Avangardiškas dizainas, pažangiausia to meto technologija ir įspūdinga komercinė sėkmė – „Citroën DS“ užima ypatingą vietą automobilių pasaulyje. Šis prancūziškas automobilis, kaip ir „Citroën 2CV“, „Volkswagen Beetle“ ar „Jaguar E-Type“, gatvėje atpažįstamas net tų, kurie automobiliais domisi tik epizodiškai. Tačiau šįkart pažvelkime į jį ne tik kaip į technikos šedevrą, bet ir kaip į keletos žmonių vizijų įkūnijimą.
Pierre-Jules Boulanger – „Citroën“ vedlys ir vizionierius
Pierre-Jules Boulanger gimė 1885 m. kovo 10 d. Sin-le-Noble mieste, tačiau jo gyvenimo kelias buvo visai ne toks, kokio galima tikėtis iš būsimo pramonės vizionieriaus.
Architektūros studijos nesutramdė jo avantiūristiško būdo – vos sulaukęs 23-ejų, jis išvyko į Šiaurės Ameriką, vedamas troškimo atrasti naujas galimybes. Ten, kur kiti žiūrėjo į ateitį su nerimu, P. Boulanger matė galimybę.
Jaunuolio kelionė per Naujojo pasaulio platybes buvo kupina iššūkių. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad prancūzas dirbo milžiniškoje rančoje Uoliniuose kalnuose (angl. Rocky Mountains), kiti pasakoja, kad San Fransiske jis iškeitė laukines prerijas į miesto gatves, tapdamas tramvajaus vairuotoju, o vėliau persikėlė į Sietlą, kur įgijo braižytojo patirties. Bet kokiu atveju, visa tai tapo savotiška gyvenimo mokykla, formavusia jo gebėjimą prisitaikyti ir mąstyti strategiškai.
1911 m. jis įkūrė statybų bendrovę Britų Kolumbijoje, kuri netrukus tapo sėkmingu verslu. Atrodė, kad gyvenimas ima tekėti pastovia vaga, tačiau likęs pasaulis turėjo kitų planų. Kuomet 1914-aisiais Europą sudrebino Pirmasis pasaulinis karas, P. Boulanger nedvejodamas paliko susikurtą gerovę – jis grįžo į Prancūziją tarnauti savo šaliai.
1915 m. jis buvo paskirtas į pavojingą, bet strategiškai svarbų vaidmenį mūšio lauke atliekantį karinį oro žvalgybos padalinį. 1917 m., atliekant žvalgybinę misiją, jo lėktuvas buvo numuštas. Patyręs sunkius sužeidimus, jis pusmetį praleido ligoninėje, tačiau jo narsą ir pasiaukojimą įvertino aukščiausiais apdovanojimais: Prancūzijos „Ordre national de la Légion d'honneur“, Didžiosios Britanijos „Order of the British Empire“ bei Belgijos ir JAV kariniais ordinais.
Kita vertus, tarnyba kariuomenėje vyrui buvo naudinga. Čia Pierre'as susipažino su Marceliu Michelinu – garsiojo pramonininko Édouardo Michelino sūnėnu. Ši pažintis vėliau turėjo lemiamos įtakos jo karjerai, mat pastebėjus P. Boulanger talentą ir organizacinius gebėjimus, É. Michelinas, pasibaigus karui 1919 m., paskyrė jį vadovauti „Michelin“ padangų gamyklos ir pagrindinės būstinės statyboms.
P. Boulanger greitai tapo žinomas kaip talentingas vadovas ir strategas. Nuoseklumas ir pastangos savo darbą atlikti gerai liko nepastebėtos – 1922 m. jis tapo „Michelin“ valdybos nariu. Tačiau tai buvo tik vienas iš daugelio ryškesnių blykstelėjimų vyro karjeroje.
Kai po „Citroën“ bankroto padangų gamybos milžinė tapo pagrindine automobilių gamintojo kreditore, P. Boulanger atsakomybės dar labiau išaugo – jis tapo Pierre'o Michelin asistentu, kai šis perėmė „Citroën“ valdybos pirmininko pareigas.
