visata

Mintis apie amžinąjį laikrodį, kuris laiką skaičiuotų net ir tuomet, kai visata nebeegzistuotų, jau seniai intriguoja mokslininkus. Tačiau iki šiol niekam nepavyko sugalvoti, kaip jį sukonstruoti. Dabar mokslininkai pasiūlė eksperimentinį „erdvėlaikio kristalo“, kuris galėtų laiką skaičiuoti amžinai, projektą. Šis keturių dimensijų kristalas būtų panašus į įprastus 3D kristalus – darinius, tokius kaip snaigės ar deimantai, kuriuose atomai išsidėstę pasikartojančiomis struktūromis.

Mokslininkai mielai atsuktų Visatą atgal ir stebėtų, kas vyko nuo pat pradžių. Kadangi tai padaryti neįmanoma, tyrėjams tenka kompiuteriniuose kurti savas miniatiūrines visatas, joms pritaikyti fizikos dėsnius ir tyrinėti jų evoliuciją. Dabar tyrėjai planuoja atlikti detaliausią ir didžiausio masto tokio pobūdžio simuliaciją. Taip jie tikisi įminti vieną didžiausių mįslių – tamsiosios energijos, kuri verčia visatą vis sparčiau plėstis, kilmę, rašo SPACE.com.

Astrofizikai sukūrė realiausiai atrodantį aukštos rezoliucijos kompiuterinį vaizdo klipą, kuriame pavaizduotas 14 mlrd. metų trukęs visatos vystymasis, nuo Didžiojo sprogimo (angl. Big Bang) iki dabar. Keisčiausia tai, kad visą evoliucijos raidą jie sugebėjo sutalpinti 78 sekundžių įraše. Video klipas buvo sukurtas naudojant modeliavimo įrenginį, pavadinimu „Arepo“. „Arepo“ programinė įranga, „moving mesh“ technologijos dėka, leidžia sukurti detalizuotus skirtingų galaktikų vaizdus visatoje.

Kas būtų, jei Žemė ir kitos planetos suktųsi ne aplink vieną žvaigždę (Saulę), o išsyk aplink dvi? Astronomai NASA kosmine observatorija „Kepler“ tik ką atrado pirmąją stebėjimų istorijoje tokią planetinę sistemą, kurios centre – dvinarė žvaigždė. Iki šiol toks dangaus kūnų darinys buvo tik fantastų vizijose. Nepraėjus nė metams po dvinarės žvaigždės, aplink kurią skrieja viena planeta (Kepler-16b) atradimo, „Kepler“ teleskopas aptiko dvinarę žvaigždę, aplink kurią skrieja keletas planetų.

Kaip gimė visata? Laikomasi nuomonės, kad Didysis sprogimas buvo kaip tik tas momentas, kai neįsivaizduojamai tankus energijos gniutulas staiga sprogo ir pradėjo plėstis trimis erdvinėmis kryptimis, o galiausiai atvėso. Tačiau dabar grupė fizikų teigė, kad Didįjį sprogimą reiktų modeliuoti kaip fazės pasikeitimą: momentą, kai amorfinė, beformė visata, panaši į skystą vandenį, atvėso ir staiga kristalizavosi, suformuodama keturių dimensijų erdvėlaikį, panašų į ledą, rašo lifeslittlemysteries.

Visata, regis, turi tą pačią problemą, kaip ir aš. Dulkės, visur. Spausdindamas šiuos žodžius, dairausi aplink ir mąstau, iš kur po galais, jos randasi? Kaip jos nekviestos susikaupia ant kiekvieno paviršiaus, visuose kampuose ir užkaboriuose? Kuo toliau, tuo dažniau kažką panašaus murmant girdime ir astronomus. Ne taip, kaip erzinančios, bet nereikšmingos krūvelės, kosminės dulkės yra labai svarbios.

„Žinote, kartais sutinki žmonių ir jie tokie malonūs, kad pasikvieti į namus ir kalbiesi, o jie pasakoja vis daugiau ir daugiau šaunių dalykų. Bet tada sakai, gal pratęskime pokalbį kitą dieną, bet jie neišeina ir vis kalba ir tos kalbos darosi vis labiau trikdančios ir sakai, jau tikrai gana, baikit? Panašiai vyksta su infliacija.“ Maxo Tegmarko balsas pagyvėja, kai jis kalba apie mūsų visatos kilmės istorijos pagrindinę idėją.

