„Dabar prasidėjo dešimti ligos metai ir jie taip greitai prabėgo, tiek visko per tą laiką įvyko, kad sunku net apibūdinti. Kiekviena diena mums yra stebuklas ir Greta niekada nepripažino tos ligos, ji ir šiandien sako: aš nesergu. Mes neprisileidžiam tos ligos, gyvenam įprastą gyvenimą, nors mums ir sunkiau tai daryti“, – pasakojimą pradeda D. Dedurienė.
Liga užpuolė netikėtai
Jos dukra Greta visą laiką buvo labai veikli ir energinga mergaitė, kuri daug kuo domėjosi ir visur siekė maksimalaus rezultato.
„Ji buvo labai aktyvi panelė, lankė gimnaziją, kuri yra prioritetinė, ten matematikos ir tikslieji mokslai sustiprinti. Taip pat lankė tenisą, be proto daug kitų būrelių ir mes gyvenom puikų, nuostabų gyvenimą“, – sako ponia Dalia.
Tačiau ši idilė 2011 metų vasario pradžioje pasikeitė. Tuo metu šešiolikmetei Gretai prasidėjo panašūs į roto virusą simptomai: pykinimas, galvos svaigimas ir panašiai. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad tai kur kas daugiau nei virusas.
„Mes pavėlavom apie mėnesį. Simptomai buvo visiškai ne tokie, kokie turėtų būti šiai ligai, todėl užtruko, kol atrado jos tikrą diagnozę. Iš pradžių medikai sakė, kad reikia nuimti krūvį, nes jai ir egzaminai, ir tas tenisas. Bet paskui suprato, kad čia yra neurologija ir tada mes jau patekom į Kauno klinikas, ir ten prabuvom, kol Greta užaugo – du su trupučiu metų“, – prisimena moteris.
Ji neslepia, kad tai buvo pats sunkiausias periodas, nes gydytojai nežadėjo nieko gero:
„Gydytojai žiūri, kraipo galvas ir sako, kad svarbiausia, nemeskite darbo, nes jums reikės kažkaip ir toliau gyventi. Bet tu netiki tuo. Tada pradedi labai daug kuo domėtis ir pats eini pas gydytojus, klausi: o gal dar šitą bandom, gal dar šitą?“.
Išbandė viską
Gretai buvo diagnozuota polimoksoidinė astrocitoma arba, paprasčiau tariant – jos galvos smegenyse nei iš šio, nei iš to atsirado navikai. Jie labai greitai pablogino merginos būklę.
„Kadangi tas pagrindinis navikas užspaudė trišakį nervą dešinėje pusėje, ją suparalyžiavo, ji apkurto ta puse, sunkiai matė ir negalėjo valgyti“, – apie ligos padarytą žalą kalba D. Dedurienė.
Moteris atvirai pasakoja, kad per visą ligos laiką yra buvę ir pagerėjimų, kai Greta sustiprėjo, galėjo daugiau pajudinti rankas ir kojas, atsisėsti. Ji žino, kad medikai padarė viską, ką galėjo, bet šios ligos sustabdyti paprasčiausiai neįmanoma.
„Mes išbandėm viską, kas tik įmanoma. Greta visą laiką buvo eksperimentas, ji neteikė vilčių, bet gydytojai sakė, kad, jei sutinkate, bandome. Ir mes tikrai labai drąsiai sutikom ir bandėm viską. Bet kiekvienas bandymas turėjo savo pasekmių, šalutinių poveikių.
Jai atlikta daugiau nei 12 operacijų, tai kiekviena narkozė...kiekvienas dalykas sukelia kažkokią reakciją, infekciją. Organizmas labai greitai senka. Bandėm ir chemiją, ji nepadėjo, tai darėm radioterapijas.
Bet liga plinta greičiau nei radioterapijos poveikis ir gydytojai sako, kad kiekviena diena yra šventė, gaila tik tiek, kad ta liga progresuoja, jos neįmanoma sustabdyti. Ir mes abi tai žinom“, – neslepia Gretos mama.
Ji atskleidžia, kad pagalbos ieškojo ir užsienyje, tačiau specialistai nepasakė nieko, ko ji nebuvo girdėjusi.
„Aš nuoširdžiai pasitikiu Kauno klinikos ir Klaipėdos medikais, nes jie tikrai padarė viską. Mes siuntėm tą diagnozę ir mūsų gydymo plano aprašą ir Vokietijos profesoriui, bet jis tik atrašė, kad mes turim nuostabius gydytojus šalia ir jie tikrai nieko kitaip nepadarytų. Išvis, stebuklas, kad mes taip ilgai išgyvenom. Su ta liga išgyvenamumas yra iki 4-5 metų, o mes jau pradėjome dešimtus“, – pasakoja D. Dedurienė.
Gyvenimas apvirto aukštyn kojomis
Užklupus klastingai ligai, mamos ir dukters gyvenimas kardinaliai pasikeitė, tačiau dėl to jos neliūdi, priešingai – visur stengiasi įžvelgti teigiamus dalykus.
„Pasikeitė mano gyvenimo būdas, pasikeitė mūsų namai, nes gyvenom mieste, bet 10 aukšte slaugyti ligonį yra sudėtinga, todėl priėmėm sprendimą grįžti į kaimą. Taip pat aš pakeičiau darbą. Prieš tai dirbau tarptautiniame versle, kolektyvas palaikė, bet aš supratau, kad negaliu vadovauti ir kiekvieną dieną sakyti, kad, atsiprašau, šiandien turiu važiuoti pas dukrą. Bet papuoliau į naują nuostabų kolektyvą, gavau mažesnį krūvį, viskas puiku“, – šypsodamasi pasakoja Gretos mama.
