Jeigu šiandien daugelis technologijų nesugeba mūsų nustebinti, tai devinto dešimtmečio pradžioje pasirodžiusi „Nissan“ koncepcija atrodė taip, lyg būtų atkeliavęs iš ateities.
Technologijos – prioritetas
Dar nematyti sprendimai ir technologijos visuomet buvo japoniškų automobilių gamintojų stiprybė ir išskirtinumas. Juk Japonija – inovacijų ir technologijų šalis, todėl nenuostabu, jog automobiliai buvo kone idealus bandymų poligonas, o vietinės automobilių parodos buvo ideali vieta jas pademonstruoti.
Japoniškų automobilių kūrėjų mėgstamiausia žaidimų aikštele visuomet buvo Tokijo tarptautinė automobilių paroda, tačiau tai – normali ir gana logiška praktika visoje automobilių pramonėje. Vokietijos pramonės gigantai labiau mylėdavo Frankfurto, Prancūzijos – Paryžiaus, o visi kit – Ženevos automobilių parodas. Vis dėlto, Tokijo automobilių paroda anuomet buvo organizuojama ne kasmet, o tik nelyginiais metais, tad jeigu gamintojai sukurdavo šį bei tą įdomaus lyginiais metais, jie turėdavo apsišarvuoti kantrybe ir būsimo automobilio debiutą suplanuoti vėlesniam laikui. Be abejonės, keistas sprendimas, bet juk tai – Japonija.
Savotiškas požiūris į automobilius ir kokie jie turi būti, visuomet buvo Japonijos gamintojų privalumas ir tuo pačiu trūkumas. Štai, aštuntame dešimtmetyje Japonijos automobilių gamintojai sužibėjo naftos krizės akivaizdoje, kai žmonėms parūpi ekonomiški ir taupūs ratuočiai. Tad, kol amerikietiškų mašinų kūrėjai griebėsi už galvos ir ėmėsi drastiškų sprendimų, analogai iš Japonijos tiesiog stebėjo kaip žmonės plūdo į „Honda“, „Nissan“ ar „Toyota“ atstovybes.
Japonijos gamintojams įgavus gana rimtą pranašumą, aštunto dešimtečio pradžioje prasidėjo sekantis pasaulio užkariavimo etapas. Kone visi iš eilės gamintojai iš Japonijos pradėjo uždirbtą pelną invetuoti į technologijas, naujoviškus sprendimus, kurie ilgalaikėje perspektyvoje nuneštų stogą. Visiems.
„Nissan“ šioje srityje, bent jau tuo metu, galėjo būti laikoma akivaizdžia laikoma, nes būtent šios bendrovės sukurtas prototipas pademonstravo sprendimus, kuriais mes naudojamės šiandien, o kai kurie gamintojai tam tikrus sprendimus pristato, lyg tai būtų sukurta šiandien, o ne prieš keliasdešimt metų.
Neišvaizdus, bet pažangus
Pažvelgę į bet kurį modernų koncepcinį automobilį, iškart pastebėtumėte vieną tendenciją – jie atrodo, lyg būtų atkeliavę iš ateities. Futuristų įkvėptos transporto priemonės, kurios skirtos visuomenės susižavėjimui, o ne tam, kad jame įdiegtos technologijos ar sprendimai leistų suprasti ko mes galime tikėtis ateityje. Tuo tarpu devinto dešimtmečio pradžioje pademonstruota „Nissan“ koncepcija buvo kitokia.
„Nissan“ specialistai norėdami, jog kiekvienas Tokijo parodos lankytojas dėmesį sutelktų į technologijas, o ne, tarkim, į patį automobilį, šūsnį dar nematytų sprendimų sumontavo į anonimiškai atrodantį, lyg ir įprastai atrodantį „Nissan Sunny“ sedaną. Tą, kurį anuomet vairuodavo mažytės įmonės buhalteris, o ne pasiturintis architektas.
Tad nuo ko reikėtų pradėti? Ko gero, nuo pagrindinio automobilio ingrediento – variklio. Iš pirmo žvilgsnio – tai buvo tiesiog eilinis variklis. Jo tūris siekė 1,3 litro, o išvystoma galia siekė 120 AG. Nieko ypatingo, ar ne? Kaip ir minėjome anksčiau – iš pirmo žvilgsnio. Pradėjus gilintis į detales, tuomet išvystume, jog jis turėjo turbokompresorių, o variklis buvo varomas ne benzinu, o metanoliu. Bent jau kol kas, nieko įspūdingo, tad sėskime į vidų.
Pažiūrėkite į vairą ir ant jo esančią mygtukų gausą. Kiekvienas iš jų turi tik jam paskirtą funkciją. Pavyzdžiui, vienas iš jų pagarsina arba patildo garso sistemą, kitas – įjungia automatinę greičio palaikymo kontrolę, kuri, taip pat, palaikydavo reikiamą atstumą nuo kito eismo dalyvio. Šiandien tai vadintume adaptyvia greičio ir atstumo palaikymo kontrole, bet tuomet, net neabejojame, jog daugelis norėjo rėkti – „Witchcraft!“ Panašią emociją iššauktų ir kitas technologinis sprendimas. Automobilyje buvo įdiegta vairuotojo nuovargio aptikimo sistema. Tam tikras automobilio funkcijas buvo galima netgi valdyti balsu!
Jeigu skaitmeninis prietaisų skydelis ar navigacijos įranga buvo tos technologijos, kurios buvo matomos, tai kiti prototipe įdiegti sprendimai buvo geriau užmaskuoti. Pavyzdžiui? „Nissan NRV II“ buvo įdiegti papildomi jutikliai, kurie tamsiu paros metu žibintus įjungdavo automatiškai, o dienos metu – išsijungdavo. Tą patį galima pasakyti ir apie valytuvus. Pradėjus lyti ar nukritus keliems vandens lašams, valytuvai įsijungdavo automatiškai. Net neabejojame, jog šias funkcijas jau esat matę kiekvieno naujo automobilio brošiūroje.
Tai, kas atrodė mokslinė fantastika 1983-aisiais, dabar – visiems puikiai suprantama ir plačiai naudojama. Žinoma, technologijos per keletą dešimtmečių patobulėjo kelis kartus, ypač kai kalbame apie sklandų veikimą ar ekranų skiriamąją gebą, tačiau nepaisant to, štai šį „Nissan“ projektą galime laikyti vizionieriumi, kuris paklojo pamatus kitiems.
Netrukus po „Nissan NRV II“ pasirodymo, skaitmeniniai prietaisų skydeliai pasirodė „Opel Kadett GSi“, „Fiat Tipo“ automobiliuose. Lietimui jautrūs ekranai atrado savo paskirtį „Buick Riviera“ bei „Oldsmobile Tornado“ automobiliuose.
