vytautas didysis

Birželio pradžioje viename iš šalies dienraščių pasirodė Vytauto Varčiaus straipsnis „Žemaičiai - Lietuvos nelaimė”. Telšiškiai, kaip tikri žemaičiai, sureagavo po mėnesio, bet... sureagavo: į "Telšių žinių" redakciją kreipėsi ne vienas pasipiktinęs skaitytojas.

Inga Baranauskienė Rugsėjo 8-oji – diena, kurią 1430 m. turėjo būti karūnuotas Vytautas Didysis – tarpukariu buvo tapusi nacionaline švente. Dabar ji retai teprisimenama, ir tam yra priežasčių. Viena vertus, pastaraisiais metais buvo suaktualinta Mindaugo karūnacija, antra vertus, Vytauto kultas, ilgai buvęs neatskiriama mūsų tautinės tapatybės dalimi, šiandien patiria krizę. Sovietmečiu prisižiūrėjome tiek asmens kulto grimasų, kad dabar visi didvyriai atrodo įtartini, o prof.

1387 m. vasario 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila paskelbė griežtą įsakymą: „Visus abiejų lyčių lietuvius bet kurio luomo ir padėties mūsų valdžioje esančius Lietuvoje ir Rusioje vesti, patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir Šv. Romos Bažnyčiai paklusnumą“. Šis Jogailos raštas užbaigė trijų dokumentų seriją, skirtą vienam didžiausių perversmų Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštui.

Istorikai tvirtina, esą pagonybės laikai baigėsi prieš 600 metų, kai kunigaikštis Jogaila pakrikštijo Lietuvą. Mainais už krikštą gavę po baltus vilnonius marškinius, lietuviai vis dėlto nenuskubėjo į bažnyčias, o ir toliau sau garbino visą pulką dievų, visokius nesuprantamus gamtos reiškinius ir, savaime suprantama, ąžuolus. Vis dėlto šiandien Lietuva - tai Marijos žemė. Pagonims teko modernizuoti savo tikėjimą, tvirtina praeiviai mūsų šalies miestuose ir miesteliuose.

Nuolat girdžiu, kad mums reikia atsikratyti kompleksų. Garsūs menininkai, politikai, verslininkai žvelgia iš TV išsproginę akis ir reikalauja – atsisakyk kompleksų. Važiuok į Europą, pasižiūrėk, kaip jie gyvena, kaip elgiasi, paskaityk jų literatūros ir atsikratyk prakeiktų kompleksų. Nė velnio. Kompleksai yra labai gerai. Senovėje žmogus, žvelgdamas į paukštį, kompleksavo, kad negali skraidyti, ir kūrė mitus bei poeziją apie skraidančius žmones.

Kažin ar dar gali būti paprastesnis klausimėlis - šiandien pasiteiraukim praeivių, ką jie girdėję apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Kuo jis nusipelnė, kad lietuviai po 600 metų jį vis dar myli, gerbia ir vaikus jo vardu vadina? Taigi kuo pagarsėjo Vytautas Didysis? Vilkaviškietis:- Vytautas Didysis atrado Lietuvos trispalvę.- Anksčiau nebuvo?- Ne. Vilkaviškietis:- Konstituciją pirmasis paskelbė.- Vytautas?- Taip. Klaipėdietė:- Atvežė į Lietuvą arklius.

Sociologai liudija vieną nuostabų dalyką: lietuviai iš pesimistų tampa optimistais. Geriau vertinam dabartinę padėtį, iš ateities tikimės daugiau gero nei blogo. Optimistines nuotaikas rodo ir augantis paskolų, kurias gyventojai ima iš bankų, skaičius. Negi keičiasi mūsų charakteris? Pesimistai virsta optimistais Seniai žinoma, kad lietuvis turi melancholiškai liūdėti. Apie tai dar rašė gerbiami poetai - Balys Sruoga ir Jonas Aistis.

Turbūt niekas neprieštaraus, kad sportas - vienas iš šalies įvaizdžio formuotojų pasaulyje. Tad kol mūsų Ekscelencija svarsto, ar įsigyti Rusijos vizą, o Alanas Chošnau toliau rezga planus, kaip tapti Eurovizijos nugalėtoju, sporto pasaulyje vyksta įvykiai, piešiantys Lietuvos portretą pasaulyje, su kuriais jus supažindins nuolankus sporto tarnas Kazimieras Lankas. Aišku, reikėtų pradėti nuo krepšinio, kuris, švelniai tariant, praėjusią savaitę nedžiugino.

Kai Zuokas Lietuvos radijo laidoje paskelbė kandidatuosiąs Kėdainiuose, priešais sėdėjęs Uspaskichas pasakė nematąs reikalo reaguoti į tokią naujieną. Kai Auštrevičius paskelbė vesiąs liberalcentristus į Seimą, Prunskienė pareiškė, kad jai tai primena gražuolių konkursą. Tad štai kaip išeina - liberalcentristai stengiasi, o politiniai oponentai jų pastangas menkina. Kaip Artūras virto šv.

Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas pritaria lietuviško istorinio filmo sukūrimo idėjai ir žada jam savo paramą. Toks filmas turėtų būti sukurtas iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio - 2009-ųjų. Penktadienį (08.29) žinomas lietuvių režisierius Arūnas Žebriūnas susitikime su valstybės vadovu pristatė savo sumanymą - sukurti filmą apie Vytautą Didįjį.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie globalizacijos keliamą pavojų mūsų tapatybei. Valstybiniuose mokslo, švietimo, kultūros politikos dokumentuose pabrėžiamas uždavinys - tautos tapatybę saugoti, ginti. Bet kas yra toji lietuviškoji tapatybė? Gal galėtume klausti dar radikaliau: ar turime ką saugoti, ar turime ką prarasti? Su kuo mes, dabarties lietuviai, tapatinamės ar norime tapatintis? Tokie klausimai aistringai svarstyti XX amžiaus pirmojoje pusėje.

Penktadienį bus minimas Kauno totorių mečetės pastatymo 70 - metų jubiliejus. Kaip BNS sakė Lietuvos totorių bendruomenės sąjungos pirmininko pavaduotojas Romualdas Makaveckas, į Kauną paminėti jubiliejaus atvyks ne tik šio miesto ir kitų šalies regionų totoriai, bet ir apie 100 tautiečių iš Lenkijos bei Baltarusijos. Pasak R.Makavecko, šiuo metu Kaune gyvena apie 250 totorių.

Šiais laikais, kai mokslininkai vis dažniau mus nudžiugina klonuotais padarais, kinas taip pat ėmė intensyviai domėtis asmenybės dauginimosi galimybėmis. Žmogus tarsi ameba - vieną dieną plyšta ir vietoj vieno piliečio gauname du! Ką galvoja avis, žiūrėdama į savo kopiją? “Laikas išgerti antidepresantų, - veikiausiai murma ji, - šiame pasaulyje man nebeliko vietos…” Nebijokite, šiame filme nėra tablečių.