„Su metais jau prisimiršta, bet, kai pradedi pasakoti, viskas vėl pas mane atgimsta“, – pokalbį pradeda V. Karpavičienė.
Ji puikiai prisimena, kad gražią ir šiltą vasaros dieną buvo darbe, kai sulaukė nelaimę pranešusio skambučio.
„Tai buvo liepos 13 diena, išvažiavau į darbą, o tuomet 5 metukų savo mergaitę palikau su močiute. Ir apie vidurdienį močiutė skambina, sako, nežinau, kas vaikui darosi, mėlynuoja.
Iš vakaro buvo tokie požymiai lengvi, lygtais būtų roto virusas, nes pasireiškė būtent tokie simptomai. Aš greitai grįžau namo ir iš tiesų esu labai dėkinga savo vyro broliui, kuris buvo kaip tik atvažiavęs ir jau buvo iškvietęs greitąją“, – pasakoja moteris.
Prognozės nieko gero nežadėjo
Mergaitė nedelsiant buvo išvežta į ligoninę, o jos būklė buvo tokia bloga, kad tėvams net šmėstelėjo mintis, jog ji jos nepasieks.
„Vaikas jau buvo praradęs sąmonę, jau matėsi tos dėmės ant kūno. Pusiaukelėj, kada jau buvo iškviečiama kita greitoji, pastiprinimas, galvojom, kad jau nepasieksim ligoninės“, – ašarų nesulaiko Vitalija.
Ji neslepia, kad ligoninėje klausimų buvo daugiau nei atsakymų, gydytojai iš pradžių nieko konkretaus pasakyti negalėjo:
„Labai staigiai susirinko daug gydytojų. Jie nieko man nesakė, tik išeina, kažko paklausia ir vėl užsidaro. Labai greitu sprendimu ji buvo perkelta į reanimaciją. Ten aš jau visai jokios informacijos negavau, tiesiog laukiau už durų visiškoj nežinomybėj“.
Galiausiai mergaitė reanimobiliu buvo išvežta į Panevėžį, vaikų reanimaciją. Tėvus pasitikusi reanimacijos vedėja atvirai kreipėsi į juos sakydama, kad vilties labai mažai.
„Pasakė, kad mes padarėme viską, ką galėjome, dabar viskas Dievo valioj – šiuos žodžius kaip šiandien atsimenu. Ir buvo pasakyta taip: jeigu pirmą parą ištvers, tai tikriausiai išgyvens“, – jautriai pasakoja rokiškietė.
Reikėjo perpilti kraują
Meningokokinės infekcijos sukeltas žaibinis sepsis. Su tuo kovojo penkiametės Deimantės organizmas. Jai buvo nuspręsta atlikti kraujo perpylimo procedūrą:
„Mus į reanimaciją įleido, mes budėjom ir mačiau tą visą procedūrą, tą ruošimąsi kraujo perpylimui. Tada mes jau buvom išprašyti ir gyvenom. Gyvenom nežinomybėj pirmą parą.
Per tą parą mergaitė buvo du kartus reanimuota, dėl to gydytojai jau negalvojo, kad padės kažkuo, nes širdutė stojo. Bet, ačiū Dievui, po pirmos paros mums gydytoja taip labai atsargiai pasakė: „Nenoriu nuvaikyti angelo sargo, bet tikriausiai įsikabino““.
Vitalija pasakoja, kad tuo metu jai laikas buvo tarsi sustojęs, o matyti tokią sunkią dukters būklę jai buvo be galo sunku.
„Tada sekė, tiksliai nepasakysiu, gal kokia savaitė, kuri buvo išbraukta iš gyvenimo. Jai buvo sukelta dirbtinė koma, vaikiukas buvo prijungtas prie daugybės aparatų, prie daugybės antibiotikų, buvo visa ištinusi – tikrai buvo labai baisus vaizdas“, – graudinasi pašnekovė.
Po kraujo perpylimo Vitalijos dukters būklė pradėjo gerėti, tačiau žaibiška liga turėjo pasekmių:
„Kada po truputėlį pradėjo gerėti, pradėjo atsistatinėti kraujotaka, atsistatė ir pirštukai, kurie gangrenavo ir iš pradžių buvo prognozuota, kad gali tekti juos pašalinti, tai buvo kojytės pirštukai, bet, ačiū Dievui, mums teko pašalinti tik pusę pirštuko.
Reanimacijoj mergaitė buvo vadinama stebuklu. Visas personalas sakė, kad čia stebuklėlis, nes tikrai buvo būklė tokia, kad jau negalvojo, jog kažkuo padės“.
Po ligos visiškai atsigavo
Maždaug savaitę mergaitė praleido ligoninėje, komos būsenoje. Vieną vakarą Vitalija sulaukė gydytojos skambučio, kuri informavo, jog kitą rytą atjungs aparatus ir mergaitę pabudins iš komos. Rokiškietė puikiai prisimena tą akimirką, kai įėjo į dukters palatą.
„Nuvažiuoju ryte į reanimaciją, mergaitė sušukuota, perrengta ir toks vaizdas, kad nieko nebuvo. Pirmiausia jos buvo žodžiai, kadangi ji buvo mažytė, ji iš karto pasigedo močiutės ir pasigedo šuniuko Dinos, labradoro kalytės, tai buvo jos pirmas klausimas toks.
