Didžiąją dalį dienos praleidus žvelgiant į brėžinius, klausantis kolegų pastabų ir tiesiog dirbant darbą, vargu ar norėtųsi sugrįžus namo imtis papildomos veiklos. Vis dėlto, E. Schulzas sugrįžęs namo pavakarieniaudavo arba su apyšilte vakariene keliaudavo į gretima esantį garažą.
Garažo turinys, iš tiesų, buvo ypatingas. Skirtingu laikotarpiu jame puikuodavosi skirtingo kalibro automobiliai, kuriais jis mėgavosi klasikinių automobilių lenktynėse, tačiau tai buvo tik dalis vyro pomėgio.
E. Schulzas nuolatos mėgdavo konstruoti savadarbes transporto priemones ir kartu jose išnaudoti eksperimentinius sprendimus, kurie, galbūt, „Porsche“ vadovams pasirodė pernelyg ekstremalūs.
„Porsche“ išdirbo neilgai
Vyro imlumas ir smalsumas buvo tos priežastys, dėl kurių jam pavyko įsidarbinti „Porsche“, tačiau nereikėtų užmiršti, jog aštunto dešimtmečio pradžioje „Porsche“ buvo absoliučiai kitokia kompanija.
Tuomet „Porsche“ buvo labai mažas, nepriklausomas automobilių gamintojas su dar labiau ribotais finansiniais ištekliais, tad kiekvienas rimtesnis sprendimas turėjo būti pasvertas penkis kartus. Kuomet tavo galvoje sukasi patys vaizdingiausi automobiliai, atsargus „Porsche“ požiūris buvo didžiausias kūrybiškumo slopintuvas.
Šioje automobilių kompanijoje E. Schulzas dirbo neilgai – nuo 1971 iki 1978 metų. Galbūt jis „Porsche“ būtų išdirbęs ir ilgiau, tačiau lemiamą sprendimą jam padėjo priimti maloni pažintis su užkietėjusiu automobilių entuziastu – Raineriu Buchmannu.
R. Buchmannas taip pat turėjo didžiulę aistrą automobiliams, galimybei juos tobulinti ir pritaikyti pagal save. Tai buvo jo varomoji jėga, o tai paliko didžiulį įspūdį E. Schulzui. Tokį didelį, jog jis netgi trumpam tapo R. Buchmanno kolega.
Deja, ši draugystė truko neilgai – iki 1982 metų. Vos per keturis metus jam pavyko sukaupti pakankamo dydžio kapitalą, su kuriuo jam pavyko įkurti savo automobilių kompaniją – „Isdera“.
Pažangus superautomobilis
Inžinerinių galimybių nestokojusi „Isdera“ labai greitai surado partnerių, kurie kompaniją šėrė pelningais užsakymais, o pastarieji buvo naudojami kaip degalai siekiant realizuoti „Isdera“ kompanijos vadovo ambicijas.
Įdomių projektų „Isdera“ dirbtuvėse niekada netrūko, tačiau vienas pirmųjų tokių automobilių buvo 1993 metais debiutavusi „Isdera Commendatore 112i“. Vienas pažangiausių to meto superautomobilių, kurį daugelis turėtų prisiminti iš 1997 metais pasirodžiusio kompiuterinio žaidimo – „Need for Speed II SE“.
Aptakios automobilio formas padiktavo „Isdera“ troškimas dalyvauti ilgųjų nuotolių lenktynėse Le Mane, todėl daugelis sprendimų buvo daromi atsižvelgiant į automobilio galimybes trasoje ir tada tam tikrus sprendimus pritaikant galvojant apie tuos, kurie norėtų su juo važinėtis bendro naudojimo keliuose.