Mūsų visata prieš 13,7 mlrd. metų gimti galėjo be jokio dieviškojo įsikišimo, teigia tyrėjai. Tai gali prieštarauti mūsų instinktams, kuriems nepriimtina mintis, kad kas nors gali atsirasti iš niekur. Tačiau mes nebūtinai turėtume tikėti savo instinktais, nes juos puoselėjome tam, kad galėtume prieš 150 tūkst. metų išgyventi Afrikos savanoje, o ne tam, kad galėtume suprasti, kaip funkcionuoja visata. Vietoj to, anot mokslininkų, turėtume pasitikėti fizikos dėsniais.

Kartais subjektyviai atrodo, kad kuo vyresni esame, tuo greičiau bėga laikas, tačiau Ispanijos mokslininkų iškelta mokslinė teorija formuluoja priešingą prielaidą – laikas Visatoje lėtėja, o galiausiai kažkada ir išvis sustos.

Praėjusią savaitę kosmosui skirtose interneto puslapiuose užvirė tikra diskusija. „Voyager-1“, kuris yra toliausiai nuo Žemės nutolęs žmogaus sukurtas objektas, aplink save užfiksavo staigų tam tikrų energetinių dalelių padidėjimą.

Žinomas mokslininkas teigė aptikęs įrodymų, kad Visata egzistavo ir prieš Didįjį sprogimą. Profesorius Rogeris Penrose'as iš Oksfordo universiteto teigia, kad koncentriniai ratai, rasti visatos foninėse elektromagnetinėse bangose, pateikia įrodymų apie įvykius, kurie nutiko dar prieš gimstant visatai. Kosminė elektromagnetinė foninė spinduliuotė leidžia mokslininkams pažvelgti į visatą praėjus 300 tūkst. metų po Didžiojo sprogimo.

Manoma, kad NASA kosminiu teleskopu pavyko beprecedenčiu tikslumu užfiksuoti pirmuosius visatoje susiformavusius objektus. Blyškūs objektai, kuriuos NASA „Spitzer“ kosminis teleskopas nufotografavo infraraudonojoje šviesoje, gali būti didžiulės masyvios žvaigždės ar juodosios skylės. Tačiau jos per toli, kad būtų matomos atskirai, praneša space.com. Manoma, kad Didysis sprogimas prieš 13,7 mlrd. metų davė pradžią visatai.

Mūsų Visata gali egzistuoti juodosios skylės viduje. Tai gali skambėti keistai, bet ji iš tikrųjų tokia teorija gali pateikti paaiškinimus, kaip prasidėjo Visata, ir kodėl ji yra būtent tokia, kokią mes ją matome. Didžiojo sprogimo teorija teigia, kad Visata prasidėjo iš be galo mažo, tačiau begalinio tankio ir temperatūros taško, dar vadinamo singuliarumu, kuris plėsdamasis ir suformavo mūsų Visatą.

Ne vienam būna keblu tiksliai išmatuoti savo kiemą, ką jau kalbėti apie atstumus tarp žvaigždžių. Šis vaizdo siužetas suprantantiems angliškai paprastai paaiškins, kaip galima išmatuoti tai, kam neužtenka jokios liniuotės.

Astronomai tvirtina, jog vien mūsiškėje Paukščių Tako galaktikoje planetų yra milijardai. Norėtųsi manyti, jog tokioje aibėje pasaulių turėtų atsirasti vietos ir gyvybei, o gal net ir nežemiško proto civilizacijoms. Tačiau Prinstono universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai byloja, jog visose jose proto brolių ar bent primityvių gyvybės formų žmonija galbūt dairosi bergždžiai. Du Prinstono universiteto astrofizikai pritaikė Bajeso statistinės analizės metodą (angl.

Naujas vienos fundamentaliausių molekulių visatoje tyrimas pateikė mokslininkams užuominų apie tai, kaip susiformavo pirmosios žvaigždės. Pirmą kartą mokslininkai apskaičiavo, kaip vibruoja junginys, vadinamas H3+ (triatomiu vandenilio jonu), susidedantis iš trijų vandenilio atomų ir dviejų elektronų. Žinodami, kaip molekulė vibruoja, mokslininkai gali prognozuoti, kokio ilgio šviesos bangas ji skleis, ir taip identifikuoti skiriamuosius požymius astronominiuose stebėjimuose.

