„Dabar turėsiu eiti prisiregistruoti, kad vis dar esu čia ir kad nepabėgau, todėl labai ilgai kalbėti negaliu“, – pokalbį pradeda verslininkė iš Lietuvos, kuri kartu su savo ekspedicijos bendražygiais iš Rusijos prieš savaitę buvo sulaikyta Centrinėje Afrikos dalyje, Čado Respublikoje.
Afrikoje ne pirmą kartą
„Nuo praeito antradienio mes esame viešbutyje, turime nakvynę, turime valgyti, bet neturime pasų. O kai neturime pasų, negalime net nusipirkti kortelių. Iš mūsų buvo atimta visa elektronika. Liko tik šitas vienas telefonas, su kuriuo visi galėjome kontaktuoti, tačiau šiandien jis užsikirto. O daugiau nieko, tai labai erzina“, – pasakoja verslininkė.
Ekspedicijos dalyvių tikslas buvo sukurti filmą apie keliones po Čado Respubliką. Visi 10 ekspedicijos dalyvių yra skirtingų sričių profesionalai – tarp jų ir automobilių meistras, operatorius, tinklaraštininkai. Kartu keliauja ir Aleksejus Kamerzanovas laidos „Mir naš“ (liet. „Mūsų pasaulis“) kūrėjas, kurio sąskaitoje ne ką mažiau įspūdingos kelionės po pavojingas šalis ir karo zonas. Tarp keliautojų vienintelė Marija yra lietuvė.
„Aš pernai keliavau „Search of Lithuania“ lankant lietuvius apsistojusius Afrikoje. Mūsų keliones nutraukė korona ir mūsų komanda iširo – niekas nebenorėjo keliauti. Aš turiu išsikėlusi tikslą apkeliauti visą Afriką. Kadangi „Mir naš“ autorius Aleksejaus komanda pakankamai stipri ir jiems reikėjo žmonių, kurie galėtų išgyventi dykumoje, mes susirašėme ir aš tapau komandos dalimi“, – pasakoja ji.
Iš viso ji yra aplankiusi 12 Afrikos šalių. Tiesa, jose irgi ne viskas buvo rožėmis klota. Praėjusiais metais Marijai teko atsidurti Kamerūno areštinėje, nes prasidėjus koronaviruso pandemijai, Afrikos gyventojams atrodė, kad „baltaodis lygu korona“.
Pažadino garsus beldimas
Birželio 14 dieną Marija džiaugėsi, kad po ilgų klajonių dykumoje jiems pavyko pasiekti Faya Largyau miestelį ir civilizaciją bei paskutinėmis kelionių dienomis. Tačiau išaušęs birželio 15-osios rytas atnešė visai ką kitą.
„Aš ir Denisas (aut. pastaba – kitas ekspedicijos dalyvis), keliamės apie 4.30, tai dažniausiai mes ir kaičiame kavą. Šis rytas buvo visai toks pats – tik buvome labiau išsimėtę daiktus, juk teks remontuot mašinas, o mes tuo metu galėsime pravesti inventorizaciją maisto atsargų.
Kai ryto cikadas nutraukė piktas beldimas į kiemo vartus. Šeimininkai miegojo, o mes nelabai kreipėme į tai dėmesį. Beldimas tapo trankymu, kol prižadino mus priėmusį vietinį gyventoją. Pravėrus vartus į kiemą pradėjo veržtis koks 15 vietinių kovotojų, aišku pilnai ginkluotų ir su pilnomis šovinių dėtuvėmis.
Mūsiškiai net nespėjo atsikelt. Vos spėjau prisižadint Tasią (aut. pastaba – ekspedicijos dalyvis), o mes jau buvome apsupti. Prasidėjo visų kėlimas iš palapinių – kiek supratome – tipo neprisiregistravome policijoje, nors vakar vakare patys ten pateikėme dokumentus“, – pasakoja Marija.
Paaiškinimo nesulaukė
Visiems atsibudus policininkai liepė sėsti į automobilius ir važiuoti į policijos komisariatą. Tačiau netrukus atvyko dar vienas automobilis iš kurio išlipęs vyras prisistatė miestelio meru ir keliautojams liežė susirinkti su savimi visus daiktus, įskaitant ir palapines.
„Nebuvo smagu, <...> paklusom ir pradėjom pakuotis. Na, situacija buvo prasta – mašinų ratai nuleisti, o kariai neina į jokias kalbas, kad mirusią mašiną palikti, o mes važiuosime kitomis dvejomis. Jokio iš jų pusės kontakto, net žvilgsnio negali pagauti – tik griežti rankų judesiai...
Leido Dimai likti klijuoti rato ir valanda vėliau atvykti, ten kur veža mus. Mes išjudėjome. Mūsų konvojų lydėjo trys „Toyotos“ pilnos karių, turėjome vieną jų sekti, kad nenuklystume nuo maršruto. Pro langus viskas atrodė ne taip smagiai – pradėjome pažinti kareivines ir kiekvienam skersgatvy stovinčius karius – miestelis buvo kaip vienos didelės kareivinės... su sienose nuo apšaudymų likusiomis skylėmis“, – tos dienos įspūdžius prisimena ji.
