Pagarba ir supratimas
Algimantas ir Genovaitė susituokė 1970 m. Panevėžio rajono civilinės metrikacijos biure. Dabar jubiliejaus proga porą pasveikinęs Panevėžio rajono savivaldybės vicemeras Rimantas Pranys įteikė jiems santuokos liudijimo kopiją ir linkėjo, kad jų gyvenimą ir toliau lydėtų meilė, pagarba ir artimųjų šiluma.
Jis pabrėžė, kad Serafinai yra gyvas įrodymas, jog šeima – tai ne tik bendras gyvenimas, bet ir bendros vertybės, pasitikėjimas bei rūpestis vieno kitu.
Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus vedėja Rūta Rudė taip pat tarė šiltus sveikinimo žodžius, pabrėždama, kad 55 metai santuokoje yra ne tik skaičius, o metų metai meilės, pagarbos ir supratimo. Ji pavadino tai šeimos istorija, kuri įkvepia, džiugina ir rodo, ką reiškia tikras atsidavimas vieno kitam.
Pirmoji pažintis tėvų namuose
Algimanto ir Genovaitės Serafinų meilės istorija prasidėjo, kai Algimantas, tuomet dirbęs zootechniku, išsinuomojo kambarį Genovaitės tėvų namuose Krekenavos seniūnijoje.
„Tai buvo seni laikai. Buvom ir gražūs, ir jauni, – prisimena Genovaitė. – Gryčia buvo dviejų dalių. Paprašė, o mama su tėčiu priėmė gyventi. Tėvai dirbdavo, o aš pietus virdavau. Vėliau pradėjome eiti į šokius, anie buvo pasaulinio masto, jaunimas iš visur sulėkdavo. Dar būdavo – iš vakaro filmus žiūrėdavome. Taip ir susišokome, o tada sumąstėme, kad reikia ženytis.“
Pora prisipažino, kad tuomet sužadėtuvės nebuvo įprastos. „Tiesiog sutarėm nuvažiuoti paduoti pareiškimus ir viskas“, – sako Algimantas.
„Grįžome namo, parvežėme tortą, sausainių, saldainių ir pasakėme tėvams, kad ženysimės, tai jie vos nuo kėdžių nenukrito. Dabar, kai daro vestuves, tai nesuprasi, ar tai vestuvės, ar laidotuvės, o tuomet – tai ką tu! Vestuves reikėdavo paruošti – reikia kiaulės, alaus padaryti, visko.
Vestuvės – tai žmoniškos būdavo, kaip reikiant šėlome. Ir ne vieną dieną. Keliai užtverti, išsipirkti reikia – štai tokios buvo tikros vestuvės“, – džiaugėsi Genovaitė.
Nuo meilės iki duonos kvapo
Algimanto ir Genovaitės gyvenimo kelias nebuvo vien tik asmeninių santykių istorija. Nevėžio kaime pora įkūrė savo verslą – kepyklėlę, kuri ne tik teikė pragyvenimo šaltinį, bet ir tapo svarbia kaimo bendruomenės dalimi.
Serafinai nusprendė, kad duonos poreikis bus visada. Pradžioje jie duoną kepė pas kaimynus Vilkauskus, o vėliau persikėlė į buvusį vaikų darželį, kur liko virtuvė. Ten įrengė krosnį ir toliau plėtojo verslą. Algimantas atliko visus darbus – buvo ir direktorius, ir vežikas, ir tiekėjas, o Genovaitė su kitomis moterimis sukosi virtuvėje.
Kepykla garsėjo ne tik įprastais gaminiais, kaip duona, batonai ir bandelės, bet ir išskirtiniais šventiniais kepiniais. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas kūčiukams. Kaip pasakoja Genovaitė, tai buvo „kruvinas darbas“. Kūčiukus tekdavo ne tik iškočioti ir supjaustyti, bet ir kruopščiai sudėlioti į skardas. Per sezoną, prasidedantį jau lapkričio pradžioje, jie iškepdavo daugiau nei toną šių smulkių kepinių. Jų kūčiukai buvo tokie populiarūs, kad žmonės prašydavo jų jau po Visų šventųjų dienos.
Genovaitė pasakojo, kad kepimo amato ji niekur nesimokė. Tiesiog pasikvietė pusseserę, kuri buvo patyrusi, šeštos kategorijos virėja ir mielai dalijosi savo žiniomis. Moteris pabrėžia, kad kepimas – tai tikras menas, ypač dirbant su mieline tešla. Reikia pajusti tešlos kietumą, parinkti tinkamas mieles ir miltus, stebėti, kad tešla pakiltų, ir tik tada kepti. „Čia nepaskubinsi“, – sako ji.