Metams bėgant, P. Boulanger vaidmuo įmonėje vis stiprėjo. Jis tapo viceprezidentu, vėliau vadovavo technikos ir dizaino padaliniui. Tačiau jo karjerą lydėjo ir skaudžios netektys. Pačiame „Citroën“ transformacijos įkarštyje, tragiškoje avarijoje žuvo Pierre Michelin. Jo vairuojamas „Citroën Traction Avant“ susidūrė su „Peugeot“. Smūgio būta tokio stipraus, kad visi automobilyje sėdėję keleiviai neišgyveno.
Po šio įvykio P. Boulanger perėmė „Citroën“ vairą ir ėmėsi drastiškų reformų. Jis aiškiai suprato, kad norint išgelbėti įmonę, būtina atsisakyti visko, kas nebuvo susiję su automobilių gamyba. Akivaizdu, kad vietos sentimentams nebuvo. Jis atsisakė „Citroën“ draudimo paslaugų, uždarė autobusų bei taksi padalinius ir netgi nutarė uždaryti pagrindinę, prabangiai įrengtą „Citroën“ atstovybę Paryžiuje.
P. Boulanger buvo strategas, kuris mąstė ne tik apie tai, kaip išlaikyti „Citroën“ ant kojų, bet ir kaip paversti gamintoją inovacijų lyderiu. Būtent jo vadovavimo laikotarpiu gimė projektai, tapę automobilių pramonės simboliais – liaudies automobilis „2CV“, praktiškasis „H Type“ furgonas ir, žinoma, futuristinis „DS“.
Nuožmus patriotas, nesulaukęs „DS“ debiuto
Antrojo pasaulinio karo metais P. Boulanger aktyviai sabotavo nacių bandymus išnaudoti „Citroën“ gamyklą savo reikmėms. Jis demonstratyviai ignoravo Ferdinando Porsche kvietimą susitikti, o sunkvežimių gamyba Vermachtui buvo tyčia vilkinama.
Viena iš išradingiausių sabotažo operacijų – klaidingai sužymėtos alyvos matuoklės, kurios sukeldavo variklių gedimus ir trikdė vokiečių technikos aptarnavimą.
Dėl šių ir kitų veiksmų P. Boulanger atsidūrė Gestapo ieškomiausių asmenų sąraše, tačiau net ir turėdamas taikiklį ant savo nugaros jis išliko gyvas ir sulaukė karo pabaigos.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga „Citroën“ kompanijai pagaliau leido imtis projektų, apie kuriuos P. Boulanger svajojo visą karo laikotarpį. Netrukus, 1947 metais „Citroën“ pristatė garsųjį „H-Type“ furgoną, 1948 m. debiutavo legendinis „2CV“. Tačiau svarbiausio savo darbo – revoliucinio „Citroën DS“ – P. Boulanger taip ir nesulaukė.
1950 m. lapkričio 12 d. jis žuvo avarijoje, kai jo vairuojamas „Citroën Traction Avant“ nuslydo nuo kelio. Specialisto žmona patyrė rimtus sužalojimus, tačiau išgyveno, o štai P. Boulanger amžinojo poilsio atgulė Lempdes kapinėse, netoli Klermono-Ferano – miesto, su kuriuo buvo glaudžiai susijusi jo karjera.
Nuopelnai – ne tik P. Boulanger
P. Boulanger nebuvo vienintelis žmogus, ženkliai prisidėjęs prie „Citroën DS“ atsiradimo. Šio automobilio kūrėjų gretose taip pat buvo André Lefèbvre – talentingas inžinierius ir dizaineris, gimęs 1894 m. Luvro miestelyje, Val d'Oazo regione.
André karjerą pradėjo aviacijos pramonėje, tačiau vėliau pasuko į automobilių sektorių, kur paliko ryškų pėdsaką. Jis buvo ne tik inžinierius, bet ir lenktynininkas – 1927 m. dalyvavo Monte Karlo ralyje.
