Straipsnio autorius – „Automanas“ rubrikos skaitytojas Benas.
Visuomet svajojau nukeliauti į Japoniją. Mane žavėjo japonų virtuvė, inovacijos, kultūra ir... dar viena kultūra – automobilių kultūra. Kalbu apie garsųjį jų automobilių pasaulį. Tikriausiai daugelis automobilių entuziastų, kaip ir aš, augdami žiūrėdavo tokius filmus ir serialus kaip „Greiti ir įsiutę“, „Initial D“ ar panašius. Tuo metu svajodavau turėti legendinius automobilius, tokius kaip „Toyota Supra“, „Nissan Skyline“ ar „Nissan 300ZX“.
Galiausiai, ilgai nelaukę, su draugais nusprendėme suplanuoti kelionę. Mano prioritetas, žinoma, buvo automobiliai. Per savo „Instagram“ paskyrą pradėjau rašyti įvairiems Japonijos automobilių fanams – siūliau susitikti ir pasikalbėti apie jų transporto priemones. Taip pat pradėjau aktyviai domėtis, kur galima rasti įdomių renginių, susijusių su Japonijos automobilių kultūra.
Galiausiai atėjo ta diena, kai atskridome į Japoniją. Kelionę pradėjome nuo Okinavos salos. Žinoma, tikėjausi, kad kaip ir filmuose – gatvės bus pilnos tiuninguotų automobilių. Tačiau, deja, tikrovė buvo kitokia – Japonijoje gatves užpildo kompaktiško stiliaus automobiliai, kurie primena degtukų dėžutes. Kadangi šalis yra gana tankiai apgyvendinta, daugelis žmonių renkasi automobilius, kurie užima mažai vietos. Varikliai – vos iki vieno litro darbinio tūrio. Mes patys taip pat išsinuomojome vieną 0,7 litro variklį turintį mažylį, kad galėtume pasivažinėti po salą.
Pirmasis netikėtas susitikimas su automobilių fanu įvyko Hirošimos mieste. Buvome labai išalkę, todėl, pasinaudoję „Google“ rekomendacijomis, radome pirmą pasitaikiusį „Okonomiyaki“ restoraną ir nuėjome pavalgyti. Vietos buvo nedaug, o savininkas pats ir gamino, ir aptarnavo klientus. Palaukę eilėje 20 minučių, pagaliau gavome staliuką. Prisėdome, ir iš karto mano veide pasirodė šypsena – ant sienų pastebėjau daugybę nuotraukų su savininko „Mazda MX-5“ (Miata). Ant sienų buvo pakabintas net Miatos bamperis, sparnas, variklio „galva“ ir kitos dalys.
Pradėjome bendrauti su savininku per „Google Translate“. Reikia turėti omenyje, kad japonai beveik visiškai nekalba angliškai. Papasakojau jam apie savo Miatą, parodžiau keletą nuotraukų, o jis, savo ruožtu, pradėjo rodyti nuotraukas iš savo telefono. Tada supratau, kad nors ir nesusikalbame, automobiliai mus vienija.
Kai jau buvo metas atsiskaityti ir ruoštis išeiti, savininkas mane sustabdė ir padovanojo retą „Mazda MX-5“ pakabuką. Šis gestas mane labai maloniai nustebino.
Kitą dieną atvykome į Osaką, kur situacija su automobiliais buvo kiek geresnė. Gatvėse gana dažnai buvo galima pamatyti „Nissan Silvia“ (S13/S14/S15), „Nissan 350Z“, „Honda Civic Type R“, „Integra“ ir kitus automobilius.
Supratau vieną dalyką – nesvarbu, kur gyveni, visada norisi egzotikos, t. y. automobilių, kurių nėra tavo šalies rinkoje. Mums norisi japonų ir amerikiečių gamintojų automobilių, japonams – europiečių ir amerikiečių, o Amerikoje – japonų ir europiečių automobilių.