Galingi lazeriai padeda mokslininkams aiškintis, kaip ankstyvojoje Visatoje susiformavo galaktikų magnetiniai laukai. Beveik visos galaktikos, taip pat ir mūsų Paukščių Takas, turi magnetinius laukus, kurie gali lemti, kaip sparčiai gimsta žvaigždės. Tačiau kaip šie laukai atsirado – vis dar paslaptis, rašo SPACE.com.

Nežymiai pakeitus vos vieną fundamentalųjį fizikos dėsnį ar konstantą, viskas gali labai pasikeisti – į nemaloniąją pusę. Įsivaizduokime, kokia neatpažįstama būtų visata, jie ji būtų susiformavusi veikiant trims fundamentaliosioms jėgoms, o ne keturioms – jei elektromagnetizmas, stiprioji ir silpnoji sąveikos būtų lygiai tokios pačios, kaip dabar, tačiau ketvirtoji jėga, kuri į vieną vietą sutraukė uolienas ir padėjo susiformuoti Žemei bei vis dar padeda mums tvirtai kojomis į ją remtis, neegz...

Tamsiąją energiją bandantys suprasti mokslininkai žengė žingsnį į priekį. Jie pabandė nustatyti, kiek jos galėjo būti netrukus po Didžiojo sprogimo. Tamsioji energija – tai paslaptinga jėga, kuri, anot mokslininkų, ties siūlėmis ardo kosmosą, priversdama visatą vis sparčiau plėstis. Niekas tiksliai nežino, kas yra tamsioji energija, be to, ji niekada tiesiogiai nebuvo aptikta, rašo SPACE.com.

Astronomai aptiko du dujų debesis, kurie susiformavo praėjus vos kelioms akimirkoms po Didžiojo sprogimo, per kurį gimė mūsų Visata. Tai pirmas kartas, kai šie dujų debesys pastebėti. Be to, šis atradimas dar labiau sutvirtina ir taip plačiai paplitusią teoriją, aiškinančią, kaip atsirado visata, teigia mokslininkai. Nustatyta, kad šiuose pirmykščiuose dujų debesyse yra tik lengviausi elementai – vandenilis ir helis.

Kaltinimai, kad astronomas Edwinas Hubble'as nutildė belgų dvasininką, kuris pirmasis padarė vieną svarbiausių šių laikų atradimų, yra nepagrįsti. Neseniai E. Hubble'o reputaciją sutepė pasirodę teiginiai, kad jis, arba jo sąjungininkas, pasirūpino tuo, kad Georges Lemaitre'as, mažai žinomas katalikų kunigas ir matematikas iš Briuselio, negautų nuopelnų už atradimą, jog Visata plečiasi, praneša naujienų agentūra AFP.

Fizikos dėsniai nėra iškalti akmenyje, kaip manyta anksčiau. Kai kurie jų kinta priklausomai nuo vietos Visatoje, teigia tyrėjai. Nauja Havajų Kecko teleskopo ir Čilės ypač didelio teleskopo surinktų duomenų analizė gali turėti didžiulės įtakos Visatos supratimui, rašo „Daily Mail“. Fizikos „pastovumas“ – vienas labiausiai vertinamų principų moksle, tačiau mokslininkai teigia, kad mūsų žinomi „dėsniai“ gali būti „vietos potvarių“ galaktiniai atitikmenys, o kitur viskas gali vykti visiškai ki...

Nauji mažų galaktikų tyrimų duomenys prieštarauja mokslininkų sukurtam geriausiai tamsiąją medžiagą paaiškinančiam modeliui. Tai dar labiau komplikuoja ir taip paslaptingą medžiagos, sudarančios 98 proc. visatos, paveikslą, praneša SPACE.com Tamsioji medžiaga, nors nematoma, tačiau paplitusi visatoje, gali būti aptinkama tik netiesiogiai dėl gravitacinės traukos, kuria veikia įprastą medžiagą, sudarančią žvaigždes ir planetas.

Jeigu trokštate kaip reikiant įsijausti į trijų astronomų, prieš kelias savaites nuskynusių fizikos Nobelio premijos laurus, atliktus tyrimus, pabandykite į Visatą pažvelgti kaip į tešlos gumulą – taip, razinomis pagardintą tešlą, kuri ką tik užminkyta ir pasiruošusi kilti. Nagi, drąsiau.