1916 m. jis baigė prestižinę „Institut supérieur de l'aéronautique et de l'espace“ (geriau žinomą kaip SUPAERO) – pirmąją pasaulyje aviacijos inžinerijos mokyklą. Jos absolventų sąraše galima rasti tokius garsius vardus kaip Marcelis Dassault, Henry Potezas ir Michailas Gurevičius.
A. Lefèbvre dar Pirmojo pasaulinio karo metu prisijungė prie Gabrielio Voisino – vieno aviacijos pradininkų – ir dirbo prie įvairių orlaivių projektų. Po karo jis susidomėjo automobilių inžinerija ir 1923 m. sukūrė lenktyninį „Voisin C6 Laboratoire“ modelį, skirtą Prancūzijos „Grand Prix“. Jame buvo pritaikyti aviacijos pramonėje plačiai naudoti sprendimai – itin lengvos medžiagos ir pažangi aerodinamika.
Kuomet vyro įkurta kompanija „Voisin“ susidūrė su finansiniais sunkumais, A. Lefèbvre gyvenimo aprašymas atsidūrė ant Louiso Renault stalo. Susižavėjęs inžinieriaus sugebėjimais, jis buvo pakviestas prisijungti prie „Renault“, tačiau šioje kompanijoje jis išdirbo tik iki 1933 m., nes André sulaukė intriguojančio pasiūlymo iš savo bendravardžio – André Citroën. Jis A. Lefèbvre pakvietė prisijungti prie „Traction Avant“ projekto.
Kita vertus, po įkūrėjo mirties būtent A. Lefèbvre tapo pagrindiniu visų svarbiausių markės projektų vadovu. „Citroën“ kompanijoje A. Lefèbvre dirbo iki pat 1958 m., o 1964 m. iškeliavo anapilin.
Ne vienas garsus automobilių pramonės atstovas pripažino jo talentą – net pats Ferdinandas Porsche apie jį yra pasakęs: „Šis žmogus – genijus. Niekada nesu matęs tiek daug pažangios technikos viename serijinės gamybos automobilyje.“
Inžinierių, inžinierius
„Citroën DS“ komandos gretose buvo dar vienas legendinis inžinierius Polis Mažesas (Paul Magès). Gimęs 1908 m. Osojaus miestelyje, Prancūzijoje, skirtingai nei jo kolegos, jis neturėjo išskirtinio išsilavinimo.
Polis įgijo nacionalinį studijų diplomą (Brevet d'Études du Premier Cycle), kuris buvo tarsi parengiamasis kursas stojimui į Marselio Technikos menų akademiją (Académie des Arts et Métiers). Tačiau talentingas jaunuolis, būdamas vos 17 metų, išsiuntė savo gyvenimo aprašymą į „Citroën“ ir buvo priimtas dirbti techninės priežiūros skyriuje.
1936 m. jis tapo techniniu brėžinių braižytoju, o 1942 m. sausį tuometinis „Citroën“ generalinis direktorius Pierre-Jules Boulanger paskyrė jį į tyrimų ir plėtros padalinį, kur jo užduotis buvo spręsti stabdžių ir pakabos sistemų problemas. Būtent pastarojoje srityje P. Mažesas pasiekė didžiausią pripažinimą.
Tuo metu buvo daugelis buvo įsitikinę, kad komfortiška pakaba ir geros automobilio valdymo savybės – nesuderinami dalykai. Tačiau P. Mažesas sugebėjo paneigti šią dogmą, sukūręs kintamo standumo pakabą: ji amortizuoja minkštai važiuojant nedideliu greičiu, tačiau didėjant greičiui ir posūkiuose tampa standesnė.
Taip gimė revoliucinė hidropneumatinė pakaba – inovatyvi sistema, kuri jungė uždaroje kameroje suspaudžiamas dujas su nesuspaudžiamu hidrauliniu skysčiu, taip užtikrindama kintamą pakabos standumą. Didėjant apkrovai, slėgis sistemoje didėja, todėl pakaba tampa standesnė.