Dėl šios priežasties Japonijoje daug dėmesio sulaukia „BMW“, „Porsche“ ir „Mercedes-Benz“ markių automobiliai. Žinoma, man jie pasirodė kaip eiliniai automobiliai kasdieniame eisme, tačiau Japonijoje jie yra gerokai retesni.
Pirmasis mano pašnekovas Osakoje buvo Masaki. Susitarėme susitikti gatvėje, kurioje buvo gana intensyvus eismas ir daug žmonių. Jo ilgai ieškoti nereikėjo – šurmulyje iš karto pastebėjau ryškiai raudoną „Nissan S15 Silvia“. Susirinkęs apatinį žandikaulį priėjau prie Masaki, ir per vertėją pradėjome bendrauti. Jis išsamiai papasakojo apie kiekvieną automobilio detalę: kaip rinkosi spalvą, kaip dėliojo interjero akcentus.
Neilgai trukus aplink automobilį pradėjo būriuotis žmonės, fotografavo, domėjosi. Matėsi, kad Masaki patinka toks dėmesys. Vienas iš susidomėjusiųjų buvo japoniškų automobilių importuotojas John Gozum. Jis buvo vienintelis žmogus, puikiai kalbantis angliškai. Pasikalbėjome apie automobilius, ir netikėtai paaiškėjo, kad turime bendrą pažįstamą iš Lietuvos – fotografą Luką. Mažas pasaulis!
Padariau keletą nuotraukų, ir Masaki pasiūlė kartu su juo bei jo mergina nuvykti pavalgyti sušių. Pavalgėme autentiškame sušių restorane, dar kartą pasikalbėjome apie automobilius ir galiausiai išsiskirstėme. Beje, mėgstu paklausti žmonių, koks yra jų svajonių automobilis. Masaki atsakė, kad jo pasirinkimas – „McLaren 720S“. Jį žavi šio automobilio sportiškumas ir elegantiškos dizaino linijos. (žr. paveikslėlius 5, 6, 7 ir 8)
Kelionė Osakoje buvo labiau apie maistą nei apie automobilius. Vėliau nuvykome į Kiotą, kur neturėjau susiplanavęs jokių susitikimų su automobilių entuziastais. Tačiau netikėtai parašė vienas iš žmonių, su kuriais buvau bendravęs dar prieš įsigydamas bilietus į Japoniją, ir pasiūlė atvykti į Jokaičį.
Ilgai svarsčiau, ar verta vykti, nes kelionė į vieną pusę truko daugiau nei dvi valandas. Vis dėlto nusprendėme, kad tokios galimybės pasitaiko nedažnai… Važiuojam!
Bevažiuodami pradėjome skaityti apie Jokaičį ir šiek tiek išsigandome. Tai visiškai industrinis miestas, pilnas uostų ir gamyklų. Pirma mintis – tikrai „padovanosime“ savo organus vietiniams. Po ilgos ir varginančios kelionės, kurios metu teko stovėti (taip, pamiršome užsirezervuoti sėdimas vietas), galiausiai išlipome paskutinėje stotelėje – Jokaičyje. Pirmas įspūdis buvo... tamsus. Vos keli šviestuvai – tikrai nejauku.
Praėjus kelioms minutėms išgirdome ribotuvo garsus ir gerai pažįstamą 1JZ variklio „dainą“. Mūsų pasiimti atvažiavo Hassei su savo „Toyota Soarer“. Labai mėgstu šį modelį, nes pats esu turėjęs „Lexus SC400“ – realiai tai tas pats automobilis, tik su 1UZ vietoje 1JZ variklio.
Ko mažiausiai tikėjomės – kad Hassei atvyks su savo mergina. Automobilis ir taip nėra sutvertas vežti daugiau nei du žmones, o gale vietos skirtos tik dviem vaikams. Buvo daug juoko, kai trys „veršiai“, kiekvienas po beveik 100 kg, bandė sutilpti į galą.
Paklausus Hassei, koks yra jo svajonių automobilis, jis atsakė, kad jau dabar vairuoja savo svajonę.