Greitėjantis Visatos plėtimasis tėra tik iliuzija, panaši į miražą dykumoje. Netikras įspūdis susidaro dėl būdo, kuriuo mūsų konkretus kosmoso regionas lėtai slenka per likusį kosmosą, teigia kosmologas Christosas Tsagasas. 1929 metais kosmologai nustatė, kad Visata plečiasi: kosmoso struktūra – laiko ir erdvės kontinuumas – tempiasi.

Be Higgso bozono Visata būtų visiškai kitokia. Ši jau legendomis apipinta dalelė vaidina svarbų vaidmenį kosmologijoje ir atskleidžia, jog gali egzistuoti itin artima jos giminaitė. Higgso bozoną bandoma identifikuoti CERN laboratorijos Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve. Šios dalelės aptikimas leistų fizikams paaiškinti, kodėl didžioji dalis elementariųjų dalelių turi masę.

„Mes žinome, jog apie 23 procentus mūsų Visatos sudaro tamsioji medžiaga, tačiau visiškai neaišku, kas tai yra, – pasakoja Niujorko universiteto (JAV) fizikas teoretikas Maiklas Kesdenas (Michael Kesden). – Yra sugalvota nemažai teorijų, aiškinančių tamsiosios medžiagos prigimtį, tačiau mes manome, jog tamsiąją medžiagą galėtų sudaryti labai mažytės pirmykštės juodosios skylės“. Kuomet daugelis iš mūsų pagalvojame apie juodąsias skyles, iškart įsivaizduojame milžiniškus kosminius darinius, be ...

Kosmologinis principas teigia, jog žvelgiant kosminiu masteliu Visatoje nėra išskirtinės krypties ar vietos. Ši prielaida leido Kopernikui pasiūlyti tuo metu itin pažangią idėją, esą Žemė nėra Visatos centras, o šių laikų mokslininkams – manyti, kad fizikos dėsniai yra visur vienodi.

Tamsioji medžiaga, kurios buvimas Visatoje yra nustatytas pagal jos gravitacinius efektus, dar vis yra paslaptis mokslininkams. Naujas mokslininkų darbas pasiūlė idėją, kad tamsioji medžiaga gali sudaryti sąlygas gyvybei egzistuoti nutolusiuose pasauliuose. Tamsioji medžiaga tikrai nėra pirmasis dalykas, kuris gali šauti į galvą mąstant, kas gali sudaryti sąlygas gyvybei egzistuoti kitose planetose.

Straipsnis parengtas pagal garsaus asmeninio efektyvumo trenerio Deno O'Nilo medžiagą, kurioje jis paaiškina tokį reiškinį: kodėl mes nuolat gauname tai, ko labiausiai bijome? Visata nesupranta žodžio „ne“ Iš tikrųjų, jei mes labai aiškiai įsivaizduojame, ko labiausiai nenorėtume – netrunkame su tuo susidurti. Šia tema parašyta daugybė įdomių knygų ir straipsnių.

Ištyręs Slouno skaitmeninio dangaus apžvalgos projekto duomenis, kosmologas Šonas Tomasas (Shaun Thomas) kartu su kolegomis iš Londono universiteto koledžo (Jungtinė Karalystė) padarė išvadą, jog Visata yra netolygesnė, nei mokslininkai manė iki šiol. Tai verčia susimąstyti apie naujas galimas teorijas, gebančias paaiškinanti, kodėl mūsų Visatą sudaranti medžiaga nėra tokia tolygi, kaip kad numato kosmologiniai modeliai.

22 metų Australijos studentė Amelia Fraser-McKelvie padėjo įminti vadinamosios paslėptosios Visatos masės paslaptį – mokslinę problemą, kurią jau beveik 20 metų bandė išspręsti astrofizikai, pranešė „Dailymail.co.

Pirmieji naujausias technologijas naudojusio astronominio tyrimo rezultatai, atrodo, patvirtino, kad paslaptingoji tamsioji energija egzistuoja. Tamsioji energija, kaip manoma, sudaro apie 74 proc. Visatos, o jos egzistavimas paaiškintų, kodėl Visata vis greičiau plečiasi, praneša BBC. Naujieji rezultatai gauti ištyrus daugiau kaip 200 tūkst. galaktikų. Mokslininkai naudojo du skirtingų rūšių stebėjimus, kad nepriklausomai patikrintų ankstesnius tamsiosios energijos tyrimų duomenis.