P. Mažesas priėjo prie išvados, kad geriausias būdas pasiekti šį efektą – naudoti hidraulinį skystį, kurį nuolat varinėja variklio sukamosios jėgos varoma pompa.
Ši technologinė naujovė buvo išbandyta dar iki „DS“ pasirodymo – 1954 m. ji pirmą kartą pritaikyta „Citroën Traction Avant 15CVH“ modelyje. Tačiau būtent su „DS“ pasirodymu ši pakabos sistema tapo legenda, iš esmės pakeitusi požiūrį į automobilio dinamiką ir komfortą.
Skulptorius iš Italijos
Technologijos – tik viena medalio pusė. „Citroën DS“ nebūtų tapęs legenda be savo avangardiško, aerodinamiško ir laiką pranokusio dizaino. Šią išskirtinę formą sukūrė talentingasis italų dizaineris Flaminijus Bertonis (Flaminio Bertoni)
F. Bertonis gimė 1903 m. Varezėje, Masnago rajone, Italijoje. Baigęs technikos mokslus, jis 1918 m. pradėjo dirbti „Macchi Carrozzerie“ kėbulų gamybos įmonėje, kur greitai išsiskyrė savo talentu. Po penkerių metų į gamyklą atvykę prancūzų inžinieriai atkreipė dėmesį į F. Bertonio talentą. Šis susitikimas tapo lemtingu jo karjeroje – netrukus jis prisijungė prie „Citroën“ komandos.
Pasakojama, kad tuo metu F. Bertonis prancūzų kalbą mokėjo prastai, todėl, norėdamas įtikinti Andrė Citroeną savo gebėjimais, vietoje žodžių pasirinko veiksmus. Jis pademonstravo savo sukurtą ir patentuotą pneumatinį langų valdymo mechanizmą. Šis išradimas paliko tokį stiprų įspūdį, kad jis buvo priimtas į darbą be jokių papildomų klausimų.
Tačiau ilgai neužsibuvęs „Citroën“, F. Bertonis nusprendė grįžti į gimtąją Varezę ir įkurti savo verslą. Deja, ši idėja nepasiteisino – tuo metu Italijoje vyravo šeimos įmonių tradicija, o greitų sprendimų reikalaujanti rinka nesudarė sąlygų jo kūrybinei vizijai įgyvendinti.
Supratęs savo klaidą, Bertonis sugrįžo į „Citroën“ ir netrukus sukūrė vieną įspūdingiausių tarpukario automobilių – „Traction Avant“. Būdamas talentingas skulptorius, jis puikiai išmanė trimačių formų estetiką, todėl modelio kūrimo procesas tapo ne tik inžineriniu, bet ir meniniu eksperimentu.
Be to, F. Bertonis buvo principingas ir nepalaužiamas kūrėjas. 1940 m. jis buvo suimtas už atsisakymą pasirašyti lojalumo Prancūzijai aktą, o 1944 m. buvo dar kartą apkaltintas bendradarbiavimu su „Citroën“ vadovybe, tačiau šie kaltinimai buvo ne kas kita, kaip ciniškas bandymas perkelti atsakomybę nuo tikrųjų kolaborantų ant užsieniečių pečių.
Kita vertus, F. Bertonis buvo pagrindinė figūra, formavusi „Citroën“ dizaino kalbą tiek prieš Antrąjį pasaulinį karą, tiek po jo. Nuo kukliojo „2CV“ iki novatoriškojo „DS“, o vėliau – ir paskutinio didžiojo kūrinio „Ami 6“, išsiskyrusio neįprasta Z formos stogo linija ir įdubusiu galiniu stiklu.
Pats F. Bertonis laikė šį modelį geriausiu savo darbu, tačiau jam nepavyko sulaukti dienos, kuomet „Ami 6“ tapo perkamiausiu automobiliu Prancūzijoje.
1964 m. vasario 7 d., kurdamas dar vieną naują „DS“ pagrindu sukurtą kupė, F. Bertonis patyrė insultą ir mirė.
