Prabėgo vos daugiau nei mėnuo po tragiškos nelaimės Nidoje, tad vyras neslepia – prabėgo per mažai laiko, kad spėtų susitaikyti su tuo, kas įvyko, priprasti prie naujos, kitokios realybės, kurioje Gerda nebebus šalia ir nebežengs koja kojon per gyvenimą kartu.
Medaus mėnuo baigėsi tragedija
Net psichologė, klausydama Arūno pasakojimų, sako: smagu, kad abu gyvenime patyrė tikrą, tyrą ir nesuvaidintą meilę, tačiau be galo liūdna, kad tai truko taip trumpai. Jie buvo pažįstami nepilnus trejus metus, vos trečiąjį pažinties mėnesį apsigyveno kartu, po metų Arūnas pasipiršo, o birželio 8-ąją jiedu sumainė aukso žiedus.
„Viskas įvyko labai greitai, bet neskubant, tai buvo tikrai ta situacija, kai nebekyla klausimų, ar radai savo žmogų, nėra jokių „jeigu“, „o kas“, „kaip“, – sako jis.
Sumainę aukso žiedus jaunavedžiai leidosi į medaus mėnesį – keliavo į Italiją, prie Komo ežero, sugrįžę vyko į Palangą, o paskutiniąją savaitę nusprendė praleisti Kuršių nerijos perle Nidoje. Kaip pasakoja Arūnas, abu dar nebuvo čia niekada apsistoję ilgesniam laikui ir, nors visada juos labiau traukė Juodkrantė, pasirinko apsistoti Nidoje.
Niekas nė nenujautė, kad prabėgus vos daugiau nei mėnesiui po vestuvių teks atsisveikinti, gyvenimas, rodos, ėjo lyg iš natų – abiem puikiai sekėsi darbuose, santykiai buvo kone tobuli, jau planavo šeimos pagausėjimą, dairėsi didesnio būsto. „Bet per penkias minutes viskas pasikeitė“, – graudinasi Arūnas.
Tragiška nelaimė įvyko važiuojant dviračiu
Lemtinga tapusią naktį jiedu apie 2 val. nakties išvažiavo pasivažinėti dviračiais, kadangi Nida jiems nebuvo gerai pažįstama, jie nežinojo apie leidžiantis nuo vadinamojo Bažnyčios kalno slypinčius pavojus.
„Tai buvo pirmas kartas, kai buvom apsistoję Nidoje, apie kalną nieko nežinojome, tik paskui pradėjau matyti istorijas, aplinkiniai pasakojo, kad jis iš savęs labai pavojingas, nes, visų pirma, apšvietimas prastas, lempa yra tik viena ir tik kitoje pusėje, dviračių takas eina link stotelės ir užsilenkia tarp dviejų medžių, ten – staigus posūkis.
Kai pats paskui analizavau tą vietą, yra keli variantai – nuokalnė didžiulė, greitį gali išvystyti didžiulį ir, nežinant vietos, gali nepastebėti ir trenktis arba į medžius, arba į stulpą, kaip buvo šiuo atveju.
Man tik norisi paklausti, kaip apskritai tokią vietą galima įrengti, nes tai protu nesuvokiama. Čia tiek daug turistų su dviračiais, nesuprantu, kaip galima tokioje vietoje pastatyti stotelę, posūkis eina tarp dviejų medžių, kur įsibėgėjęs niekaip nebesustosi...“ – lemtingąją naktį prisimena A. Razmys.
Smūgio būta stipraus – patirta sunki galvos trauma. Po smūgio Arūnas stabdė dviratį, kaip tik galėjo, puolė prie sužalotos žmonos ir nedelsdamas kvietė greitąją, prieš akis vis dar stovi iki pat gatvės nutekėjęs kraujas ir kaip lėtai po ilgo laukimo privažiavo greitoji:
„Galvos trauma buvo per stipri ir, jei greitoji būtų atvažiavusi greičiau, nebūtų nieko pakeitę, bet, kita vertus, važiuojant link Klaipėdos ligoninės greitojoje ji mirė, 19 minučių gaivino ir 19 minutę atgaivino.
Smegenys didžiulį laiko tarpą negavo deguonies, jei to nebūtų buvę, gal viskas būtų buvę kitaip, bet jau nieko nebepakeisi, negali pasakyti, kas būtų, jeigu būtų.
Viskas labai greitai prabėgo pro akis, nors viskas įvyko tą pačią dieną, atrodė kaip dvi skirtingos dienos... Tos pačios dienos vakare man pasakė, kad smegenys negauna deguonies ir jos jau mirusios. “
Atsisveikinti suplūdo daugybė žmonių
Gerdos gyvybė užgeso ligoninėje Klaipėdoje. Artūras vis dar bando ne tik susitaikyti su netektimi, bet ir nustoti kaltinti save, nors ir supranta, kad niekas negalėjo to numatyti ir pakeisti likimo.
„Galvoje sukasi tiek daug minčių, kas būtų, jeigu būtų: gal reikėjo nevažiuoti į Nidą, kodėl išvis važiavome į Nidą, kai mums Juodkrantė patinka labiau, gal nereikėjo važiuoti dviračiais, kodėl dviračių nuomotojai nepasiūlė šalmo, galėjau pats pagalvoti, kodėl nepagalvojau, būtų pasiūlę – būčiau paėmęs, užmiršau, nespėjus pagalvoti Gerda jau nuvažiavo, ir aš nuvažiavau.