Naudojant ryškiausių kosmose esančių objektų šviesą, sukurtas didžiausias iki šiol trimatis tolimos Visatos praeities žemėlapis. Kadangi praėjo daugybė metų, kol ši tolima šviesa pasiekė Žemę, šis žemėlapis iš esmės yra langas, leidžiantis pažvelgti atgal į praeitį ir pirmą kartą pamatyti, kaip Visata atrodė prieš 11 mlrd. metų, praneša SPACE.com. Paprastai tyrėjai visatos žemėlapius kuria žvelgdami į galaktikas.

Beveik kilometro gylyje po žeme įrengtas teleskopas galėtų leisti mokslininkams pirmą kartą pažvelgti į Visatos priešaušrį. Naujasis ambicingas prietaisas turėtų aptikti gravitacines bangas – sunkiai užfiksuojamą reiškinį, kurį sukelia patys intensyviausi įvykiai Visatoje, tokie kaip juodosios skylės, neutroninės žvaigždės ir Didysis sprogimas, praneša telegraph.co.uk.

Merilendo universiteto mokslininkai teigia įrodę, kad kelionės laiku neįmanomos, tad jos visam laiku liks tik Holivudo išradimu. Igoris Smolyaninovas ir Yu-Ju Hungas sukonstravo miniatiūrinę Didžiojo sprogimo, nuo kurio prieš 13,7 mlrd. metų prasidėjo Visatos istorija, versiją.

Vasario 3 dieną „Science“ žurnale paskelbtame straipsnyje skelbiama nauja hipotezė apie pirmųjų žvaigždžių gyvavimo trukmę. Pirmosios žvaigždės buvo labai didelės, todėl jų gyvavimo laikas taip pat buvo labai trumpas. Po keliasdešimt milijonų metų nuo susiformavimo, šios žvaigždės sprogdavo kaip supernovos, į aplinkinę erdvę pažerdamos sunkesnių už vandenilį ir helį cheminių elementų.

2010–ieji į pasaulio mokslo istoriją įeis kaip atradimų, kurie pakeis XXI a. civilizacijos veidą, metai. Dirbtinis genomas Kreigas Venteris (Craig Venter) ir jo bendradarbiai pirmą kartą istorijoje „mėgintuvėlyje“ atkūrė visą mycoplasma mycoides bakterijos genomą ir perkėlė jį į kitos bakterijos, mycoplasma capricolum, apvalkalą. Taip buvo sukurta pirmoji pasaulyje dirbtinė gyvybės forma.

Mokslininkai teigia aptikę įrodymų, jog Visata egzistavo dar prieš Didįjį sprogimą, rašo „The Daily Mail“. Kosminėje elektromagnetinėje foninėje spinduliuotėje aptiktuose koncentriniuose ratuose yra pėdsakų įvykių, kurie vyko dar prieš tai, kai, daugelio mokslininkų įsitikinimu, Visata pradėjo egzistuoti. Šis prieštaringai vertinamas atradimas leidžia manyti, kad Visata prasidėjo ne prieš 13,7 mlrd. metų, kaip teigia plačiai pripažinta teorija, bet ji yra vadinamųjų erų ciklas.

Mokslininkai sugalvojo sąlygiškai nesudėtingą metodą, kuriuo galima patvirtinti hipotezę, jog Visata yra plokščia. Maža to, metodas, kuris buvo sugalvotas peržiūrėjus dar prieš 30 metų iškeltas idėjas, leidžia tvirtinti, jog beveik tris ketvirtadalius Visatos sudaro vadinamoji „tamsioji medžiaga“. Tyrimo ataskaita ir išvados paskelbtos žurnale „Nature“. Metodo autorius Christianas Marinoni pažymi, kad idėja suteikia galimybę pamatyti Visatos formą per pradinės mokyklos geometrijos kurso priz...

Gali būti, kad Didysis sprogimas anaiptol nebuvo pradžia. Kai kurie fizikai siekia įrodyti, kad Visatos pradžia nebuvo tokia paprasta. Pagal populiariausią fizikos teoriją laikas, erdvė ir materija atsirado iš taško, kuris prieš apytiksliai 13,7 milijardo metų sprogo ir pradėjo procesus, kurie suformavo viską, kas dabar egzistuoja. Šis fenomenas vadinamas Didžiuoju sprogimu. Tačiau fizikas seras Rodžeris Penrouzas siekia įrodyti, kad Visatos pradžia nebuvo tokia paprasta.