„Isdera Commendatore 112i“ anuomet išsiskyrė pažangiomis technologijomis. Pavyzdžiui, automobilis turėjo „Gullwing“ stiliaus duris ir variklio dangtį. „Isdera“ kartu su „BBS“ ir „Bilstein“ specialistais sukūrė greičiui jautrią važiuoklę, kuri sugebėdavo prisitaikyti prie greičio. Pavyzdžiui, pasiekus tam tikrą greitį, automobilis pažemėdavo 76 mm. Jis taip pat turėjo aktyvų galinį spoilerį, kuris pasitarnaudavo kaip didžiulis stabdis.
„Isdera“ planavo, jog kiekvienas automobilis būtų gaminamas tik pagal užsakymą, taip išvengiant nereikalingų nuostolių, tačiau tai nebuvo didelė problema. Ambicingam „Isdera“ projektui koją pakišo nepalanki ekonominė padėtis. Ekonominis nuosmukis Pietų Azijoje ir Japonijos ekonomikos burbulo sprogimas išsiurbė paskutines „Isdera“ lėšas. Tik geranoriškai nusiteikusių privačių investuotojų pagalba E. Schulzui pavyko išsaugoti „Isdera“ kompaniją ir iš krizės išlipti gerokai stipresniam.
Ekstravagantiška S klasė
Pasimokiusi iš savo klaidų, „Isdera“ savadarbių automobilių kūrime padarė pertrauką iki 2006 metų.
Vėlgi, net nežinodami apie horizonte bręstančią matomą ekonominę krizę, „Isdera“ pristatė ekstravagantišką sedaną – „Autobahnkurier 116i“
Automobilio autoriai tuomet neslėpė, jog „Autobahnkurier 116i“ buvo suprojektuotas semiantis įkvėpimo iš tokių automobilių pasaulio legendų kaip „Bugatti Royale“ ar „Mercedes Benz 540K Autobahn Kurier“.
(Įkvėpimo šaltinis – Mercedes-Benz 540K Autohahn Kurier)
Automobilio pagrindu ir skeletu tapo ne itin nauja, bet inžinierių norus patenkinusi „Mercedes Benz“ S klasė, o tiksliau – „W126“ kartos S klasė, todėl natūralu, jog didžioji dauguma komponentų buvo labai artimi S klasei.
Štai, po milžinišku variklio dangčiu slypėjo ne ką mažesnis variklis. Jame „Mercedes-Benz“ inžinierių sukurtas, tačiau „Isdera“ specialistų patobulintas variklis.
Standartinėje konfigūracijoje tai buvo 5,0 litrų, 8 cilindrų benzininiai varikliai. Daugiskaita čia pavartota ne veltui, nes „Autobahnkurier 116i“ turėjo 16 cilindrų agregatą, kuris buvo suręstas iš dviejų, anksčiau minėtų „Mercedes-Benz“ motorų.
Verta pažymėti, jog ši dviejų variklių sąjunga buvo neeilinė. „Isdera“ tvirtino, jog varikliai į automobilį buvo sumontuoti taip, jog galėtų veikti lygiagrečiai arba vieną iš jų išjungti, kuomet to panorėdavo vairuotojas.
Pavyzdžiui, „NR1“ numeriu pažymėtas motoras sukdavo priekinius ratus, o „NR2“ siųsdavo milžinišką sukimo momentą į galinius ratus.
10 litrų darbinio tūrio, 600 arklio galių ir 900 Nm sukimo momentą generuojantys varikliai puikiai tiko „Autobahnkurier 116i“ charakteriui, tačiau dinaminės savybės nebuvo įspūdingos. Štai, maksimalus automobilio greitis buvo apribotas ties 242 km/val. riba, nes „Isdera“ buvo įsitikinusi, jog didesnę svarbą turėjo ne maksimalus greitis, o kaip jis šią ribą pasiekdavo.
Kita vertus, vargu ar rimtesni bandymai pagerinti būtų buvę naudingi. Nors „Autobahnkurier 116i“ turėjo net 145 litrų talpos baką, tačiau vidutinės degalų sąnaudos 100 kilometrų siekdavo net 40 litrų. Važiuojant optimaliu, o ne maksimaliu režimu.