Tas košmaras buvo, atrodo, tik man, o vaikas net nesureagavo, kas įvyko, ji kažkur kažkokį tarpsnį lyg pramiegojo, nubudo ir viskas tęsiasi toliau“, – dalijasi V. Karpavičienė.
Ji sako, kad šiandien apie šį įvykį primena tik keli dalykai:
„Šiaip tokių jokių fizinių pasekmių nėra, ir kada aš klausiau reanimacijos vedėjos, ji man pasakė, kad didžiausia pasekmė yra nebūti. Aišku, tas dalykas truputėlį palietė atmintį, tas jaučiasi, nes atmintis truputėlį silpnesnė.
Bet jokių fizinių pasekmių neliko, mes atsigavom pilnai ir su sveikata tikrai viskas yra gerai dabar. Jei ne amputuotas pirštukas ir keli randeliai, likę nuo tų atsiradusių dėmių, tai realiai net ir neprisimintumėm, kad buvo tokia liga“.
Liga pakeitė gyvenimą
Vitalija iki gyvenimo gali liks dėkinga medikams, kuriuos vadina ne tik didžiausiais profesionalais, bet ir be galo geranoriškais žmonėmis. Ji sako, kad jos su dukra kartais susimąsto apie šį įvykį, galėjusį baigtis ir ne taip laimingai.
„Tą dieną, liepos 13, kažkaip susimąstai dažniausiai, nori nenori kažkaip išplaukia tie prisiminimai. Kadangi dukra jau yra keturiolikmetė, ji žino visą tą istoriją, ji ir pati kartais užfiksuoja, kad tai yra antras gimtadienis.
Aišku, susimąstai, kad galėjo būti kitaip, bet tą minutę neprisileidai tos minties, kad galėtų būti kitaip, nes, kada pamačiau ją reanimacijoj, tai buvo kaip toks baisus sapnas. Atrodė, aš papurtysiu tą vaiką, ji atsibus ir viskas bus gerai. Neprisileidai tos minties, kad bus kitaip“, – tikina pašnekovė.
Ji sako, kad po šio įvykio pasikeitė jos mąstymas ir gyvenimo būdas:
„Vieną minutę viskas yra gerai, o kitą taip jau gali nebūti, tai labai dėmesį sutelki į šeimą, į artimus žmones, į paprastus, bet malonumą keliančius dalykus. Kažkaip neužsibrėži, kad gal išvažiuosiu į Tailandą paatostogauti. Ne, šiandien atsikėlėm, saulė šviečia, paukščiukai čiulba, viskas gerai“.
Atrado kraujo donorystę
Moteris neslepia, kad prieš šią skaudžią patirtį vis pagalvodavo apie galimybę tapti kraujo donore, bet vis nerasdavo laiko arba noro, taip pat tuo metu nebuvo ir tiek daug informacijos apie donorystę. Ji pasakoja, kad pirmą kartą tam ryžosi praėjus metams po atlikto kraujo perpylimo jos dukrai.
„Irgi buvo vasara, liepos mėnuo, ir mūsų mieste buvo mobili kraujo donorystės brigada. Taip pagalvojau: o kodėl ne? Tiesiog. Nuėjau, pirmą kartą daviau ir tai buvo lyg padėkos ženklas: galbūt kažkam padarysiu gerą, galbūt net tam žmogui, kuris davė kraujo būtent mano vaikui“, – pasakoja Vitalija.
Nuo 2016 metų ji reguliariai duoda kraujo, yra pasirašiusi ir negiminingai kaulų čiulpų donorystei. Moteris ne tik skatina aukoti savo aplinkos žmones, bet kreipiasi ir į visus Lietuvos gyventojus, ypač šiuo laikotarpiu, kada kritiškai trūksta kraujo.
„Kiekvienas turėtumėm pergalvoti, ar mūsų giminėj, mūsų šeimoj, mūsų aplinkoj nebuvo tokių atvejų, kai reikėjo perpilti kraują. Galų gale, visada reikia pagalvoti: o jeigu taip būtų man ir nebūtų kraujo?
Mes juk suvokiam, kad tai yra kaip medžiui vanduo, taip mums kraujas. Jeigu medžiui nebus vandens – žalumynai neaugs, tai lygiai tas pats: žmogus negyvens be kraujo. Tai kiekvienas turėtumėm apie tai galvoti, kas bus, jei reikės mums?
Kažkada sakiau, kad ne, tai netampa priklausomybe, tai dabar drąsiai sakau, kad tai tampa labai malonia priklausomybe. Kiekvienas žmogus turėtų nueiti, pabandyti ir tikrai nėra nieko baisaus.
Kažkaip dauguma, ką bandžiau kalbinti, sako, ai, tai aš čia bijau adatų, tai čia dar kažkaip, bet juk mes paprastus tyrimus ir taip pas medikus daromės. Ne vieną kartą visiems yra imtas kraujas iš venos. Juk nėra ten baisus dalykas. Tai kodėl galint ir būnant sveikam nepaaukoti kraujo?“, – abejojančius drąsina Vitalija.
