Nors atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis, ypač jei kalbame apie laikus, kai žmonės žūdavo patekę po arklių kanopomis ar vežimų ratais (pavyzdžiui, vien Londone XIX a. savaitės vidurkis siekė net 12 tokių atvejų), tikroji, dokumentuota automobilio sukelta mirtis įvyko 1869 m. rugpjūčio 31 d.
Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje.
Tądien Airijos Parsonstauno (dabar – Birras) miestelyje garu varomas automobilis mirtinai sužalojo Mary Ward – mokslininkę, astronomę ir rašytoją.
Pirmoji auka buvo mokslo pasaulio šviesulys
Išskirtinis šios tragiškos istorijos faktas – avariją sukėlė vos 5-6 km/val. greičiu judėjęs garu varomas automobilis.
XIX a. tokių transporto priemonių jau būta nemažai, o vienas jų stovėjo ir Parsonsų šeimos dvare Airijoje.
Būtent čia, 1869 m. rugpjūčio 31 d., susirinko aristokratų draugija, tarp jų – gerbiamas lordas Henry Wardas ir jo žmona Mary Ward, glaudžiai susijusi su Parsonsų gimine.
Mary Ward nebuvo tik aristokratė. Istorikai ją vieningai vertina kaip išskirtinę asmenybę. Nuo ankstyvos vaikystės domėjosi mokslu, būdama trejų pradėjo rinkti vabzdžius, juos stebėdavo per didinamąjį stiklą ir piešdavo.
Sulaukusi 18 metų gavo mikroskopą ir pasinėrė į augalų bei vabzdžių pasaulio tyrinėjimą. Kadangi Viktorijos laikų Didžiojoje Britanijoje moterims universitetinis mokslas dar buvo neprieinamas, Mary mokėsi savarankiškai ir tapo viena žymiausių to meto britų mokslininkių.
Ji ne tik tyrinėjo gamtą. Ji taip pat domėjosi ir teleskopais, astronomija, mikroskopija. Išleido tris mokslo knygas, kurias pati iliustravo. Be to, su vyru augino net aštuonis vaikus.
Ši aktyvi, intelektuali moteris buvo artima Parsonsų šeimai, kuri garsėjo inžineriniais bei moksliniais pasiekimais. Dvare, kuriame vyko nelaimė, jų dirbtuvėse buvo sukonstruota ne viena moderni mašina – tarp jų ir lemtingasis garu varomas automobilis.
Tragiška ironija slypi tame, kad Mary Ward, kaip ir jos šeimininkai Parsonsai, buvo tikra technologijų ir mokslo entuziastė. Jos žūtis simbolizuoja ne tik pirmąją dokumentuotą eismo tragediją, bet ir tai, kaip net pažangiausi išradimai gali turėti nenuspėjamų pasekmių.
Pirmoji avarija. Kaip ji įvyko?
Po ramios pusryčių valandos Parsonsų dvare, kompanija išvyko trumpam pasivažinėjimui. Prie eksperimentinio garu varomo automobilio vairo sėdėjo šeimos mokytojas, greta – du jauni Parsonsų giminaičiai, o už jų – lordas Henry Wardas su žmona Mary.
Transporto priemonė judėjo vos 5–6 km/val. greičiu. Ji buvo tokia lėta, kad dažnu atveju ją lenkė net greičiau judantys pėstieji.
Tiesa, šie inžineriniai monstrai galėjo važiuoti greičiau, tačiau tuo metu galioję įstatymai griežtai ribojo greitį. 1865 m. įsigaliojęs vadinamasis „raudonos vėliavos įstatymas“ (Red Flag Act) numatė, kad kiekvieną garinę transporto priemonę privalo lydėti žmogus, einantis 55 metrais priekyje ir mojuojantis raudona vėliava.
Be to, buvo nustatytas maksimalus greitis – vos 6 km/val. Šie griežti apribojimai faktiškai sustabdė parinių automobilių plėtrą ir džiugino arklių vežikų verslą.
Tą dieną garinis automobilis artėjo prie vietos bažnyčios, kur jau būriavosi smalsuoliai. Netikėtai, sukant į dešinę, transporto priemonė pašoko ir Mary Ward, sėdėjusi prie pat krašto, iškrito iš savo sėdynės ir nukrito tiesiai po automobilio ratais.
Vairuotojas akimirksniu sustabdė, iššoko iš automobilio ir kartu su aplinkiniais nubėgo padėti. Mary buvo nunešta pas netoliese gyvenusį gydytoją, tačiau išgelbėti jos nepavyko. Kritimo metu ji patyrė sunkius veido sužalojimus ir mirtiną kaklo traumą.
