Italijoje seniai žinoma, kad stacionarūs radarai dažnai naudojami ne tiek saugumui, kiek savivaldybių biudžetams papildyti. Dėl to tam tikros gyvenvietės – net ir vos kelis šimtus gyventojų turinčios – gebėjo iš vieno greičio matuoklio surinkti milijonines sumas. Nenuostabu, kad toks „verslo modelis“ sulaukė tiek gyventojų, tiek ir vyriausybės kritikos.
Daugiau naujienų iš automobilių pasaulio galite perskaityti „Automobilių naujienos“ rubrikoje.
Šių metų pakeitimai griežtina reikalavimus, kad radarai būtų naudojami tik saugumo tikslais, o ne tam, kad netyčia viršijęs greitį vairuotojas taptų pasyvia pajamų šaltinio dalimi.
Naujos sąlygos radarų įrengimui
Radarai galės būti įrengiami tik su vietos savivaldybės leidimu, jei įrodoma, kad jų tikslas – kelių eismo saugumas.
Kiekvienas radaras turės būti aiškiai pažymėtas įspėjamuoju ženklu: mažiausiai 1 km prieš radarą mieste ir 4 km užmiestyje. Taip panaikinama „netikėtumo“ taktika.
Minimalūs greičiai, nuo kurių leidžiama matuoti greitį: mieste – nuo 30 km/val., užmiestyje – nuo 70 km/val. Taip pat draudžiama naudoti paslėptus ar užmaskuotus radarus, pavyzdžiui, įrengtus krūmuose ar sunkiai matomose vietose.
Ką tai reiškia vairuotojams?
Praktikoje tai turėtų reikšti mažiau netikėtų baudų, ypač už neženklų greičio viršijimą, geresnį informavimą apie radarus ir skaidresnį baudų taikymą. Italijos valdžia pabrėžia, kad radarai turi skatinti lėtesnį ir saugų vairavimą, o ne tapti „baudos automatu“.
Nors teisės aktai įsigaliojo, vis dar kyla klausimų dėl jų įgyvendinimo: kas ir kaip nustatys, ar radaras pastatytas teisėtai, kaip bus sprendžiami ginčai dėl „saugumo tikslo“ pagrindimo.
Tačiau šis žingsnis rodo politinę valią apriboti sistemą, kuri vien 2023 m. atnešė apie 1,7 mlrd. eurų pajamų iš baudų, iš kurių kai kurios – akivaizdžiai neproporcingos.
Milanas per metus surinko daugiau kaip 5 mlrd. eurų, o Carrodano – vos 465 gyventojų turinti gyvenvietė – net 20 mln. eurų vien iš vieno greičio radaro.