Daug minčių ateina, bet jeigu į tai įsisuki per giliai, gali pagalvoti, kad galbūt net nereikėjo prieiti ir pirmą kartą pasakyti „labas“, – graudindamasis pasakoja Arūnas.
Klaidžiodamas po prisiminimus apie mylimąją, jis neranda geresnio žodžio apibūdinti Gerdą nei gerietė – ji visada mylėjo žmones, padėjo kiekvienam, kuo tik galėjo, skatino judėti pirmyn, tobulėti ir nepasiduoti.
Nenuostabu, kad atsisveikinti atvyko daugybė žmonių, kolegos iš skirtingų darboviečių, o po išlydėjimo kunigas pasakė net sekmadieniais bažnyčioje nematęs tiek žmonių, kiek jų susirinko palydėti Gerdą į paskutiniąją kelionę.
Dvi širdys plakė vienu ritmu
Visi ją matė kaip be galo stiprią, tačiau Arūnas sako pažinęs visai kitokią, vaikiškąją jo pusę – jie beveik niekada nevadino vienas kito vardais, dažniausiai – mielais mažybiniais žodžiais, jis su šypsena, bet ir su ašaromis akyse prisimena, kaip ji žavėdavosi paprasčiausiais dalykais, kad ir važiuojant automobiliu laukuose pamatytomis besiganančiomis karvėmis:
„Kai reikėjo, ji būdavo stipri, bet buvo be galo mielo charakterio. Mes buvome labai panašūs – pavargdavome nuo žmonių ir pailsėdavome būdami kartu, grįžę po darbo, kaip ji juokaudavo, buvom „sulipusios krevetikės“.
Aš buvau labai uždaras žmogus, bet Gerda sugebėjo mane atverti, mes visada daug kalbėdavome, nekaupdavome emocijų, niekada vienas kitam nemelavome, sakydavome viską taip, kaip yra. Aš net neįsivaizdavau, kad galima turėti tokius santykius, beveik tobulus.
Abu jautėm, kad vienas be kito negalim, vienas kitą labai papildom. Kaip Gerda sakė, ji visada galvojo, kad jai reikia stipraus žmogaus šalia savęs, nors iš tikrųjų visą laiką reikėjo rūpesčio ir meilės, o man visada reikėdavo spyrio tobulėti – mes vienas kitą taip papildydavome natūraliai, nereikėjo stengtis, davėme vienas kitam tai, ką galėjome. Per septynis mėnesius naujame darbe aš daugiau patobulėjau ir pasiekiau nei per septynerius metus senajame ir viskas tik jos dėka.“
Po laidotuvių vietoj gedulingų pietų A. Razmys, kartu su geriausiomis mylimosios draugėmis, susirinko pasėdėti Gerdos vienoje mėgstamiausių vietų, pasikalbėti, pasidalinti prisiminimais, kokią ją pažinojo.
„Ji prie manęs labai atsivėrė ir jos draugės sakė niekada nematę Gerdos tokios laimingos, tai buvo pirmi pora metų, kai ji buvo tokia laiminga. Man taip liūdna dėl jos pačios, kad tai truko labai, labai trumpą laiką...“ – tarsteli jis.
Išgelbėjo šešias gyvybes
Ir išeidama iš šio pasaulio ji padarė vieną kilnų paskutinį darbą Žemėje – jos organai išgelbėjo šešių žmonių gyvybes. Arūnas pasakoja, kad ji dar prieš jiems susipažįstant turėjo Donoro kortelę ir buvo aiškiai pasakiusi, kad jeigu kas nutiks, nori tik vieno – išgelbėti kito gyvybę.
Pašnekovas medikų klausimą dėl sutikimo aukoti organus prisimena it per rūką, sako, atrodo pati Gerda atėjo ir pakalbėjo už jį ir ištarė lemtingąjį „taip“.
„Įsivaizdavau, kaip Gerda mane daužytų į petį, jeigu eičiau prieš jos valią. Supratau, kad jei ji Donoro kortelę išsiėmė dar prieš mums susipažįstant, ji jau buvo nusprendusi ir aš negalėjau pasakyti ne, nes ji to norėjo.
Tai labai gražus gestas. Man ji – herojė. Ar man nuo to lengviau? Turbūt ne, bet ir pats dabar išsiimsiu Donoro kortelę, nors prieš tai buvau skeptiškas šiuo klausimu. Kažkas Lietuvoje gavo jos akytes, širdis išgabenta į Vokietiją. Džiaugiuosi bent jau tuo, kad jos širdutė toliau plaka – kažkas turės labai gerą širdį“, – per ašaras šypteli jis.
A. Razmys įsitikinęs – organų donorystė yra vienas gražiausių paskutinių darbų, kuriuos žmogus gali padaryti išeidamas, juk išėjusiajam organai jau nebus reikalingi, o kažkaip kitam jie gali įžiebti viltį ir suteikti šansą gyventi kokybiškesnį ir ilgesnį gyvenimą:
„Yra žmonių, kurie gyvena tik viltimi ir miršta jos nesulaukę, o paskutinis tavo paliktas pėdsakas gali būti kažkam išgelbėta gyvybė ir galbūt net ne viena. Kad ir kaip baisiai gali atrodyti, kad iš tavęs išims organus, bet juk nebebus jokio skirtumo – mirusiajam jie nebereikalingi.
Bet kokiu atveju visi mirsime, tik arba kažkam išgelbėsime gyvybę, arba pasiliksime organus sau ir nusinešime juos į kapą. Ta pati širdutė – ji gali plakti kažkieno kito krūtinėje.“
