Norvegijoje Rūta atsidūrė dar 2012 metais. Jos tuometinis vyras dirbo Norvegijoje, tačiau tai, sako lietuvė, nebuvo pagrindinė priežastis. „Visą gyvenimą jaučiau, kad gyvensiu kažkur kitur. Ne dėl to, kad man Lietuva nepatinka ar čia blogai buvo, bet mane tiesiog traukė išvažiuoti.“
Vis dėlto santykiai su antruoju vyru nesusiklostė, tačiau Rūtai ši santuoka padovanojo 5 vaikus: Jundą (12 m.), Mildą (11 m.), Uvį (10 m.), Herkų (7 m.) ir Ugnę (5 m.). Su pirmuoju vyru Rūta susilaukė pirmagimio Mangirio, kuriam dabar 17, o Norvegijoje susiradusi širdies draugą Halvorą moteris pagimdė ir jauniausiąją šeimos narę Gabiją, kuriai vos 3.
Tačiau gyvenimas Norvegijoje ne iš kart buvo rožėmis klotas – atvykus į šalį moteris norvegiškai nemokėjo nei vieno žodžio, o kursai, pasak jos, kainavo daug. „Jei nori normalių, dieninių kursų, tai teks sumokėti tikrai nemažai. Pati kalbos išmokau tiesiog bendraudama su žmonėmis“, – prisimena moteris.
Pirmame aukšte – kavinė, antrame – namai
Nors didelę gyvenimo dalį Rūta paskyrė vaikams, darbo moteris sako nebijanti – dirbo, kai tik galėjo, o vos prieš metus savo hobį suktis virtuvėje pavertė ir darbu.
„Esu baigusi žurnalistiką, bet tai ne mano sfera. Man visą laiką patiko suktis prie puodų. Mano svajonė turėti kažką savo, kas susiję su maistu, labai sena. Visą laiką ji mintyse kirbėjo, aš jos niekada nepamečiau, bet neatrasdavau jėgų, norų ar tiesiog motyvacijos“, – pasakoja moteris.
Tačiau po skyrybų su antruoju vyru moteris suprato, kad laikas pradėti planuoti savo verslą, nors verslininke savęs vadinti moteris dar nenori. Pradinis planas buvo restoranėlis miesto centre, tačiau aplinkybės sudėliojo savaip.
„Čia yra didžiulis senas namas, kuris laikomas istorine vertybe, jis yra saugomas valstybės ir jis iš tiesų priklauso valstybei. Gavome galimybę išsinuomoti visą namą, nes pirmame aukšte gyvenusi moteris išsikraustė. Čiupom tą antrą butą ir pasidarėm iš jo kavinę“, – pasakoja lietuvė.
Vis dėlto tautietės kavinėje tradicinių lietuviškų patiekalų nerasite, nors ji sako, kad kai kuriuos lietuviškus valgius norvegai mėgsta. „Tradiciški lietuviški patiekalai yra labiau mums, lietuviams, kurie išvažiavę, prie širdies. Žinoma, yra tokių dalykų, kuriuos ir norvegai mėgsta. Esu kepusi daug kibinų, šaltibarščius gaminusi, tinginį dariau“, – vardija Rūta.
Vis dėlto posakis „paversk savo hobį darbu ir tau nebereikės dirbti“, pasak Rūtos, yra visiškai neteisingas. „Galiu pasakyti, kad tai – visiška nesąmonė. Kai darai tą, ką iš tikrųjų mėgsti, dirbi 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, ypač, kai darbas namuose“, – juokaudama sako moteris.
Motinystės atostogų atostogomis nevadintų
Rūta neslepia, kad šeimos prižiūrimoje kavinėje darbo ir veiklos netrūksta, o ypač – vasaros metu. „Vaikai prisideda, kur jie dėsis“, – juokiasi Rūta. „Ypač prisidėjo praeitą vasarą, kai man teko susikviesti juos į virtuvę, kai jie ir indus kartu su manimi plovė, ir patiekalus nešiojo“, – prisimena moteris.
Panašia tvarka, pasakoja Rūta, viskas vyksta ir namuose. Ji neslepia, kad yra griežtoka mama, todėl visi vaikai turi užduotis, kurias turi įvykdyti, pavyzdžiui, išsiurbti kilimą ar išplauti indus.
