V. Gailienė šioje klinikoje dirba jau 25-tus metus ir sako, kad šiuo metu vyksta teigiami pokyčiai ir tam reikia visų – medikų ir pacientų – nuoširdaus bendradarbiavimo, rašoma klinikų pranešime spaudai.
Kaip prasideda jūsų darbo diena?
Jei paprastai – atėjus į darbą poliklinikoje niekada nežinai, kas tavęs laukia. Tas daugiau nei 20 metų įdirbis palengvina ir sustruktūruoja dieną. Žinau, kad pirmiausia turiu peržiūrėti, ar visi dirba taip, kaip reikia, ar visi yra savo darbo vietose, ar nieko netrūksta.
Mano kasdienės pareigos apima dar ir stacionaro priežiūrą, jei ten yra kažkokių problemų, man praneša vyriausios slaugytojos. Jei viskas gerai, tada jau dirbu su dokumentais pagal darbų planą.
Kokie tie pacientams dažniausiai nematomi santykiai tarp medicinos personalo?
Žalgirio klinikoje greta pastovaus gydytojų kolektyvo dirba ir rezidentai. Jie būna tik trejus metus. Kita vertus trys metai yra nemažas laiko tarpas, mes susibendraujam. Mūsų kolektyvas taip ir susideda: iš jaunų žmonių ir iš vyresnių.
Čia pamatom labai įvairių žmonių, nėra taip, kad nuolat dirbi rutininiam kolektyve. Labai gerai, kad čia yra daug jaunų žmonių, nes jauni žmonės yra naujos idėjos. Toks mielas jų atėjimas! Pamatom, kaip jie per tris metus įgyja patirties, bet susipažįsta ir su neigiama gydytojo profesijos puse. Gaila, bet dažnai pamačius rutiną prapuola entuziazmas, atsiranda konkurencija, biurokratijos krūvis. Padėjėjai labai dažnai būna geri mokytojai jauniesiems gydytojams bendraujant su pacientais, drąsinant juos. Galima sakyti, kad jie čia išmoksta labai daug.
„Ateini į darbą tiesiog dirbti“
Kas jus labiausiai džiugina?
Žmonės. Darbuotojai. Tu su jais pasisveikini, pasikalbi. Nusišypsai. Stengiamės pabendrauti.
Gal ir gerai, kad mobingo, psichologinio smurto problema taip garsiai buvo keliama sveikatos apsaugos ministro, ir dabar tikrai jau keičiasi santykiai tarp medicinos darbuotojų. O ypač – vadovų santykiai su pavaldiniais. Tu ateini į darbą ir gali laisvai dirbti savo darbą žinodamas, kad jei tau iškils kokie nors klausimai, kokios nors problemos, tu visada gali nueiti, pašnekėti, pasitarti. Niekada nesijausi įžeistas, kad turi savo nuomonę.
Per dieną Žalgirio konsultacinėje poliklinikoje apsilanko apie 300 pacientų. Tai – nemažas žmonių srautas. Ko pacientai tikisi, ko laukia iš medikų, ką jūs pastebite?
Žmonės čia ateina ne iš pramogos, o todėl, kad jiems skauda, kad iškilo sveikatos problemos. Vis dėlto, mano manymu, pacientai dažnai ateina su perdėtais lūkesčiais. Jie tikisi, kad čia dirba visagaliai, kurie gali išspręsti visas jų problemas čia ir dabar. Bet mes irgi esame žmonės.
Tuo pačiu manau, kad visus pacientus visada privalai sutikti geranoriškai, su atjauta ir pagarba. Juk pacientams svarbu ne tik suteikti pirmąją pagalbą, užregistruoti, bet ir pašnekėti su jais, suteikti vilties. Žmonėms, atėjusiems į gydymo įstaigą, tai yra labai svarbu. Kad būtų ne tik biurokratinis požiūris, bet ir nuraminimas, žmogiškas ryšys.
Mūsų viešoji nuomonė yra nukreipta prieš medikus
Kiek jums kainuoja sukurti tą žmogišką ryšį su pacientais?
Kainuoja vidinę energiją. Blogai, kad mūsų darbas labai intensyvus ir kartais neturime tam žmogiškam ryšiui laiko išteklių.
