vladimiras laučius

Jei Algirdas Brazauskas būtų didysis Lietuvos kunigaikštis, neseniai pasirodžiusią jo knygą "Ir tuomet dirbome Lietuvai" būtų galimą skaityti oriai, "Veide" rašo Vladimiras Laučius. Jei jis būtų lietuvių Krivių Krivaitis, knygos žodžius "Dirbome ne tarybų, bet tikrajai, amžinajai Lietuvai" būtų galima skaityti net pamaldžiai. Bet A.Brazauskas nėra nei krivis, nei kunigaikštis. Jis nesėdėjo soste, kuris, išsivadavus iš Rusijos, užtikrintų Lietuvos tęstinumą.

Po dvidešimties metų vėl pastovėjau prie A. Mickevičiaus paminklo rugpjūčio 23-ąją. Kaip ir 1987-aisiais, Juodojo kaspino dienos minėjimo dalyviai be vargo sutilpo nedidučiame Bernardinų skverelyje. Dalis kalbėtojų irgi buvo tie patys (N. Sadūnaitė, kun. R. Grigas). Tiesa, į pamaldas šv. Mikalojaus bažnyčioje žmonių susirinko daugėliau nei prieš dvidešimtmetį – dalis jų mažutėje bažnytėlėje neįsiteko ir turėjo būriuotis aplinkui.

Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) valdyba kreipėsi į Lietuvos Katalikų bažnyčios hierarchus. Rašte, kurį pasirašė partijos pirmininkas Arvydas Akstinavičius, raginama pasisakyti pilietiškumo ir politikos  klausimais.

Dabartinė politinė sistema tręšia dirvą protesto balsams, teigia „Veido“ apžvalgininkas, politologas Vladimiras Laučius. Nagrinėdami rinkimų rezultatus neretai prieiname išvadą, kad kuri nors partija ar politikas pasiglemžė vadinamuosius protesto balsus. Taip manydami turime galvoje viskuo nepatenkintus rinkėjus ir "gelbėtojus" – politikus, žadančius šviesią ateitį ir pergalę prieš tariamus liaudies priešus.

Teisėsaugos akiratyje atsidūrusi Darbo partija atsakomybę už Vyriausybės griūtį primeta prezidentui Valdui Adamkui, antradienį perspėjusiam, kad šalis pateko į rimtą politinę krizę. „Omni.lt“ šaltinių duomenimis, iš Rusijos delsiančiam sugrįžti Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui dirbanti viešųjų ryšių agentūra rengiasi kompromituoti šalies vadovą, taip pat ir Pilietinės demokratijos partijos lyderį Viktorą Muntianą.

Rugpjūčio 7 d. startuoja LNK televizijos realybės šou „Alfa.lt“, o kartu ir to paties pavadinimo naujienų tinklalapis. Jį valdančiai bendrovei „Alfa Media“ vadovaus Virgis Valentinavičius, o vyriausiuoju redaktoriumi dirbs Vladimiras Laučius. Apie naująjį tinklalapį ir vis įvairėjančią Lietuvos žiniasklaidą – „Omni.lt“ vyr. redaktoriaus Sauliaus Spurgos pokalbis su „Alfa Media“ direktoriumi ir LNK laidos „Savaitės panorama“ vedėju Virgiu Valentinavičiumi.

Trečiadienį 21.10 val. Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“ – diskusija apie tai, ar galima manipuliuoti mūsų visuomene. Laidos svečiai žurnalistai Rimvydas Paleckis ir Virginijus Savukynas, politologas Vladimiras Laučius svarstys, ar išties manipuliacija jau yra tapusi mūsų kasdienybe, kai internete, žiniasklaidoje ir politikoje žaidžiama mūsų jausmais, iliuzionistiškai dozuojant informaciją? Kuo virsta daugsyk pakartotas melas? Ar išties savanoriškai sutinkame būti apgaudinėjami? Kiek manip...

Dabartinis valdžios atotrūkis nuo visuomenės - beveik kaip 1940-ųjų okupacijos išvakarėse, kai žmonės neturėjo informacijos apie tai, kas vyksta valdžios viršūnėse. Taip Eltai tvirtino Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, lygindamas valstybės institucijas su lėktuvų "juodosiomis dėžėmis", iš kurių visuomenė neišgauna informacijos apie rūpimas problemas, skandalingus reiškinius.