„Gyvenu namuose ne viena, todėl ir tvarkausi ne viena. Vaikai žino, kad kai padarys darbą, tada kalbėsime apie tai, ko nori“, – pasakoja mama. 7 vaikų mama sako atvirai – suspėti viską yra neįmanoma, o nepamiršti svarbu ir laiko sau.
„Labai ilgai buvau namuose su vaikais. Motinystės atostogomis to nevadinčiau. Motinystės atostogų terminą turbūt sugalvojo žmogus, neturintis vaikų“, – juokiasi Rūta. Ji pasakoja, kad net ir turint vaikų svarbu neužmiršti pasirūpinti ir savimi, o tą išmoko tik būdama Norvegijoje.
Pasak jos, čia mamos turi „namų šeimininkių atostogas“, kurių metu gali ramiai atsikvėpti nuo rūpesčių. „Kai gyvenau Lietuvoje ir gimė pirmas vaikas man visi sakė, kad savo gyvenimo nebeturi, ir tai labai klaidingas požiūris, juk žmogus negali savęs atiduoti visiškai.
Negali duoti savęs, kai viduje nieko nebeturi, jei esi tuščias, kaip tu gali duoti kažką santykiuose? Pasikrauti yra būtina, kad palaikytum sveikus santykius tiek su sutuoktiniu, tiek su vaikais“, – sako Rūta.
Taip pat ji pastebi, kad norvegai daug labiau atsipalaidavę, nei lietuviai. „Mano asmenine nuomone, jie nepersidirbanti tauta. Jie atsipūtę – jei darbą trečią valandą baigia, jie ir važiuoja namo trečią. Jie dažnai pavargę, jiems vis reikia pailsėti. Man tas labai keista, aš taip nepratusi, nes atrodo, dirbi darbą ir džiaugiesi, kad jį turi.“
Vyrą šeima priėmė ne iš kart
Kurį laiką pagyvenusi Norvegijoje Rūta nuėjo pas draugę pavakarieniauti, o ten sutiko ir naują širdies draugą – Halvorą. Nors moteris sako esanti laiminga, jos pasirinkimu Lietuvoje likusi šeima neapsidžiaugė. Halvoras – buvęs narkomanas, o jo sesuo – lesbietė ir buvusi alkoholikė.
Šeima su Rūta nebendravo keletą metų, tačiau ji sako, kad iš dalies jų pasirinkimą supranta – Lietuvoje vyraujančios stigmos ir stereotipai vis dar gyvena žmonių galvose.
„Gal turėčiau juos suprasti, nes Lietuvoje būti buvusiu narkomanu, turbūt, neįmanoma. Aš pati užaugusi su tokia nuostata, kad visi alkoholikai, visi narkomanai, visi besisvaiginantys, yra tinginiai ir nieko bendro su jais turėti negalima ir draudžiama.
Tai senos nuostatos. Galbūt jiems atrodė, kad mano gyvenimas su tuometiniu vyru yra idealus. Atrodė, kaip aš galėjau tokį vyrą palikti, ir apskritai, kaip drįsau išsiskirti turėdama vaikų. Tai toks senovinis požiūris, kad jei jau apsiženijai, nebandyk skirtis, o jei antrą kart išsiskyrei, tai visai blogai“, – pasakoja moteris.
Vis dėlto moteris dėl naujų santykių nesibaimino, o dabar sako, kad jos vyras yra sėkmingas pavyzdys, kad priklausomybę galima įveikti. „Mano vyras, manau, yra vienas iš pavyzdžių, kai žmogus norėjo gyventi, kuriam pasisekė, nes ne visiems pasiseka. Manau, mes vienas kitam padėjome“, – atvirai sako moteris.
Tačiau skirtumas tarp Lietuvos ir Norvegijos tokiose situacijose, sako Rūta, didelis. Skiriasi ne tik visuomenės požiūris, tačiau ir visa sistema, kuria Norvegijoje iš ties siekiama pagelbėti priklausomybių turintiems asmenims.
