Pokalbio metu Simonas akcentuoja, kad visą gyvenimą daug dirbo, tad nebuvo kada į galvą paikoms mintims lįsti. O tarp darbų rasdavo laiko ir piršliauti – supiršo net 12 porų.
Vasario 18 d. 103-iąjį gimtadienį Simonas Laukaitis namuose Kalniečių mikrorajone švenčia su sūnaus šeima, draugais ir darbo dienomis individualios priežiūros paslaugas teikiančia darbuotoja Agne Šuliokiene, kuri, kaip pažymėjo Simonas, labai gardžiai verda jo akims mieliausią vaizdą lėkštėje – sriubą.
Su žmona sulaukė ąžuolinių vestuvių
Simonas Laukaitis 1921 m. gimė Marijampolės rajone, Elenos ir Vinco Laukaičių šeimoje. Čia užaugo trys sūnūs. Pašnekovas mena, kad mama buvo labai darbšti – ūkyje darbuodavosi nuo 6 ryto iki 23 val. vakaro. Greičiausiai uolumą iš jos ir paveldėjo – ūkininkams talkindavo nuo mažų dienų.
Mintimis sugrįždamas į gimtuosius namus jis prisimena, kad kartą lankydamas mamą, namų viršutiniame aukšte jis aptiko besislepiančią moterį. Paaiškėjo, kad tai partizanų ryšininkė, gaila, jos vardo nebepamena.
„Brolių jau nėra gyvųjų tarpe, jie pasirinko netinkamą gyvenimo būdą, o aš nei gėriau, nei rūkiau, nei pas svetimas moteris ėjau. Turėjau labai gerą, rūpestingą, dailią žmoną Eugeniją, su kuria santarvėje nugyvenome 80 metų, sulaukėme ąžuolinių vestuvių“, – pasakojo Simonas.
Su būsima žmona kaime jį supažindino draugas, prasitaręs, kad pas kaimynę darbuojasi simpatiška mergina.
„Nuėjau, susipažinom, sutarėm susitikti kitą sekmadienį. Įsimylėjau ją iš pirmo žvilgsnio. Susitikom 1940 m. birželį, o spalį susituokėme. Menu, dar su arkliu jojau į vestuves. Man buvo 19 m., žmonai – 18-ka“, – sakė Simonas.
Su žmona Eugenija jie sulaukė dviejų sūnų – Algimanto ir Juozo. A. Laukaitis 30 metų dirbo policijoje, įkūrė Kauno policijos darbuotojų profsąjungą ir jai daug metų vadovavo. Sūnus J. Laukaitis užsiėmė automobilių remontu.
Žmonos Eugenijos jau nebėra, ji mirė praėjus keliems mėnesiams po ąžuolinių vestuvių sukakties.
Vartant albumus į akis krenta gausybė nuotraukų su skirtingais jaunaisiais – paaiškėja, kad Simonas buvo populiarus piršlys. Skaičiuoja, kad supiršto dvylika porų.
Pabuvojo kare, siuvo batus kareiviams, Kauno damoms
Sukūręs šeimą Simonas pradėjo darbuotis plente Kaunas-Marijampolė, (buv. Sasnavos valsčius, Kazliškių k.). Tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas, tad šeima jis pasidžiaugė neilgai, netrukus vyrą paėmė į frontą ir Simonas atsidūrė Vokietijoje su kulkosvaidžiu rankose.
Tiesa, kare išbuvo neilgai, vos savaitę, nes sviedinys sužeidė dešinį šoną ir jis atsidūrė karo ligoninėje. Laimingų atsitiktinumų dėka, Simonas į frontą daugiau nebegrįžo.
Karo metais Simonas pradėjo dirbti batsiuviu Šančių kareivinių miestelyje, Drobės gatvėje. Ten taisydavo batus kareiviams. Pasibaigus karui siuvo dailią avalynę moterims.
„Dar kaime gyvendamas kūriau klumpaites merginoms, jos pirko. Kaune atnaujinau įgūdžius, ir visos Kauno damos pas mane važiuodavo siūtis batų.
Sakydavo: „Simeli, tavo batukus pabučiuoju parėjusi iš miesto, tokie patogūs, o kai nusipirkdavau parduotuvėj – tai verkdama pareidavau basa“ – Jos negalėdavo atsidžiaugti, atsivesdavo drauges. Iš viso Kauno moterys suvažiuodavo“, – mena pašnekovas.
