandens kokybę, o tai reiškia, kad vandens vartotojai dažniausiai gali būti ramūs dėl jo saugumo. Jei vanduo vizualiai atrodo skaidrus, neturi neįprasto kvapo ar skonio, ir jei nėra indikacijų apie galimus teršalus, jį galima vartoti tiesiogiai iš čiaupo.