„Čia, jeigu tu turi priklausomybę, bet kokią, tai traktuojama kaip liga ir žmonėms suteikiama pagalba. Dažniausiai žmonės, vartojantys svaigalus, vartoja ne dėl to, kad jie jaučia priklausomybę svaigalams, o dėl to, kad pabėgtų nuo realybės. Vadinasi, yra kažkas, ką realybėje reiktų keisti.
Aš nesitikiu naiviai, kad galime išgelbėti kiekvieną narkomaną, bet jei žmogus pats atranda tikslą gyvenime, jei jam padeda atrasti tikslą, aš manau, yra didelis šansas, kad žmogus gyvens toliau ir susikurs normalų gyvenimą“, – sako Rūta.
„Vaikų veltui čia niekas neatiminėja“
Nors daugeliui yra tekę girdėti istorijų apie Norvegijos vaiko gerovės apsaugos tarnybos „Barnevernet“ veiksmus, Rūta sako, kad vaikų be priežasties iš tėvų niekas neatiminėja.
„Mes visą laiką visi nekalti – aš tik truputį jam sudaviau, tik truputį pastūmiau, taigi mes visi taip užaugom. Žmonės atsikrausto į kitą šalį, su kitais įstatymais, su kita tvarka. Norint būti visuomenės dalimi reikia integruotis, pritapti. Aišku, tikiu, kad buvo neaiškių bylų, kuriose buvo padaryta klaidų. Bet kai visi verkia, kad be reikalo atima vaikus – taip nebūna“, – mano moteris.
Ji pasakoja, kad su gandais apipinta „Barnevernet“ kontaktuoja savo noru – vienam iš vaikų nustatytas dėmesio deficito sutrikimas, kuris pasireiškia sunkumais susikoncentruojant. Vaiką blaško kvapai, garsai, sunku susikaupti ir atlikti užduotis.
„Aš ir dabar turiu su jais kontaktą ir labai džiaugiuosi dėl to. Nei vienas vaikas negimė su instrukcija, ypač tie vaikai, kurie turi specialių poreikių. Visai gerai susitvarkau su vaikų auklėjimu ir neturiu kuo skųstis, bet, kai reikėjo pagalbos ir patarimo, kreipėmės į juos – tam juk jie ir yra“, – neslepia lietuvė.
Nors istorijos apie iš lietuvių šeimų Norvegijoje be priežasties atimtus gana dažnos, tačiau Rūta sako, kad jos patirtis su kai kuriais lietuviais nebuvo maloni ir, netgi, šiek tiek šokiruojanti, todėl ir tarnybos veiksmai greičiausiai objektyvūs.
Ji prisimena, kad vos atvažiavusi į Norvegiją ėmėsi ieškoti tautiečių, su kuriais svečioje šalyje galėtų palaikyti ryšį, tačiau pirmasis jos renginys su lietuvių bendruomene buvo ir paskutinis.
„Ten turėjo būti renginys skirtas šeimoms ir vaikams rugsėjo pirmosios proga. Mes buvome grupelė lietuvių, kurie savanoriškai pasisiūlėme organizuoti, aš turėjau būti to renginio vedėja. Viskas atrodė gražu ir smagu, kol nepradėjo rinktis žmonės.
Buvo ir gražių šeimų su vaikais, bet privažiavo daug žmonių, kurie atsivežė pilną bagažinę alaus, degtinės ir kitokių gėrimų. Man alkoholizmo kultūra su vaikais nesisieja. Aš neturiu nieko prieš vyno taurę prie pietų stalo, tačiau kai žmonės susirenka prisigerti, o deklaruoja tai kaip vaikų šventę, neturiu ką pasakyti“, – prisimena Rūta.
Nors su lietuviais, gyvenančiais Norvegijoje, artimi santykiai nesusiklostė, Lietuvos moteris sako pasiilgstanti, nors grįžti čia ir neplanuoja. „Jaučiu, kad atradau savo namus čia. Ilgiuosi Lietuvoje likusios šeimos, tėvų, balto sūrio, juodos duonos, lietuviško kaimo, kartais Vilniaus labai pasiilgstu. Vaikai važiuodavo pas mano tėvus vasarą, tai jie labai pasiilgsta senelių. Man irgi kartais net gaila vaikų, kad seneliai taip toli, jaučiuosi lyg atėmusi kažką iš jų“, – pripažįsta lietuvė.