Vis dėlto pora apgailestauja, kad verslą teko uždaryti dėl sumažėjusios rinkos. Pirmiausia bankrutavo didelė „Ekrano“ gamykla, kuri buvo vienas pagrindinių pirkėjų, vėliau užsakymų atsisakė ir Panevėžio miesto ligoninė. Likę keli nedideli užsakovai, kaip, pavyzdžiui, turgus ar kelios mokyklos, nebegalėjo išlaikyti verslo, nes nuomos, mokesčių ir elektros sąnaudos tapo per didelės. Galiausiai Serafinai suprato, kad tenka pridėti iš savo pensijos. Kaip sako Genovaitė, „Nu ir viskas, čiau braške, per tris dienas mūsų ir neliko, pardavėm viską.“
Nepaisant to, Serafinų indėlis į bendruomenę lieka prisimintas. Jų kepti gaminiai, ypač kūčiukai, buvo žinomi dėl savo skonio ir natūralumo. Genovaitė juokauja, kad šiuolaikiniai pirktiniai kūčiukai yra „ilgai grojantys“ ir jų „nei įkandi, nei jie vandenyje išbrinksta“, ir kaip tokius pagaminti – ji nesupranta.
Santuokos paslaptis – humoro jausmas
Algimanto ir Genovaitės gyvenimo kelias yra neatskiriamas nuo jų meilės, humoro ir bendro darbo. Kiekvienas jų žingsnis, ar tai būtų šeimos kūrimas, ar nuosavos kepyklos įkūrimas, atspindi jų požiūrį į gyvenimą – viskas daroma kartu.
Būdami jauni, aktyviai dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime: dainuodavo, šokdavo ir vaidindavo kultūros namuose. Jie visada stengiasi būti kartu, ar tai būtų kelionės, ar vasarojimas. Nors bėgant metams veikla pasikeitė, Genovaitė išlaiko jaunatvišką požiūrį. Ji sako, kad reikia puoštis ir rūpintis savimi: vilkėti gėlėtas sukneles ir lakuoti nagus. „Negi vaikščiosi kaip baidyklė“, – sako ji su humoru.
Sutuoktiniai įsitikinę, kad blogiausia, kas gali nutikti – tai neturėti ką veikti. Nors laikas nuo namų ruošos darbų yra ribotas, jie randa pomėgių. Genovaitė mėgsta žiūrėti televizijos koncertus, tačiau negali rasti serialų pagal savo skonį. Kartu su Algimantu jie rūpinasi aplinka ir ūkiu, augina triušius ir turi bičių šeimas. Genovaitė su šypsena prisimena, kad anksčiau, žiūrėdama „Žalgirio“ rungtynes, negalėdavo tiesiog sėdėti, nes „nervai nelaiko“, tad lygindavo drabužius.
Paklausti, kaip pavyko išlaikyti tokį gražų ryšį 55 metus, pora atsako paprastai ir nuoširdžiai. Genovaitė, kaip pati sako, „kalba kaip užsukta“, o Algimantas, ramus ir santūrus, tik pritaria jos žodžiams. „Gyvenam ir tiek, pyktis nėra dėl ko“, – sako ji. Algimantas šią mintį tik patvirtina – „Aš viskam pritariu.“
Jų požiūris yra paremtas susitarimu. „Mes taip nutarėm, kad geriau juoktis. Tokia filosofija padeda įveikti visus sunkumus“, – sako Genovaitė.
Kartų tradicija
Serafinų šeimoje ilgametė santuoka – yra gilių šeimos tradicijų tąsa, perduodama iš kartos į kartą. Ryškiausias šios tradicijos simbolis – „pereinamosios lazdos“, kurios tapo gyvu šeimos palikimu. Šios lazdos, kaip pasakoja Genovaitė, yra jos tėvų, Mykolo ir Jadvygos, atminimas. „Viskas prasidėjo nuo jų auksinių vestuvių, kai lazdos buvo įkurtos kaip ištikimybės ir šeimos tęstinumo simbolis“, – didžiuojasi moteris.
Kai Algimantas ir Genovaitė atšventė savo auksines vestuves, ant lazdų buvo išgraviruoti ir jų vardai. Dabar lazdos nešioja dviejų kartų meilės istoriją ir yra nuolatinis priminimas apie tai, koks svarbus yra šeimos ryšys.
Sutuoktiniai užaugino dukrą ir du sūnus, turi 8 anūkus ir 8 proanūkius, tad jų namai visada pilni džiaugsmingo šurmulio.
Algimantas ir Genovaitė, ką tik atšventę 55-erius santuokos metus, dalijasi išmintimi, kurią sukaupė per ilgą ir turiningą gyvenimą. „Nešokite aukščiau bambos, nenorėkite to, ko nėra, ir neprisisvajokite iš anksto“, – sako Serafinai.
Autorė: Dovilė Barvičiūtė, JP.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