Naujienos apie nelaimę greitai pasklido spaudoje ir sukėlė tikrą sensaciją. Pirmą kartą iš tikrųjų buvo įrodyta, kad gariniai automobiliai gali būti pavojingi. Nepaisant to, vietos teismas ir 13 narių prisiekusiųjų kolegija nusprendė, kad niekas nėra kaltas. Tai buvo tragiška nelaimė.
Sekanti svarbi auka – po trijų dešimtmečių
Praėjus beveik trisdešimtmečiui po Mary Ward tragedijos, 1896 m. rugpjūčio 17 d. Londone įvyko dar viena skaudi nelaimė. Šįkart – su vidaus degimo varikliu varomu automobiliu. Dalis istorikų šį įvykį laiko pirmąja oficialia mirtina eismo nelaime automobilių eroje.
Tą vasaros dieną, 44 metų airė Bridget Driscoll, kartu su dukra ir drauge, grįžo iš šokių vakaro Hyde parke.
Prie Krištolo rūmų ji pabandė skubiai kirsti kelią ir nepastebėjo atvažiuojančio automobilio. Nedidelis „Roger-Benz“ markės automobilis kliudė ją dešiniuoju sparnu, ir moteris krito ant grindinio. Patirtos galvos traumos buvo mirtinos. Bridget mirė dar įvykio vietoje.
Liudininkai teigė, kad automobilis „lėkė kaip ugniagesių vežimas“ ar „kaip šuoliuojantis žirgas“, tačiau tai neatitiko realybės. Ekspertai nustatė, kad vieno cilindro motorą turėjęs automobilis galėjo važiuoti ne greičiau kaip 6,4 km/val. Vairuotojas taip pat tvirtino, kad pastebėjo moterį, ją perspėjo garsiniu signalu ir šūksniu, bet ji nesureagavo.
Tiesa, situacija nebuvo tokia paprasta. Tuomet norint vairuoti automobilį nereikėjo išlaikyti vairavimo egzamino ar turėti vairuotojo teisių. Tuomet taip pat nebuvo įprastų kelių eismo taisyklių. Galiausiai, nebuvo žinoma kuria kelio puse reikia važiuoti.
Tuomet ekspertai ginčijosi ir teigė, kad net jeigu automobilis ir nevažiavo greitai, vairuotojas turėjo galimybė tiesiog jį sustabdyti.
Šiuo atveju tyrimas baigėsi išvada, kad tai – nelaimingas atsitikimas, o kaltės įrodymų nepakanka.
Bridget Driscoll tapo pirma žinoma mirtina aukos eismo įvykyje, į kurį pateko benzinu varomas automobilis.
Automobiliai – ne džentelmenams
Po Bridget Driscoll žūties 1896 m. Didžiojoje Britanijoje kilo visuomenės pasipiktinimo banga. Nors tyrėjai kaltės nenustatė, šalies spaudoje ir politiniuose sluoksniuose įsiplieskė diskusija – Ar automobiliams apskritai turėtų būti leidžiama dalyvauti eisme?
Tuo metu automobilių entuziastai dar buvo mažuma. Dalis laikraščių, įskaitant ir įtakingąjį „The Times“, skelbė, kad automobiliai „netinka džentelmenams“. Karalienė Viktorija pareiškė, kad automobilis – „visiškai nemalonus transporto būdas“.
O konservatyviai nusiteikęs Beauforto hercogas išvis paragino „visus automobilių vairuotojus sušaudyti“. Tokios reakcijos rodo, koks svetimas ir grėsmingas iš pradžių atrodė techninis progresas.
Tuomet netgi buvo nuogąstaujama, kad automobiliai išstums iš britų gyvenimo žirgus, o tai reikštų visos kultūros griūtį. Kilo klausimų, ar reikėtų riboti šios naujos transporto rūšies plėtrą – ne tik dėl saugumo, bet ir dėl „moralinės tvarkos“.
Nepaisant išpuolių prieš automobilius, technologinė pažanga nesustojo. Jau 1899 m. JAV užfiksuota pirmoji mirtina eismo nelaimė, o metų pabaigoje žuvusiųjų skaičius šalyje išaugo iki 25.
Vien tik 1929 m. Jungtinėje Karalystėje per eismo nelaimes žuvo beveik 7 000 žmonių. Dešimtmečiu vėliau šis skaičius viršijo 8 200, o 1946 m. siekė daugiau nei 5 000 aukų per metus.
Laimei, ilguoju laikotarpiu žuvusiųjų skaičius pradėjo nuosekliai mažėti. Tai lėmė tiek gerėjantis transporto saugumas, tiek kelių infrastruktūros pokyčiai.
