Merginai paskyrė antibiotikus, tačiau jai nė kiek nepagerėjo, o po kurio laiko ji pastebėjo gumbą užpakalinėje kojos dalyje. Tik po 18 mėnesių 22-jų mergina išgirdo diagnozę – vėžys, rašo metro.co.uk.
Katherine buvo nustatyta nepagydoma sarkoma – vėžys, kuris prasideda kauluose ir minkštuosiuose audiniuose ir gydytojai pasakė, kad gyventi liko keletas mėnesių.
Vėžys stabilizavosi
Prabėgo ketveri metai, vėžys stabilizavosi ir dabar mergina stengiasi padėti kitiems vėžiu sergantiems žmonėms įveikti vienišumo jausmą. Katherine gyvena Satone, pietų Londone. Ji sako: „Mano patirtis buvo lyg „atbulinė“, nes dauguma pirma išgirsta diagnozę, po to gydytojai „stebi ir laukia“, o vėžys plinta. Siūlo chemoterapiją, tačiau ji nepadeda.
Tada vėžys tampa nebepagydomu ir pacientai miršta. Man iš karto pasakė, kad greitai mirsiu, o dabar − situacija nebloga, vėžys stabilizavosi. Pradžioje patyriau siaubingą šoką ir pasijutau be galo vieniša, kai išgirdau, kad man, 22 metų merginai, liko gyventi 4 mėnesiai“.
Katherine pirmą kartą suprato, kad kažkas negerai dar 2016 metų sausį. Ji pasakojo: „Visą laiką jaučiausi siaubingai pavargusi. Pradžioje maniau, kad tai dėl kasdienių kelionių į universitetą ir atgal, maniau, kad taip būna pirmakursiams studentams. Kartą laukiau traukinio, jaučiausi puikiai, galvojau apie paskaitas, bet staiga tiesiog nualpau. Gydytojai atliko kraujo testą ir paskyrė geležies tabletes. Netrukus pradėjau atsikosėti su krauju“.
Merginai diagnozavo krūtinės infekciją ir skyrė antibiotikus, tačiau jie nieko nepadėjo. Ji atsidūrė ligoninės priimamajame, kur jai perpylė kraują.
„Tada aš ir pastebėjau gumbą užpakalinėje kojos dalyje, pasakiau gydytojui, tačiau jis numojo ranka“, − sakė ji.
Diagnozavo sarkomą
2017 rugpjūčio mėnesį, po pirmųjų negalavimo simptomų praėjus pusantrų metų, gydytojai Katherine pasakė, kad jai sarkoma.
„Pradžioje mane ištiko šokas, bet paskui pagalvojau, ką gi jie dabar darys? Na, operuos, po to chemoterapija, galiausiai remisija? Deja, viskas buvo kitaip. Kai paklausiau, kokia mano prognozė, slaugytojos veidas persimainė. Ji pasakė, kad gyventi liko 4 mėnesiai ir labai pasiseks, jei sulauksiu Kalėdų. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau“, − prisimena Katherine.
Merginai buvo pradėta chemoterapija ir ji su savo tėvais, 64-ių Pete ir 62-ų Patricija, stengėsi kiek įmanoma geriau išnaudoti likusius gyvenimo mėnesius.
„Kalėdos atėjo ir praėjo. Buvau gyva, bet gyvenimo kaip ir neturėjau. Gydymas sekino“, − pasakojo ji.
Sugebėjo viską pradėti iš naujo
Gydymo seansai tęsėsi iki 2020 sausio, tada merginai diagnozavo grybelinę krūtinės infekciją ir teko nutraukti chemoterapiją.
Katherine pasakojo: „Be chemoterapijos jau buvau devynis mėnesius. Mane nuolat tikrino ir per tą laiką auglys nė kiek nepadidėjo. Štai tada ir nusprendžiau visiškai jos atsisakyti, nes tai buvo ne gyvenimas − negalėjau nieko veikti ar valgyti tą, ką noriu, visą laiką jaučiausi siaubingai pavargusi ir visą laiką miegojau. Dabar jaučiuosi susigrąžinusi savo gyvenimą, sugebėjau viską pradėti iš naujo“.
Mergina grįžo į universitetą baigti skaitmeninės rinkodaros magistro studijas, o 2021 sausį pradėjo dirbti komunikacijos vadove kuriamai programėlei „Alike“(Panašūs). Su jos sumanytoju Brad Gudger ji susipažino per labdaringą veiklą.
Programėlė „Alike“ vėžiu sergantiems žmonėms padeda nesijausti vienišiems, leidžia dalintis savo mintimis, patirtimis ir jausmais.
„Alike“ atlikto tyrimo duomenimis kasmet JK vėžiu suserga 12 500 jaunų žmonių ir net 83% jaučiasi labai vieniši gydymo metu ir po jo.
Katherine sako: „Jaučiu didelę atsakomybę prieš žmones, kuriems diagnozuota nepagydoma liga. Aš tą patyriau visai jauna, planavau savo laidotuves. Aš, žmogus, sergantis nepagydomu vėžiu, žinau, kad mūsų istorijos nėra dažnai girdimos, bet mano unikali padėtis leidžia kitiems papasakoti savo istoriją, pabandyti suburti panašios patirties žmones, padovanoti vienas kitam paramą.
Mano misija – papasakoti apie gyvenimą su nepagydomu vėžiu, nes ne visiems lemta pagyti. Gyvenimas su mirtina liga gali būti labai vienišas ir man labai svarbu girdėti jūsų balsus“.
Katherine nuomone, nepagydomai sergantys žmonės nesulaukia pakankamos paramos nei iš bendraamžių, nei iš platesnės bendruomenės. Ji sako: „Suprantama, kad mirčiai pasmerkti žmonės nori daugiau laiko praleisti su savo artimaisiais. Aš esu unikalioje situacijoje – sergu nepagydoma liga, bet mano laikrodis dar netiksi, aš dar noriu gyventi.
Kas tris mėnesius tikrinuosi – gydytojai tai vadina „stebėk ir lauk“, nes šią minutę vėžys man nekenkia. Mane stebi ir laukia – o kas toliau? Jaučiuosi dėkinga už tai. Išvengiau tragiškos lemties ir be galo džiaugiuosi, galėdama pasidalinti savo asmenine patirtimi bei padėti visiems, išgyvenantiems tą patį“