Lietuvoje nebelieka nei kairės, nei dešinės. Visos partijos baigia perimti vieną - valdžios ideologiją. Ir niekas politinių ideologijų nepasigenda - politikai tik jų surogatais dangsto pragmatiškus interesus, o suklaidinti rinkėjai trokšta ne abstrakčių idėjų, bet konkrečių pažadų. Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais besikuriančios partijos ganai aiškiai deklaravo ideologines nuostatas. Tačiau joms išsikristalizuoti bei įsitvirtinti taip ir nepavyko.

Jeigu Lietuvos įstatymai įpareigotų ar bent jau skatintų teismus komentuoti priimamus sprendimus žmonėms suprantama kalba, abejonių nuosprendžiais mažėtų, o teisminė valdžia taptų atviresnė visuomenei. Taip Eltai tvirtino teisingumo ministras Gintautas Bužinskas. "Ko Lietuvoje trūksta - tai teismo priimtų nuosprendžių komentavimo. Yra valstybių, kaip Vokietija, kur teismų sprendimai kaskart komentuojami.

Nuo sovietinės destrukcijos mašinos savame kiaute ilgai slėpęsis laisvasis Lietuvos intelektualinis gyvenimas tik dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, pradeda lįsti lauk į dienos šviesą. Jauną šalį krečiančios politinės krizės subrandino naują trisdešimtmečių intelektualų kartą, kuri palikusi patogias universitetų auditorijas išeina į viešumą ir pradeda skleisti intelektualinę mintį už didmiesčių sienų.

Prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime nuskambėjęs raginimas atsigręžti į klasikinę politikos sampratą liko arba beveik neišgirstas, arba neįvertintas, arba nesuprastas. Ko gera, to ir reikėjo tikėtis. Protingos mintys, kaip egzotiški augalai, matyt, nepakelia Lietuvos politinio klimato.

Pažangiose demokratijose politikai atsistatydina ir dėl etikos, nebūtinai įrodžius jų kaltę, tačiau Lietuvos politikams dar trūksta politinės kultūros. Taip tvirtina Darbo partijos atstovė Europos Parlamente Ona Juknevičienė. Pasak europarlamentarės, prezidento Valdo Adamkaus pareiškimas, kuriuo jis leido suprasti nepasitikįs ūkio ministru Viktoru Uspaskichu ir Vilniaus meru Artūru Zuoku, skatina pakilti į aukštesnį politinės kultūros lygį.

Jei politinis cinizmas būtų žmogus, o ne reiškinys, jis šiandien įstotų į Lietuvos socialdemokratų partiją. Niekas kitas per pastaruosius keletą mėnesių neprišnekėjo rimtais veidais tiek visokių niekų ir juokų kaip socialdemokratų šulai Vyriausybėje ir Seime. Jokia kita partija nesivadina vardu, kuris menkiau atitiktų jos įgyvendinamą politiką ir kuriuo ciniškiau būtų mulkinami rinkėjai. Tiesa, dar yra liberaldemokratai ir Darbo partija.

Politika Lietuvoje baigia išnykti. Praėjusį dešimtmetį ją kaip įmanydamos savo grupinių interesų glėby dusino LDDP ir Tėvynės sąjunga. Šių partijų viršūnėse klestėję politinėms vertybėms, idėjoms ir įsitikinimams atsparūs technokratai ir "ūkininkai" pragmatikai tvarkėsi Lietuvoje verslo ir biurokratijos, bet ne politikos principais. Iš jų vėliau estafetę perėmę "naujosios politikos" vėliavnešiai - socialliberalai, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas - uoliai tęsė pirmtakų įpusėtą darbą.

Praėję penkiolika nepriklausomybės metų mūsų neapsaugo nuo praeities šmėklų - politinių skandalų, kuriuose žaidžiama ta pačia buvusio bendradarbiavimo su KGB korta.

Valstiečių ir naujosios demokratijos partijų sąjunga (VNDS) šią savaitę užsipuolė politologus dėl jų kritinio požiūrio į spalvingąjį VNDS atstovą Seime Alfredą Pekeliūną. Valstiečiai išplatino keisto turinio pareiškimą, leidžiantį tarti, kad A. Pekeliūnas - toli gražu ne didžiausia šios partijos politinės išminties ir išprusimo spraga. "VNDS siūlo Vilniaus politologams gerbti atvirumo ir konstruktyvumo principus", - toks pavadinimas vainikuoja valstiečių išplatintą politikos meno kūrinį.

