Moteris prisimena, kad apie ligą nė nenumanė, kol nepastebėjo guzelio krūtinėje. Nors prieš tai jautė nuovargį, ji nė nesusimąstė, jog tai galėtų būti pirmieji ligos požymiai.
Vėžys greitai „išaugo“ išorėje
Pernai gegužę Jurgita aptiko išsišokimą krūtinėje, manydama, jog tai „nieko rimto, tik paprastas guzelis“. Tačiau paaiškėjo, kad jo dydis buvo net 4,5 cm.
„Aš buvau iš tų žmonių, kurie niekada neserga, nežino, kas yra nedarbingumas ar liga apskritai. Niekada nesižiūrėjau ir nesitikrinau. Vienintelis dalykas, ką jaučiau pavasarį, buvo nuovargis.
Darbe merginoms gerdama kavą sakydavau: „Žinote, gal aš senstu, juk man jau 40 metų suėjo, gal tas nuovargis normalu“. Tačiau paaiškėjo, kad man buvo hormoninis vėžys, ir jis greitai išaugo išorėje,“ – dalijasi Jurgita, prisimindama pirmuosius ligos požymius.
Jurgita teigia, jog jei vėžys būtų buvęs vidiniuose audiniuose, ji jo nebūtų pastebėjusi ir metastazės būtų galėjusios plisti toliau, nes jau buvo aptiktos pažastyse, nors visi kiti vidaus organai buvo sveiki.
„Po dviejų savaičių pastebėjau, kad guzelis niekur nedingo, todėl pasitariau su drauge ir ji patarė kuo greičiau važiuoti pasitikrinti, nes guzelis savaime neišnyks. Nuvažiavau pas gydytoją, kuri išrašė siuntimą į onkologinį. Tačiau patekti ten nebuvo lengva – reikėjo atlikti mamogramą. Seselė patarė daryti mokamą tyrimą, kad būtų greičiau, taip ir padariau.
Po kelių dienų mane užregistravo, atliko mamogramą ir echoskopiją. Ten pat man pasakė, kad reikia skubiai kreiptis į gydytojus, nes situacija rimta. Paskambinau į onkologinį, pranešiau, jog turiu tyrimus ir kad rezultatai nėra geri“, – prisimena ji.
Jurgita pasakoja, kad jai buvo suteikta galimybė pasinaudoti „žaliuoju koridoriumi“. Birželio pradžioje ji atliko echoskopiją ir mamogramą, o rugpjūčio viduryje jau pradėjo pirmąją chemoterapiją. Iš viso jai buvo taikytos 8 chemoterapijos – keturios baltos ir keturios raudonos.
„Lašina vaistus. Raudonos chemoterapijos yra stipresnės, po pirmos chemoterapijos netenki plaukų, pasireiškia pykinimas, galvos skausmas. O po baltųjų chemoterapijų skaudėdavo raumenis ir visą kūną. Raudoną chemiją lašina kokias 4-5 valandas, o baltąsias leisdavo 6 valandas“, – paaiškina ji.
Vykdavo į darbą net po chemoterapijų
Jurgita vasario pabaigoje turėjo operaciją, kurios metu buvo pašalintas auglys ir limfmazgiai iš pažasties. Balandžio pabaigoje ji gavo radioterapiją, kurios metu buvo atlikti 15 švitinimų. Jei praeitais metais gegužės pabaigoje ji pajuto, kad serga, tai po metų, birželio 1 d., ji sėkmingai įveikė ligą.
„Jei ne darbas, galbūt nebūčiau taip gerai išsilaikiusi. Kai pradėjau chemoterapiją, kaip tik uždarinėjome parduotuvę rekonstrukcijai.
Per visą chemoterapijos laikotarpį nebuvo nė vienos dienos, kai nebūčiau atėjusi į darbą, nes mano pareigos reikalavo, kad būčiau visada, nesvarbu, ar skauda galvą, ar kas nors kita“, – pasakoja moteris.