Kadangi visur labai trūksta ortodontų, gydytojai pacientus priima kas 15 minučių. Darbas labai įtemptas: gydytojas kalba su pacientu, aiškina gydymo etapus, o padėjėjas turi paruošti visą darbo vietą, paruošti instrumentus, suvesti viską į e-sveikatą, pakviesti kitą pacientą, užpildyti anketą, jei pacientas nekalba lietuviškai, reikia jam viską išversti… Toks darbo intensyvumas ir neleidžia su pacientu pasišnekučiuoti, nuraminti jį. O juk pacientui yra svarbi iš personalo ateinanti ramybė, ji jam irgi persiduoda. Tas intensyvumas skriaudžia mediciną.
Kaip medikui neprarasti meilės darbui ir pacientui?
Jei esi dvasiškai ramus ir tau patinka tavo profesija, tu visuomet jausi tą meilę.
Svarbus yra ir kolektyvas. Jei tave supa žmonės, kurie galvoja taip pat kaip tu, tai ta aplinka įkvepia. Jauti savo misiją, jautiesi, kad padedi pacientams.
Visuomenės palaikymas taip pat labai svarbu. Mūsų viešoji nuomonė yra nukreipta prieš medikus. Vietoj to, kad mes palaikytume, tuos, kurie rūpinasi mūsų dvasine ir fizine sveikata, visuomenė juos smerkia, ieško klaidų. O dabar tai duoda rezultatus. Pacientai jau ateina iškart pikti ant gydytojų, nusistatę iš anksto…
Situacija: ateina pacientas šalinti dantį. Išsibara, sako: „Kiek aš čia galiu laukti?” Atsisėda į kėdę ir sako gydytojai: „Dabar galite man šalinti dantį.“ Gydytoja jam atsako: „Kaip aš galiu dabar atlikti savo darbą, kai man rankos dreba?”
Pacientai jau pikti ateina prašyti pagalbos, o juk iš tiesų tik nori, kad juos užjaustų...
Niekada nepyksta ant žmonių
Iš kur kyla jūsų pačios rūpestingumas?
Greičiausiai iš šeimos, tėvelių. Mano tėvai buvo labai rūpestingi, pareigingi. Pareigos jausmas ir pagarba manyje nuo vaikystės. Nuolatinis pagalvojimas apie kitus. Tikrai myliu ir gerbiu bendradarbius savo, pacientus.
Kas jums yra Žalgirio klinika? Tik darbas ar kažkas daugiau?
Myliu Žalgirio kliniką. Juk jau 25-ti metai čia. Kai atėjau čia dirbti man labai patiko pati darbo sritis, aš atradau savyje tokių organizacinių gebėjimų, ko anksčiau nežinojau. Nors mano šeima yra didelė, turiu tris vaikus, tai reikėjo ir ten organizuoti darbus. Bet nuo pat pradžių man patiko šitas darbas.
Pavyzdžiui, kai nusprendėme sertifikuotis, reikėjo įvesti ir įgyvendinti kokybės vadybos sistemą, mes pradėjom visiškai nuo nulio, nes Lietuvoje dar labai nedaug sveikatos priežiūros įstaigų turėjo šią sistemą. Reikėjo visus darbo procesus apjungti į vieną sistemą. Kitas žingsnis, tuo pačiu ir pats sudėtingiausias – sukurtą sistemą įgalinti, kad žmonės pradėtų pagal juos dirbti. Kad dirbantys žmonės žinotų, kur visada gali pasiskaityti ir žinoti kaip dirbti.
Man labai patiko pats struktūravimas ir man labai patiko dirbi šitą darbą. O dabar, kai jau matau rezultatus – buvo verta. Nors iš pradžių dauguma labai priešinosi.
Esu baigusi gamtos fakultetą, mikrobiologiją, mano darbo sritis – infekcijų kontrolė. Prieš tai baigiau medicinos mokyklą. Taip ir derinu visus šiuos dalykus su vadybinėmis žiniomis.
Žalgirio klinika man sava. Savaitgalį, jei pravažiuoju pro šalį – visada pasižiūriu. Aš niekad net nesusimąsčiau, bet ko gero – tai yra dalis namų. Kai ateinu čia, ateinu kaip į namus.
Kaip premjerė Ingrida Šimonytė sakė: „Man Lietuva – tai namai.“ Man gal su Žalgirio klinika irgi taip?