Tiesa, D. Dedurienė atskleidžia, kad liga pakeitė ne tik jų gyvenimo būdą, o iš Gretos atėmė ne tik sveikatą, bet ir brangiausius draugus:
„Ką gali šnekėtis? Kiekvieną kartą gailėtis? Greta nenorėjo, kad jos gailėtųsi. Ką atrašyti į žinutes, ką veiki? Visą dieną guliu lovoj, būnu su mama, darau pratimus? Nei apie klubus, nei apie vaikinus nepašnekėsi, tai jos pradėjo vengti.
Jie žiūrėjo į ją kaip į kokį krištolo daiktą: nori pamatyti, pačiupinėti, bet prieiti arčiau nedrąsu, nes bijai, kad gali sudaužyti jį. Tai nebeliko tų draugų, bet kaip mes su Greta sakom, liko mamos draugės, nes jos ateina pas mamą į svečius ir, aišku, su Greta pabendrauja“.
Ne tik mamos draugės, bet ir kiti žmonės yra šalia, jas palaiko, kartu leidžia laiką, o tai poniai Daliai ir Gretai teikia daug džiaugsmo.
„Draugai, aplinkiniai visada kviečia, bendrauja, mūsų niekas neatstūmė. Visi mus priima kaip sveikus žmones ir mes elgiamės kaip sveiki žmonės. Na ir kas, kad ten nutįso ta seilė ar iškrito šaukštas iš rankų – viskas atrodo normalu ir tai mums labai padėjo“, – dėkingumo šalia esantiems žmonėms neslepia D. Dedurienė.
Neišsenkanti stiprybė
Gyvenimo siųsti išbandymai nepalaužė nei ponios Dalios, nei Gretos stiprybės ir tikėjimo, kad viskas bus gerai. Tiesa, buvo akimirkų, kai viskas klostėsi sudėtingiau. Tačiau moteris pasakoja, kad vienas įvykis ją tarsi pažadino ir privertė susimąstyti.
„Buvo gal treti ar ketvirti ligos metai ir aš buvau visais pajuodusiais paakiais, miegojau po 4-5 valandas per parą. Visi aplinkiniai mane užjautė, bet vieną dieną buvo tokia situacija, kad aš parduotuvėje rinkausi vaisius, pakėliau akis ir pamačiau gana neblogus savo pažįstamus – vyrą ir žmoną. Mūsų akys susitiko, bet jie išsigando manęs, abu nuleido akis ir nuėjo.
Ir tuomet man paskambino viena bičiulė, kuriai aš pasakiau, kad nuo manęs jau žmonės bėga. Ji paklausė, o ar aš įsivaizduoju, kad gali būti kitaip? Sako, pasižiūrėk į save, vaikštai visa pajuodusi, plaukai nedažyti pusę metų, nagai netvarkyti, gyvenimas sukasi tik apie Gretą, tu negali šitaip daryti. Negali visą laiką vaikščioti užverktom akim ir dejuoti, kad čia tas blogai ir panašiai.
Man tai buvo kaip žaibas, po to aš save labai stipriai suėmiau į rankas ir mes abi su Greta net pradėjom manikiūrą darytis! Supratom, kad turim gyventi, turim nepamiršti savęs“, – užtikrintai sako D. Dedurienė.
Nors jos dukrai Gretai likimas nepagailėjo sunkumų, mergina turi visišką kovotojos charakterį ir nepalaužiamą dvasią:
„Ji neverkia atsisėdus. Skausmo ji yra ištvėrusi be galo daug, buvo ir toks etapas, kad mes naudojom ir morfinius pleistrus nuo skausmo, ir aš mačiau, kad jai labai skauda, bet ji nėra pasakiusi, kad jai sunku, kad jai skauda, kad šiandien nedarykim mankštos. Greta yra maksimalistė, visada siekia paties aukščiausio, iš savęs visur reikalauja maksimumo. Turbūt dėl to ir nepalūžta, dėl to mes ir laimim gyvenimą“.
Turi daug svajonių
Gretos mama pasakoja, kad jos gyvena įprastą gyvenimą: kartu eina pasivaikščioti, apsipirkti, važiuoja į Klaipėdą, į baseiną, penktadienio vakarais žiūri filmus. Žinoma, viską daryti reikia ypač atsargiai ir saugant Gretą, tačiau tik taip į gyvenimą ateina ramybė ir pozityvumas.
Ponia Dalia sako, kad jos dar turi be galo daug planų ir svajonių, iš kurių svarbiausia – kad Gretai nepablogėtų.
„Aš labai noriu, kad Greta atsistotų, nors žinau, kad tai neįmanoma, bet kiekvieną dieną vis galvoji: o gal...gal numirs tas navikas, gal užmigs ir mes galėsim dar žingsnį dėti į priekį. Ta mūsų svajonė, taip paprastai pasakysiu: kad tik nebūtų blogiau nei yra dabar.
Kaip yra dabar, mes jau susigyvenom, prisitaikėm. Ir mes dažnai vakare susėdusios kalbam: na, kaip manai, kaip praėjo diena? Ir mes viena kitai pasakom: visai nebloga ta diena šiandien buvo arba buvo net labai gera diena.
Aišku, kas bus rytoj, mes nei viena nežinom, mes bijom apie tai galvot, neplanuojam, nes kiekvienas rytas gali būti ir liūdnas, ir dar kažkoks, bet džiaugiamės, kad praeina gera diena. Tai ta svajonė ir būtų tokia, kad tų gerų dienų būtų kuo daugiau“, – viliasi D. Dedurienė.