Šiaip ne taip sutilpę, pradėjome tyrinėti naktinį Jokaičį: miestas, greitkelis, uostas. Tikrasis smagumas prasidėjo, kai Hassei nusprendė šiek tiek „pavelniauti“. Vėliau prisijungė jo geriausias draugas Genki su savo balta „Nissan Silvia S14“. Galiausiai nuvykome į vietą, kur renkasi vietinis jaunimas.
Į susitikimą atvyko ir daugiau draugų bei pažįstamų. Vienas jų – vyresnio amžiaus vyras su savo „Toyota Cressida“. Šis automobilis yra retas, tačiau iš pradžių jis pasirodė visiškai paprastas. Vis dėlto, pradėjus jį atidžiau apžiūrinėti, išaiškėjo įspūdinga detalė – po variklio gaubtu slepiasi 2JZ variklis iš „Toyota Supra“. Pasirodo, ši iš pažiūros paprastai atrodanti „Cressida“ gali pasigirti net 720 AG, tiesiai perduodamų galiniams ratams.
Paklausus savininko, ar jis dalyvauja lenktynėse, vyras atsakė, kad ne – jam tiesiog patinka žinoti, kad jo automobilis yra galingas. Beje, jis pabrėžė, kad šią „Cressida“ turi jau 33 metus, o tai dar kartą patvirtino, kad japonai savo automobilius dažnai išlaiko labai ilgai.
Po kelių minučių į susitikimą atvyko dar vienas draugas su „Toyota Chaser“, paruoštu drifto varžyboms. Jaunuolis pats praplatino ir prailgino automobilio kėbulą, kad tilptų jo norimi ratai ir atitinkamas išnešimas.
11:30. Pradeda rinktis vis daugiau žmonių. Atvažiuoja grupės – po 5–10 automobilių. Pradėjome tiesiog varvinti seilę: įspūdingi „GTR“, „Supra“, „Chaser“, „Skyline“, „Silvia“, „Crown“ ir kiti modeliai.
11:50. Susirinko jau apie 30 skirtingų automobilių, o atmosfera tapo tikrai jauki. Vieni šnekučiavosi, kiti išsitraukė žvejybines kėdutes ir kaljaną – visi stebėjo, kas čia gero bus.
12:00. Pirmasis žmogus nedrąsiai „apšildo“ padangas. To užteko – prasidėjo driftas gatvėje. Tandemai vienas po kito, o mes stovime išsižioję ir gėrimės nuostabiais vaizdais bei garsais.
Taip ir praleidome beveik dvi valandas stebėdami, kaip automobiliai slysta šonu. Naktis, o traukiniai atgal jau nebevažiuoja. Hassei pasiūlė mus parvežti atgal į Kiotą. Tai nustebino – buvo sunku patikėti, kad žmogus, matantis mus pirmą kartą, yra pasiruošęs taip nuoširdžiai padėti.
Neturėdami kitų variantų, priėmėme siūlomą pagalbą. Nuvažiavome iki jo namų, kur Hassei pakeitė automobilį, ir išvykome. Kelias truko apie dvi valandas, o dar užklupome kamštį. Visi jau buvome pavargę. Turint omenyje, kad Hassei dar reikės grįžti atgal ir jis namo sugrįš tik rytą, o 10 valandą ryto – jo geriausio draugo vestuvės, šis gestas dar labiau nustebino. Tikrai įspūdingas dėmesio ir svetingumo pavyzdys.
Pabuvę Kiote, atvykome į savo paskutinę stotelę – Tokiją, kuriam dėjau daugiausiai vilčių. Ir jos atsipirko su kaupu. Susitikau su Kevinu, turinčiu japoniškų šaknų, bet kilusiu iš Kalifornijos. Jis į Tokiją atsikraustė tik prieš metus. Deja, sugedo jo „Lexus SC“, tad negalėjome pasivažinėti po miestą, bet kartu išgėrėme kavos. Buvo labai smagu kalbėtis apie svajonių automobilius, japonų auto kultūrą ir laisvalaikį, susijusį su automobiliais.
