Keisčiausia yra tai, jog „Isuzu“ savo pirmąjį dyzelinį variklį panoro sumontuoti į „Hilman Minx“, iš kurio iki šiol gausiai juokiasi britai. Vertėtų pažymėti, jog tai buvo modifikuota, „Isuzu“ reikmėms pritaikyta versija, o ne tiesiog eilinė „Copy“ ir „Paste“ versija.
„Isuzu“ šį automobilį pasirinko dėl labai elementarios priežasties – mažos kainos. „Isuzu“ galėjo svajoti ir apie „Mercedes-Benz“ ar net „Jaguar“ važiuoklę, tačiau japonų bendrovė niekuomet nebūtų turėjusi užtektinai pinigų, jog įstengtų sumokėti už leidimą gaminti automobilius, kurių pagrindu būtų tapę „Jaguar“ ar „Mercedes-Benz“.
Taigi, važiuoklę įsigiję iš britiško automobilių gamintojo, kuris savo autorinį darbą atiduotų už didžiausią pasiūlytą sumą, per rekordiškai trumpą laiko tarpą „Isuzu“ suprojektavo automobilio kėbulą, interjerą bei variklius, kurie suktų japoniško sedano ratus.
„Isuzu“ atsižvelgdama į tuometinę situaciją, potencialiems „Bellel“ vairuotojams siūlė rinktis iš dviejų benzininių: 1,5 ir 2 litrų darbinio tūrio, ir iš 2 litrų dyzelinu maitinamo agregato, kuris japonų vairuotojams tapo netikėtu siurprizu. Matote, įprastai, dyzeliniai varikliai anuomet buvo montuojami į sunkiasvorę techniką: pradedant dideliais furgonais ar vilkikais, tačiau japoniškuose lengvuosiuose automobiliuose – to dar niekada nebuvo buvę.
Anuomet bendrovės inžinieriams atrodė, jog dyzelinis variklis taps auksiniu kiaušinius perinčia žąsimi. Visgi, pažvelgę į analogus iš Europos, „Isuzu“ inžinieriams atrodė, jog dyzelinių konstrukcija – elementari, o jų gamyba – pigi, tačiau kai atėjo metas suprojektuoti ir realizuoti dyzelinio variklio (ir be abejonės – automobilio) konvejerio liniją, pasirūpinti tiekėjų grandine, būtent tuomet prasidėjo problemos.
„Isuzu“ paskubomis sukurtas variklis susidūrė su eile skirtingų problemų: lūžtančiomis vairo kolonėlėmis, nesandariomis cilindrų galvučių tarpinėmis, o ant ką tik nudažyto kėbulo buvo galima rasti eilę defektų. Galiausiai, šių defektų taisymas privertė „Isuzu“ sustabdyti automobilio užsakymus pusei metų.
Išsprendus automobilio projektavimo stadijoje nepastebėtus trūkumus, ilgainiui dyzelinį variklį turėję automobiliai savą pirkėją atrado įmonėse, valstybinėse institucijose, vairavimo mokyklose. Netgi taksi paslaugas teikiančios įmonės džiaugėsi dyzelinį variklį turėjusio „Isuzu“ sedano ekonomiškumu. Tuo tarpu kiti Japonijos piliečiai, kurie automobilį pirkdavo savomis lėšomis skųsdavosi dėl erzinančių vibracijų ir variklio keliamo triukšmo važiuojant net ir mažesniu greičiu. Vibracijų ir variklio skleidžiamo triukšmo problema tapo tokia opi, jog privatūs pirkėjai tiesiog nusisuko nuo „Isuzu“ automobilių, turinčių dyzelinį variklį.
Šiam modeliui pakišo koją ne tik neištobulinta dyzelinio variklio technologija. „Isuzu Bellel“ turėjo pripažinti gerokai pažangesnių ir techniškai pranašesnių automobilių pranašumą. Tokie modeliai kaip: „Toyota Crown“, „Nissan Cedric“ ar „Prince Gloria“ labai greitai atrado savo pirkėją ir tokiu būdu, švelniai tariant, numarino automobilį, kuris buvo svarbus ne tik „Isuzu“ markei, bet ir Japonijos automobilių industrijai.
Verta paminėti, jog nuožmūs konkurentų iššūkiai „Isuzu“ markės vadovų neišgąsdino. Jie, siekdami išsaugoti pozicijas valstybiniuose konkursuose, vienu metu netgi siūlė įsigyti du „Isuzu Bellel“ automobilius už vieno kainą, bet net ir šis gundantis pasiūlymas nepadėjo smunkančios „Isuzu“ sedano paklausos.
Nepaisant ne visai sėkmingo pirmojo dyzelinio variklio, vėliau „Isuzu“ tapo vienu didžiausiu dyzelinių variklių gamintoju pasaulyje. Japonų kompanija iki šių dienų yra pagaminusi daugiau nei 20 mln. dyzelinių variklių.