Kabutės komentaro pavadinime reiškia ne ironišką požiūrį į darbą, bet tiesiog ketinimą kalbėti apie žodį, kažką reiškiantį lietuvių gyvenime. Pats gyvenimas šiandien gundo susimąstyti apie lietuvių darbo supratimą. Darbdaviai-darbiečiai, bedarbiai, darboholikai kartu su visais darbais ir jų vietomis šiandien kelia nemažą sumaištį.

Socialdemokratijos Lietuvoje, atrodo, nėra. Nei opozicijoje, nei valdžioje. Politinė partija, pasivadinusi "socialdemokratais", paprasčiausiai meluoja rinkėjams. Meluoja ir savo pavadinimu, ir savo politine veikla, ir savo politikų viešomis kalbomis. Vadinamoji Lietuvos socialdemokratų partija įklimpo melų, išsisukinėjimų ir grupinių interesų tenkinimo raizgalynėje. Įklimpo iki ausų. Jos ausys kyšo tokiose vietose, kurias padorūs žmonės apeina iš tolo.

Lietuvos politinio gyvenimo kasdienybę šiandien kiaurai persmelkia prisitaikėliška mąstysena. Prisitaikėliškumas vis atviriau ir dažniau traktuojamas kaip dorybė, o ne yda. Tai tikrai nėra normali padėtis, kad ir ką sakytų įvairaus plauko "pragmatikai" ir "realistai". Šią politinės elgsenos ir mąstysenos būklę liudija daugybė susijusių reiškinių. Partijos ir politikai čia parodė bene įstabiausią pavyzdį.

Seimo pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas, baigęs aukštąją partinę mokyklą Leningrade tais pačiais metais, kai Lietuvos žmonės stovėjo Baltijos kelyje, šiomis dienomis sublizgėjo kaip geras partinės mokyklos auklėtinis. Praėjusią savaitę kalbėdamas Lietuvos televizijos laidoje "Spaudos klubas", jis tarė pagiriamąjį žodį Tarybų Lietuvai ir Komunistų partijos mokslo kalvėms. Atvirai, nuoširdžiai, be esminių išlygų ir užuolankų.

Trys politinės partijos - Socialdemokratų, Darbo partija ir Naujoji sąjunga susitarė dėl valdžios bei dalijasi postus. Po rinkimų daug kas įrodinėjo, esą vadinamoji "vaivorykštės" koalicija būtų buvusi geresnė išeitis už kairiųjų ir populistų sąjungą. Kiti tvirtino, kad koalicija, kurią sudarytų ir kairieji, ir dešinieji, būtų buvusi nenatūrali ir kad natūralios sąjungininkės kaip tik yra Viktoro Uspaskicho, Artūro Paulausko bei Algirdo Brazausko partijos.

„Rinkimai išsigimsta", - neseniai pareiškė Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas. Jo požiūriu, išsigimimas pasireiškia tuo, kad rinkėjų balsai perkami, o rinkimų tvarkos laikymąsi prižiūrinčios institucijos blogai dirba. Galima sutikti su šiuo griežtu vertinimu, bet vargu ar išsigimimas pasireiškia tik A. Paulausko minėtais būdais. Palyginkime Lietuvos Prezidento ir Seimo rinkimų kampanijų debatus su kandidatų į Amerikos Prezidento postą - George'o W. Busho ir Johno Kerry debatais.

Netrukus turėsime naują Seimą. Jo dauguma kartu su prezidentu suformuos ir naują Vyriausybę. Kaip galėtų klostytis visuomenės ir Seimo santykiai po rinkimų? Ar būtų įmanoma visuomenei ir politikams konstruktyviai bendradarbiauti? Ko tokiam bendradarbiavimui reikėtų, kuo jis galėtų remtis? Pagaliau kokius uždavinius visuomenė galėtų ir turėtų kelti būsimam Seimui, Vyriausybei? Apie tai Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo Vilniaus universiteto Tarptau...