Kitą dieną susitikau su Tomo, kuris, kaip ir aš, dirba personalo valdymo srityje. Tad turėjome nemažai smagių pašnekesių. Tomo atvyko su savo „Nissan R34“. Jis papasakojo, kokias modifikacijas atliko automobiliui ir ką dar planuoja padaryti ateityje.
Mums bekalbant, jis pasikvietė savo draugą Tatsuya, kuris atvyko su šiek tiek „piktesniu“ „Skyline R34“. Pakalbinau ir jį, o ilgai nelaukę nusprendėme pasivažinėti po naktinį Tokiją.
Nuvykome į Akihabarą, kur – kaip sako vietiniai – „daug garso ir daug šviesų“. Ten padarėme keletą nuotraukų ir netikėtai užtikome dar vieną retų automobilių susibūrimą. Čia pamatėme tokius retus egzempliorius kaip „Veilside RX7“, „Toyota AE86 Trueno“ ir kitus. Galiausiai Tomo parvežė mane atgal į namus, ir išsiskirstėme. Paklausus, koks yra jo svajonių automobilis, jis paminėjo „Nissan GTR R35“.
Priešpaskutinę kelionės dieną susitariau susitikti su „Techart“ atstovais Japonijoje. Jie gamina ir platina „Techart“, „Bond“, „Mansory“, „Brabus“ ir kitų prekės ženklų apdailos detales. Tiek daug įspūdingų automobilių vienoje vietoje dar nebuvau matęs. Nors šis salonas daugiausiai dirba su europietiškais automobiliais, man buvo labai įdomu suprasti, kodėl japonai taip mėgsta šiuos automobilius. Atsakymas paprastas – jie išskirtiniai, o tai labai vertina pasiturintys japonai, norintys išsiskirti gatvėse.
Vaizdai buvo tiesiog įspūdingi: pilnai karboninis (red. Anglies pluošto) „Porsche“, „Lamborghini Aventador SVJ“ su skoningomis apdailomis, „Rolls-Royce Dawn“ su „gigantiškais“ ratais, įvairūs „Ferrari“ ir „Bentley“ modeliai, kuriems buvo atliktas subtilus tiuningas, bei nemažai G klasės „Mercedes-Benz“ automobilių. Vienas įdomiausių ir šmaikščiausių egzempliorių buvo „Brabus Smart“ – gražus, bet kartu ir juokingas.
„Bond Group“ rinkodaros atstovas aprodė saloną, kuris pilnas parodomųjų automobilių. Be to, jis parodė ir vietas, kur paprastai lankytojai neįleidžiami – garažą, kuriame laikomi klientų automobiliai ir vyksta jų tiuningas, bei dirbtuves, kuriose meistrai klijavo plėveles ir tvirtino apdailas tiesiai prieš mano akis. Čia pamačiau savo svajonių automobilius: „Skyline R32 GTR“, legendinį „R34 GTR“ ir „R35 GTR“ (žr. paveikslėlius 27, 28, 29, 30). Trumpai tariant, buvau automobilių rojuje. Po valandos tyrinėjimų ir pokalbio su darbuotoju išvykau.
Taip ir baigėsi mano svajonių kelionė. Nors ji buvo labai intensyvi, nepavyko aplankyti tokių vietų kaip „Daikoku PA“ – automobilių entuziastų rojus – ar „Liberty Walk“ atstovybės. Tačiau nepaisant to, tai buvo viena įsimintiniausių kelionių mano gyvenime. Ją patirti rekomenduočiau kiekvienam automobilių entuziastui – Japonija kupina įvairovės, automobilių modelių, kurių Europoje nepamatysi, ir žmonių, kurių geranoriškumas bei pozityvumas pranoksta visus lūkesčius.
Jeigu norite pasidalinti savo pasakojimu, nuotykiais su automobiliais ar tiesiog norite pasiūlyti temą – rašykite el. paštu arba siųskite žinutę per „Facebook“.