Pagerėjus finansinei padėčiai, Simono žmona su vaikais iš Marijampolės rajono atvyko gyventi į Kauną. Bundant Lietuvai, su anūku Simonas dalyvavo Baltijos kely.
„Buvo sunki kelionė, visur pilna žmonių. Menu, vykome iki Ukmergės, paskui link Šiaulių, plentu. Šiauliuose ir susikibome rankomis su Baltijos kelyje stovėjusiais žmonėmis“, – mena pašnekovas.
Skaidrų protą išsaugoti padėjo darbas
Simonas svarsto, kad prie skaidraus proto išsaugojimo sulaukus garbaus amžiaus prisidėjo ir tai, kad visą gyvenimą daug dirbo.
Po karo 40 metų jis darbavosi autoremonte, vadovavo aukšto spaudimo katilinei Aleksote. Į pensiją vyras išėjo sulaukęs 60-ties. Su žmona ėmė keliauti po Rusiją, nes tik ten tuomet galėjo išvykti.
„Išvažinėjome visą Rusiją, keliavome po Kaukazą. Grįžus atsibodo sėdėti namie, tada vėl pradėjau galvoti apie veiklas ir įsidarbinau“, – šypsodamasis kalbėjo Simonas. Būdamas pensijoje jis dar apie penkiolika metų dirbo ūkvedžiu darželyje.
Po ilgų metų gyvenimo Rokuose, Simonas su žmona atsikraustė į Kalniečių mikrorajoną, šalia parko. Ir čia aktyvusis Simonas nenurimo – tapo daugiabučio namo administratoriumi.
Vyras su visais stengėsi gyventi draugiškai, pykčio nelaikydavo, priešų neturėjo, pažįstamų dažnai buvo vadinamas Simeliu. „Toks jau mano būdas – reikia sutarti, ieškoti kompromiso“, – pažymėjo šimtametis.
„Džiaugiuosi gyvenimu. Dienas praskaidrina darbuotoja Agnutė, kuri yra švelni, labai skaniai valgyt gamina, ypač sriubą. Pragyvenimui man užtenka – su neįgalumu gaunu 750 eurų pensiją“, – atskleidė Simonas.
Darbuotoja Agnė Šuliokienė pažymėjo, kad Simonas kupinas gyvenimo džiaugsmo, gyvybingas, turintis gerą atmintį: „Greit susibičiuliavome, Simonas yra draugiškas, geros širdies žmogus. Jis mėgsta bendrauti, yra šviesaus proto, vis papasakoja kokią istoriją iš savo ilgo gyvenimo“, – dalinosi darbuotoja.
Tikisi sulaukti dar vieno jubiliejaus
103 metų sulaukęs Simonas pats gamina pusryčius, pats atlieka higienos procedūras. Iki 102 metų jis vaikščiojo, tiesa, su lazdele. Prieš metus, po patirto insulto, atsisėdo į vežimėlį. Iki tol rimtesnių sveikatos problemų neturėjo.
„2021-ieji, buvo karantinas, tad senjorų dienos centras, kurį lankiau, mane pasveikino lauke, įteikė gėlių per slenkstį. 102-ąjį gimtadienį praleidau ligoninėje, kur buvau vyriausias pacientas.
103-iąjį gimtadienį sutinku su sūnumi, anūku, proanūkiais, draugo šeima, darbuotoja Agnute. Kokių dovanų laukiu? Geriausia dovana man – žmogus, kuris aplankė“, – teigė Simonas.
Per gimtadienį vyras gal ir šaškėm sužais, nes labai mėgsta šį žaidimą.
„Man 103-eji, bet visą savo gyvenimą prisimenu iki smulkmenų. Džiaugiuosi senatve. Dar norėčiau porą metų pagyventi ir sulaukti 105-erių“, – šypsodamasis kalbėjo Simonas ir pažymėjo, kad neseniai gavo pasą, galiojantį trisdešimt metų. „Reikės jį išnaudoti!“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pareiškė šimtametis.
Per ilgą gyvenimą Simonas sulaukė dviejų sūnų, keturių anūkų ir dviejų proanūkių. Po gimtadienio Simonas lauks pavasario ir pritaikyto išvažiavimo, kad galėtų pasidžiaugti buvimu lauke.
„Šiandien aš laimingas. Perduokit, kad ir kiti dažniau šypsotųsi, juk gyvenimas – tai dovana!“, – atsisveikino 103 metų sulaukęs Simonas.
Autorius: Skirmantė Javaitytė