Važiuodama į chemoterapijas, Jurgita sutikdavo žmonių, kurie sakydavo, kad sėdi namie ir niekur neina. Ji nesuprasdavo jų požiūrio ir teigdavo, kad reikia eiti, važiuoti ir gyventi įprastą gyvenimą, o pati džiaugiasi galėjusi dirbti: „Vienintelis mano nedarbingumas buvo po operacijos – tris mėnesius. Jei ne darbas, būtų buvę sunkiau, nes mintys nuolat kryptų į ligą“.
Kadangi Jurgita save laiko „varomąja jėga“, ji niekada neleido sau pasislėpti namuose. Visur važiuodama ir darydama viską, ką galėjo, ji gyveno kaip ir visi kiti. Dėl to ji suteikė sau metus laiko pasveikti ir per šį laiką iš tiesų pasveiko.
Reakcija sužinojus diagnozę
Pasakodama apie savo jausmus sužinojusi apie vėžį, Jurgita sako, kad iš karto nusprendė, jog pasveiks. Ji net nesvarstė, kad galėtų būti kitaip, nors pradžioje ją kankino klausimas, kodėl liga užklupo būtent ją,
„Mano draugė turėjo kitą draugę, kuri sirgo vėžiu tuo pačiu metu. Jos situacija buvo panaši, tačiau ji patyrė daugiau sunkumų. Kai sužinojo apie ligą, ji „nurašė“ save, surašė testamentą, nėjo į lauką ir užsidarė namuose. Po Naujųjų metų sužinojau, kad ją jau palaidojo.
Po pirmos chemoterapijos toji moteris pradėjo naudotis vežimėliu. Tuo tarpu aš tęsiau savo gyvenimą: važiavau dviračiu, dirbau ir nepraleidau nei vieno darbo. Liga mane įkvėpė gyventi čia ir dabar – jei noriu važiuoti prie jūros ar į Latviją, aš tai ir darau. Gyventi reikia šia diena, o ne rytoj“, – pasakoja ji.
Jurgitai baisiausia buvo ne pati diagnozė, o netekti plaukų. Ji prisimena, kad radusi tinkamą peruką, žmonės net nepastebėdavo skirtumo. Vėliau peruko atsisakė ir pradėjo nešioti trumpus plaukus.
Gydytoja Jurgitai sakė, kad per 10 dienų plaukai iškris, tačiau jie iškrito vos per tris dienas. Pirmą naktį ji išliejo visas ašaras, o vėliau draugė pakvietė ją nusikirpti. Ironiška, bet draugė, kerpanti plaukus, verkė labiau nei pati Jurgita, todėl ji pati nebegalėjo verkti.
Siunčia patarimą kitiems
Nors Jurgita pripažįsta, kad liga gali sugrįžti, šiuo metu ji jaučiasi puikiai ir yra remisijoje. Nors dar 10 metų turės vartoti vaistus, ji toliau aktyviai gyvena – kasdien važinėja dviračiu po 30–40 km, sportuoja. Pasak moters, gyvenimas tapo prasmingesnis ir džiaugsmingesnis, o ji gali nuveikti dar daugiau nei anksčiau.
„Požiūris į gyvenimą visiškai pasikeitė. Mažiau kreipiu dėmesio į kitų žmonių problemas – reikia gyventi dėl savęs, o ne dėl viso pasaulio. Susirgusi supratau: „Ką aš pamačiau per 40 metų, išskyrus darbą ir namus?“
Ši mintis neatsirado per vieną dieną. Ilgainiui pradėjau svarstyti, kodėl aš niekur nevažiavau, kodėl neleisdavau sau gyventi taip, kaip norėjau. Šie apmąstymai atvedė prie to, kad dabar gyvenu taip, kaip noriu“, – atskleidžia moteris.
Paklausta, kokį patarimą galėtų duoti žmonėms, susiduriantiems su onkologinėmis ligomis, ji pabrėžia, kad svarbiausia yra neprarasti stiprybės, tikėti savimi ir pasitikėti, jog pasveiksite bei viskas susitvarkys.
„Mylėkite, saugokite save, neužsidarykite namuose, gyvenkite, darykite tą, ką norite. Svarbiausia neužsidaryti namuose, nes bus labai sunku. Pats užgrauši save su savo mintimis, o jeigu eisi, gyvensi, bendrausi – viskas bus labai gerai“, – siunčia patarimą ji.