Per artėjančius rinkimus į Seimą daugiausia balsų kėsinasi gauti šešiuose kandidatų sąrašuose esantys politinių partijų ir jas mėgdžiojančių grupuočių atstovai. Politinių partijų kandidatai bando laimę Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko koalicijos, Tėvynės sąjungos, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos (VNDS) bei Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) sąrašuose. Rinkimams suburtos grupuotės veržiasi į valdžią pasivadinusios Darbo partijos ir Rolando Pakso vardais.

Politiniame gyvenime vadovautis krikščioniškomis vertybėmis - pastanga, kurios prasmės nesuvokiantys politikai viešai puikuojasi savo asmeniu ir dalyvauja vadinamuosiuose "realybės šou". Apie tai, aiškindamas politikos ir tikėjimo santykį, Eltai kalbėjo viešojoje erdvėje aktyviai veikiančio, interneto dienraštį "Bernardinai.lt" Lietuvoje įsteigusio Pranciškonų ordino vienuolis psichologas Arūnas Peškaitis.

Artėja nauji mokslo metai, dar kartą priminsiantys apie įsisenėjusius Lietuvos švietimo sistemos trūkumus bei nuosekliai marinuojamas - nesprendžiamas mokslo ir studijų problemas. Šiandien nebent švietimo sistemoje dirbantys biurokratai pajėgūs tikėti ir aiškinti, esą vadinamoji “švietimo reforma” Lietuvoje įgyvendinama sėkmingai. Gal jie ir teisūs, jeigu švietimo reformos tikslas yra kultūros analfabetų gamyba.

Politinių partijų krizės Lietuvoje nėra, neseniai pareiškė Seimo pirmininkas, Naujosios sąjungos lyderis Artūras Paulauskas. Dar galėjo pridurti, kad jo vadovaujama Naujoji sąjunga yra populiariausia šalyje partija ir kad ji nugalės per artėjančius Seimo rinkimus. Reikia turėti lakios vaizduotės, kad nematytum Lietuvą krečiančios partijų krizės arba tikėtum Naujosios sąjungos pergale. Politinės vaizduotės šiuo atveju, matyt, netrūksta, tačiau trūksta politinės atsakomybės ir išminties.

Tai, kas sovietmečiu buvo vadinama “nomenklatūra”, dabar Lietuvoje tituluojama “partijomis”, maža to - dar ir “tradicinėmis”. Išvertus iš lotynų kalbos, “nomenklatūra” yra “vardų sąrašas”. O kas yra Lietuvos politinės partijos? Pirmiausia Seimo rinkimams sudaromi vardų sąrašai, už kuriuos raginama balsuoti, reklamiškai mojant pirmuoju numeriu. Socialdemokratai - Brazausko partija, konservatoriai - Landsbergio, “nusipelnėme gyventi geriau” - Paulausko, “tvarka bus” - Pakso.

Lietuvos radijo (LR) transliuojamą laidą “Savaitės komentaras” teigia klausantys 29,2 proc. šalies gyventojų, didžiajai daugumai jų (81 proc.) svarbiausias laidos privalumas yra komentuojamos temos aktualumas. Tokias išvadas pateikė Rinkos analizės ir tyrimų grupė (RAIT),  birželio 10-12 d. atlikusi reprezentatyvią 1053 Lietuvos gyventojų nuo 16 iki 74 metų anketinę apklausą.

Neapdairus grąžinamos nuosavybės kompensavimas miško plotais nuniokojo Lietuvos miškus, tvirtina Šventosios girininkijos girininkas Rimantas Kviklys. "Privati nuosavybė turi būti grąžinta - tai neginčijama. Tačiau kai miškas tampa vienkartinio pelnymosi šaltiniu, kai mišku kompensuojama už kažin kur išlikusią nuosavybę, tai protu nesuvokiamas absurdas. Nepaisant to, kad nuosavybė - privati, vis tiek žemė yra nacionalinis turtas", - Eltai sakė R. Kviklys.

Lietuvos visuomenei nestinga provincialumo ir politinio naivumo, kuriuos liudija Darbo partijos pergalė per Europos Parlamento rinkimus ir visuomenės nuotaikos, lemiančios antrojo Prezidento rinkimų turo baigties neaiškumą.