Pasiekus policijos komisariatą keliautojams liepė susirinkti telefonus ir su visais daiktais eiti į apklausas. Buvo 5.30 val. ryto, o ekspedicijos dalyviai atsidūrė sulaikymo kambaryje. Viskas vyko labai lėtai, tačiau svarbiausia – niekas nepasakė, kodėl jie čia.
„Gidas mūsų nuraminimui kūrė istorijas. Kiekvieną šaukė, paėminėjo visas elektronines laikmenas – be proto ilgai viską surašinėjo. Atvykus Dimai, buvo liepta varyt mašinas į kiemą – apžiūrai. Ačiū Dievui, kiemas buvo per mažas visoms trims s. Šioks toks judėjimas leido planuotis išsaugoti bent kažkokius filmo archyvus... <...> Jie atiminėjo net svarstykles, kompasus, prožektorius, laikiklius, nešiojamas baterijas... Viską kas tik turi kažkokią formą, kuri jiems neaiški“, – sako ji.
Vieną telefoną išsaugoti pavyko
Atėjus 10 valandai ryto apklausos vis dar vyko. Kai kurie ekspedicijos dalyviai tiesiog ėmė trinti nuotraukas telefonuose, kurios galėjo pareigūnams sukelti bent menkiausią įtarimą.
„Marina neišlaikė ir nuėjo prie mašinos virti grikių. Naudodamiesi tuo, jog rusų kalbos jie nesupranta pradėjom šiek tiek dėliotis strategiją, kad toje mašinoje kuri patikrinta, atsirastų mūsų, dar neatidavusių kokios nors ryšio priemonės. Įtampa kilo, ypač kai dar atvyko didelis naujų karių furgonas tik jau su rimtesnėmis uniformomis ir prie krūtinės prisegtais medaliais.
Aš spėjau pasikišti telefoną prie krūtinės, nes jie musulmonai ir negali čiupinėti moters, „Go pro“ buvo sukištas į moteriško kremo buteliuką, o satelitas perkeliavo į murzinų rūbų maišą, kaip Vitalikas parekomendavo, dar ant viršaus užspaudėm išsilydžiusio šokolado dalį, primaišę nuo žemės finikų. Žodžiu, kadangi aš pagal sąrašą buvau paskutinė – viskas suveikė. <...> Nieks netikėjo, kad tai tiesiog tikra ir vyksta su mumis. Atrodė, kad filmuojamės kokioj tai kino juostoj. <...> 13.00 likome be dokumentų, elektronikos, su mano ryšio aparatais, Seriogos mygtukiniu telefonu, kurio nerado, ir mano satelitu“, – pasakoja Marija.
Tokiu būdu jiems pavyko su savimi išsaugoti ir dalį filmuotos medžiagos.
Jokie kaltinimai iki šiol keliautojams nėra pateikti ir jiems tik belieka spėlioti. Tiesa, keletą versijų jie turi. Viena versija buvo, kad juos, kaip rusus, sulaikė už paramą Centrinės Afrikos Respublikai, nes ten kaunasi rusų privati kariuomenė, o prieš savaitę jų išpuolio metu buvo nužudyti keli Čado pasieniečiai. Antras – jie nenori jog užsieniečiai fotografuotų. Visi kiti variantai, buvo gido spėjimai – įvyko tiesiog išpuolis, kažkas įskundė kaip agentus ir panašiai.
Viešbutyje uždaryti jau savaitę
Po pasibaigusių apklausų jiems buvo liepta susirinkti daiktus ir sėsti į lėktuvą. Juo nuskraidino į miestą – Ndžameną ir uždarė viešbutyje.
„Pareigūnai įmetė mus į lėktuvą, atskraidino į Ndžameną, patalpino į viešbutį ir viskas. Ties tuo ir baigėsi. Gidas uždarytas kartu su mumis“, – sako Marija.
„Jie traktuoja, kad mes esame ne suimti, o sulaikyti. Priežasčių niekas nepateikė nei rusų, nei prancūzų konsulams, nei Europos Sąjungos atstovams. Praeitą penktadienį dar niekas nežinojo net kur mūsų pasai. Priežasties, kodėl mes sulaikyti – neturime. Turime tik konsulų pažadus, kad pasus atgausime 21 dieną, vėliau 22 dieną, bet nieko. Jie atvyksta tik kitą dieną pasakyti, kad jiems nepasisekė.
Aš dabar prašau tik, kad išduotų laikiną dokumentą, kad galėčiau išvykti. Man jau nebesvarbu nei kompiuteriai, nei planšetės. Aš optimistė – vis dar galiu šypsotis, bet dabar jau atsibodo. Tu uždaryta, bet neareštuota, bet vis tiek nieko negali padaryti“, – sako verslininkė iš Lietuvos.
Šiuo metu verslininkės šeimai teko jau du kartus perkelti skrydžio iš Čado datą, nes Marijai nepavyko gauti žadėtų dokumentų. Todėl ekspedicijos dalyviams nelieka nieko kito, tik laukti žinių, ar pavyks atgauti pasus, arba gauti bent laikinus dokumentus su kuriais galėtų grįžti į namus.
Друзья! Куда мы пропали? Нас задержали. Изъяли паспорта и технику. Посадили на военный борт, доставили в Нджамену. Дело...
Posted by Alexey Kamerzanov on 2021 m. birželio 21 d., pirmadienis