Pasaulio pabaigos negalima išvengti, tačiau ją galima numatyti. Anot mokslininkų, egzistuoja 50 proc. tikimybė, kad po 3,7 mlrd. metų laikas baigsis. „Mažai tikėtina, kad laikas baigsis mūsų gyvavimo laikotarpiu, tačiau egzistuoja 50 proc. tikimybė, kad laikas baigsis per ateinančius 3,7 mlrd. metų“, – tvirtina JAV ir Japonijos mokslininkų komanda, metusi iššūkį nusistovėjusiai visatos teorijai.

Visata plečiasi vis didėjančiu greičiu ir, kaip mano daugelis mokslininkų, tai tęsis neribotą laiką. Tačiau kai kurie astrofizikai teigia, jog „begalinio plėtimosi" teorija ir prielaida, jog laikas taip pat yra begalinis, nėra visiškai teisinga. Jų paskelbtame straipsnyje rašoma, jog laikas greičiausiai baigsis kažkada per artimiausius 5 milijardų metų.

Visatos plėtimasis tęsis amžinai. Tokią išvadą priėjo NASA mokslininkai, tyrinėję paslaptingąją tamsiąją medžiagą. Kosminės agentūros tyrėjai, naudodami „Hubble“ kosminį teleskopą, nuodugniau ištyrinėjo tai, kas, jų manymu, sudaro energiją, vis didėjančiu greičiu plečiančią mūsų Visatą, rašo telegraph.co.uk. Nors šis reiškinys atrastas 1998 metais, astronomai iki šiol negalėjo pasakyti, kas yra toji jėga. Buvo žinoma tik tai, kad ji nematoma ir sudaro didžiąją (72 proc.) visos Visatos.

Europos kosmoso agentūros ESA pernai į orbitą paleistas teleskopas „Planck“ jau surinko pakankamą kiekį duomenų, pagal kuriuos mokslininkai sudarė Visatos reliktinio spinduliavimo žemėlapį. Toks žemėlapis mokslininkams padės geriau analizuoti Visatos formavimosi eigą bei pagrindinius etapus. Reliktinis spinduliavimas kartais dar vadinamas Didžiojo sprogimo aidu, nes manoma, jog šio diapazono bangos susikūrė būtent Visatos formavimosi pradžioje.

Tamsioji materija ir tamsioji energija - paslaptingosios kosminės jėgos, kurios, kaip manoma, sudaro iki 96 procentų visos Visatos, gali ir neegzistuoti, teigia naujos studijos autoriai. Britų mokslininkai mano, jog Visatą sudarančios materijos masei apskaičiuoti galėjo būti panaudotas klaidingas metodas.

Tamsioji medžiaga Visatoje yra pasiskirsčiusi gigantiškais amerikietiško futbolo kamuolius primenančiais masyvais. Mokslininkai šią išvadą daro remdamiesi naujausiomis netiesioginiu būdu gautomis nuotraukomis, kuriose vaizduojami mūsų galaktikų ir galaktikų spečių formą išlaikančios paslaptingosios materijos telkiniai. Naujausi astronomų darbai pateikia įrodymų, jog tamsioji medžiaga, netgi žvelgiant didžiausiu įmanomu masteliu, savo gravitaciniu poveikiu stipriai įtakoja mums matomą kosmosą.

Visatos plėtimasis greitėja. Tai dar kartą įrodo, kad Einšteino reliatyvumo teorija yra teisinga, teigia šimtus tūkstančių galaktikų ištyrinėję astronomai. Bandant išsiaiškinti, kaip materija pasiskirsčiusi Visatoje ir kaip sparčiai ji plečiasi, didžiausiame Hubble kosminiu teleskopu atliktame tyrime tyrinėta 446 tūkst. galaktikų, rašo britų „Telegraph.co.uk“. Astronomai nustatė, kad bėgant laikui, Visata plečiasi vis sparčiau, kaip savo reliatyvumo teorijoje ir pranašavo Einšteinas.

Remdamiesi pastarųjų 10 metų astronominių tyrimų duomenimis, JAV Gamtos istorijos muziejaus ir Haydeno planetariumo specialistai sukūrė trumpo metražo filmą „Mums žinoma Visata“, siūlantį per 6 minutes nusikelti į Visatos pakraštį ir grįžti į namus. Šis filmas – naujos Rubino meno muziejaus Niujorke ekspozicijos „Visions of the Cosmos: From the Milky Ocean to an Evolving Universe“, veiksiančios iki 2010 m. gegužės 10 d., dalis. Kelionė po kosmosą prasideda Tibete, prie Everesto kalno.