V. Uspaskichas ir “darbo” ideologija Žinia, Viktoro Uspaskicho vadovaujamos partijos politinis raktažodis yra “darbas”, o simbolis - patekėjusi saulė, turinti liudyti, kad “šviesusis rytojus” netruks išaušti. Šiam deriniui padabinti dar trūksta kūjo ir pjautuvo, tačiau partijos vadovybė, matyt, supranta, kad šiedu įrankiai nebeatitinka laiko keliamų reikalavimų.

Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko nuomone, Lietuvos Konstituciją ateityje gali tekti keisti dėl joje esamo neatitikimo tarp Prezidento galių ir tos reikšmės, kurią Prezidento institucijai teikia tiesioginiai rinkimai bei su jais susiję perdėti žmonių lūkesčiai. "Kiekviena Konstitucija kada nors yra koreguojama. Ateis laikas, kai Lietuvos Konstitucija galbūt bus peržiūrėta.

Opozicinės Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad Lietuva turi pagrindo imti pavyzdį iš daugumos Europos valstybių ir atsisakyti visuotinai renkamo Prezidento institucijos. "Manau, kad būtų naudinga gili konstitucinė ir politologinė diskusija dėl Lietuvos valstybinės sąrangos, politinės sistemos. Galėtume kelti klausimą - ar Lietuva, tapusi ES nare, turi išsiskirti iš daugumos ES valstybių, kurios yra premjerinės?" - Eltai teigė A. Kubilius.

“Pašalinus priežastį, praeina liga”, - sakydavo Hipokratas. Prezidento Rolando Pakso nušalinimas Lietuvą apnikusios politinės ligos neišgydė, tvirtina autoritetingi politologai.

Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko socialdemokrato Gedimino Kirkilo nuomone, Česlovas Juršėnas neatsiims savo kandidatūros į Prezidentus ir dalyvaus rinkimuose iki galo. Tai, pasak G. Kirkilo, lemia daugumos Socialdemokratų partijos (LSDP) narių valia. "Demokratiškai tvarkomoje partijoje jos vadovai nėra visagaliai. Jie turi atspindėti daugumos lūkesčius, nuomonę. Prognozuoju, kad nuomonė bus tikrai vienareikšmė: Č. Juršėnas savo kandidatūros atsiimti negali.

Pastarieji prezidento rinkimai pridėjo svarumo ne kartą išreikštai nuomonei, kad visuotinai renkamo prezidento institucija Lietuvai nereikalinga. Deja, nepaisant akivaizdžių problemų, ši tema iš esmės beveik nesvarstoma viešojoje erdvėje. Iš politikų, regis, tik prezidentas Valdas Adamkus neseniai ragino pradėti viešai šiuo klausimu diskutuoti. Kaip viena svarbiausių kliūčių pradėti atvirai svarstyti šį kausimą įvardijamas nuogąstavimas, kad viskas bus suvesta į vieną asmenį.

Politinę priespaudą ar nelaisvę dažniausiai tapatiname su primesta svetimųjų valdžia arba asmens pilietinį savarankiškumą ribojančia bei naikinančia santvarka. Politinio, moralinio, ekonominio ar kultūrinio pavergimo galimybės paprastai siejamos su tam tikrais išorės veiksniais - okupacija, nedemokratinių (svetimų) jėgų pergale prieš demokratines, nepageidaujama kultūrine ar ekonomine įtaka iš Vakarų bei Rytų.

Vilniaus miesto meras, Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) pirmininkas Artūras Zuokas žada, kad per galimus priešlaikinius Prezidento rinkimus LiCS pirmą kartą kvies žmonės sąmoningai balsuoti "prieš". LiCS sieks, kad rinkėjai balsuotų prieš dabartinio Prezidento Rolando Pakso kandidatūrą, prieš jo aplinką bei tos aplinkos diegiamą supratimą apie valstybę.

Sovietinės gyvensenos beveik atsikračiusioje, bet mąstysenos atavizmų vis dar kupinoje, Vakarų tradicijai iš esmės neįpareigotoje Lietuvos viešojoje erdvėje sklando nauja komunizmo šmėkla. Jai apibūdinti tiktų “nuomonių komunizmo” sąvoka. Kai susiduria prieštaringi politinės padėties, jos keitimo krypčių, politinių idėjų bei nuostatų vertinimai, nuomonių komunizmo įsigalėjimas tampa ypač akivaizdus.

"Aš savo kandidatūros nekelsiu", - teigė V. Adamkus, paklaustas, ar dalyvautų Prezidento rinkimuose, jei jie vyktų šiais metais, nušalinus per apkaltą dabartinį Prezidentą Rolandą Paksą. Kadenciją baigęs valstybės vadovas taip pat leido suprasti, kad rėmė 2000 metais įsteigtą "naujosios politikos" bloką todėl, kad nematė kitos išeities, o ne todėl, kad būtų nuoširdžiai pritaręs jo lyderiams ir idėjoms.

Ko gero, tiksliausia Gedimino Kirkilo komentaro (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_139502$z_152399) "Omni laiko" svetainėje dalis yra pavadinimas - "Politinės isterijos metas". Jis taikliai apibūdina šio stebėtinai pikto, propagandinio karo metodais dvelkiančio straipsnio turinį. Stebina tai, kad tokį aistringą, asmeniškumų persmelktą tekstą parašė politikas, kuriam paprastai būdingas korektiškumas, įžvalgumas ir santūrumas.

Už penktą mėnesį trunkančio politinio skandalo šmėkšo Seimo rinkimai, kurie, matyt, labiau nei apkalta prezidentui nulems, kokioje Lietuvoje mes gyvensime po apkaltos. Rolando Pakso konsultantai atvirai pripažįsta, kad pamatinis prezidento tikslas - turėti savo šalininkų daugumą būsimajame Seime. Šiuo atžvilgiu visa užgožiantis Lietuvos politinės darbotvarkės klausimas, kaltas ar nekaltas Rolandas Paksas, yra geriausia atspara liberalams demokratams pradėti Seimo rinkimų kampaniją.

Prieš ketverius metus Demokratinės politikos institutas surengė konferenciją “Populizmas ir radikalizmas politikoje”. Tąkart nuskambėjo du skirtingi populizmo problemos vertinimai, kuriuos šiandien pravartu prisiminti. Pirmasis šių vertinimų aktualus todėl, kad jis padeda suvokti mūsų politikos būklę ir nustatyti ligą, kurios viena ryškiausių dabartinių komplikacijų vadinama “prezidentiniu skandalu”. Antrasis vertinimas iš dalies įkūnija pačią ligą.

Rūpinimąsi pilietinės bendruomenės reikalais grindžianti meilė artimui, kuri atmeta "džiunglių įstatymus", kyla iš Dievo meilės žmogui. Į ją atsiliepęs asmuo kur kas sąmoningiau dalyvauja bendruomenės ir valstybės gyvenime. Tai Vasario 16-osios išvakarėse kalbėdamas Eltai pabrėžė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Socialdemokratų partija (LSDP) savo galimas politines sąjungininkes turėtų rinktis tarp tradicinių partijų - tokių, kurios turi aiškią ideologiją ir vertybių sistemą. Nei Darbo partija, nei Liberalų demokratų partija ideologija ir vertybėmis nesivadovauja. Tai Eltai pareiškęs LSDP garbės pirmininkas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovas profesorius Aloyzas Sakalas teigė kol kas nematąs pagrindo, kuris leistų po Seimo rinkimų LSDP sudaryti koaliciją su dviem šiomis partijomis.

Vakarai išgyvena politinę krizę: Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės neturi aiškios geopolitinės vizijos, o Prancūzija rodo populistinės - bestuburės, neprincipingos, visuomenės nuomonei pataikaujančios politikos pavyzdžius. Tai pareiškęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas politologas Vytautas Radžvilas taip pat teigė manąs, jog grįžtama į šaltojo karo laikus.

Lietuvos politiką persmelkęs populizmas plinta dėl neišmanymo, pasiryžimo aukoti garbę dėl postų ir politikų pataikavimo. Viena jo apraiškų - savanaudiškas kalbėjimas apie fikcijas, antai grėsmes iš Rytų ir netikrus pavojus nacionaliniam saugumui. Taip populizmą matanti Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos (VNDS) pirmininkė, Seimo narė profesorė Kazimiera Prunskienė pripažino, kad jis būdingas tiek neseniai įsisteigusioms, tiek vadinamosioms "tradicinėms" partijoms.