tulpiniai

„Tulpiniai“ – Virginijus Baltušis ir Algimantas Vertelka – planavo nužudyti Virginijų Marščionką-Maršalą ir G. Maskoliūną, nes manė, kad V. Marščionka, taip pat A. Krivickas ir G. Maskoliūnas, naikina „tulpinius“. Kai Biržuose buvo nušautas S. Bareika-Cibė, „tulpinis“ V. Baltušis iš karto pagalvojo, kad Cibę pažinoję V. Marščionka ir G. Maskoliūnas dalyvaus jo laidotuvėse. Nutarta kelyje iš Biržų į Panevėžį surengti pasalą ir juos grįžtančius iš laidotuvių nužudyti.

Taigi grįžkime į tą 1994-ųjų liepos vakarą, kai „tulpiniai“, pasidaliję ginklus ir radijo stoteles, išsiskirstė Marijonų gatvės rajone. Broliai Blinkevičiai turėjo stebėti kelią ir per raciją pranešti, kad Žalias pasirodė gatvėje ir tuoj įvažiuos į namo kiemą. Darius turėjo stebėti Marijonų gatvę iš stadiono pusės, o Valdas – tą pačią gatvę iš parko pusės.

Žydrūno Paušos nušovimas ir pasikėsinimas į kitus „tulpinius“ išjudino teisėsaugą, budresni tapo ir patys „tulpiniai“. Įspėjame, kad pasakojimo detalės gali sukrėsti skaitytojus. Ž. Pauša buvo pašarvotas Panevėžio bažnyčioje netoli prokuratūros. Stovėjimo aikštelėje išsirikiavo prabangūs automobiliai su įvairių Lietuvos miestų numeriais.

Palydint į paskutinę kelionę nušautą sėbrą, trys panevėžiečiai, stovėdami prie karsto, net nenujautė, kad po keleto valandų patys pavirs lavonais. Kalbant apie „tulpinių“ nusikaltimus, kuriam laikui reiktų persikelti į Biržus. Ten vieną 1994-ųjų rugsėjo šeštadienį pokštelėję šūviai ne tik nutraukė šiame mieste veikusios „pašto karvelių“ gaujos vado Sigito Bareikos (33 m.) gyvybės siūlą, bet ir tapo dar žiauresnio nusikaltimo preliudija.

Nuo pat savo gyvavimo pradžios Panevėžio „tulpiniai“ ne tik nesiskaitė su aplinkiniais – jie negailėjo ir savų. Tuo metu, kai „šmikiniai“ buvo sodinami už grotų, „tulpiniai“ klestelėjo. Pirmiausia jie sugebėjo uždirbti iš kontrabandos. Sienos tada buvo bemaž nesaugomos, tad iš Lietuvos keliavo spalvotieji metalai, o į Lietuvą – didžiuliai furgonai alkoholio. Pelnas buvo neapsakomas. Dalį jo „tulpiniai“ panaudojo prasidėjusiai privatizacijai.

Specifiniai panevėžio reketininkų bruožai buvo atvirumas, cinizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su aukomis, atsargumo nepaisymas. Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Artimiausiu Kavioro pagalbininku ir bendražygiu buvo laikomas Psichas – Vitalijus Tuzovas. Įtaka ir autoritetu Kavioras nesidalino su niekuo. Netgi artimiausius sėbrus jis laikė prispaudęs.

„Tulpiniai“ – viena žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. „Akistatos“ archyve aprašyti kruvini „tulpinių“ darbeliai. „Tulpinių“ gaujos vadeivos susodinti už grotų iki gyvenimo pabaigos, o buvusių jų parankinių jau ir kaulai baigia supūti. Mat vadeivos, bijodami net savo šešėlio, šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Nepasigailėjo net savo giminaičių.

Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais. Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus beveik 30-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Po ilgų draugystės su Aldona metų vyriškis esą tik dabar prisipažino, kad priklauso nusikalstamai grupuotei. Moteris tikina, kad šis ėmė jai grasinti ir bando užtildyti. Norėdama išsivaduoti iš pavojingų pančių, Aldona išsikvietė „TV Pagalbos“ gelbėtoją Žilviną Žitkų. Aldona sakė, kad per savo gerą širdį ir patiklumą prisivirė tiek košės, kad be „TV Pagalbos“ jau niekaip neišsiverstų. Moteris turi automobilį, kuris iš tiesų nėra jos – tik dokumentuose nurodyta, kad ji jo savininkė.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus daugiau kaip 20-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus daugiau kaip 25 metus į praeitį. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis.

Už ne vieno žmogaus nužudymą iki gyvos galvos nuteistas Panevėžio „Tulpinių“ gaujos vadeiva Algimantas Vertelka siekia laisvės – prašo skirti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Taip žudikui atsirastų galimybė kada nors išvysti laisvę. Tačiau prokuratūra nemato jokio pagrindo tokiai malonei – esą savo kaltės Vertelka nepripažįsta ir nuolat gauna nuobaudas. Iki gyvos galvos nuteistas Panevėžio „Tulpinių“ vadeiva Algimantas Vertelka – tikisi Kauno apygardos teismo malonės.

Amžių sandūroje Vilniuje policija visai netyčia aptiko pačią žiauriausią ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusią V. Januškevičiaus gaują. Bent taip buvo galvojama, kol nebuvo areštuoti Panevėžio „tulpiniai“, Klaipėdos „gaidjurginiai“. Pasirodo, šie žudė dar daugiau. Draugų, bendrų gyvybė jiems buvo niekas, jei buvo kalbama apie pinigus ar kitų nusikaltimų slėpimą. Kaune daugiausia savo aplinkos žmonių išžudė „Marafono“ grupuotė.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus daugiau kaip 20-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtas Panevėžio „tulpinių“ vadeivos Algimanto Vertelkos prašymas. Į teismą mafijos atstovas kreipėsi dėl galimybės jam paskirtą įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Šis išskirtinis žurnalistinis tyrimas yra aprašomas 2002-ųjų kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Jame – Kiesų bylos (bei kitų su „tulpiniais“ susijusių bylų) tyrimo užkulisiai. Išaiškinant rezonansinius nusikaltimus bei kovojant su organizuotu nusikalstamumu ypač svarbus vaidmuo tenka liudytojų apsaugai, kurią vykdo vienas slaptas Kriminalinės policijos biuro padalinys.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) paskelbė nuosprendį dėl iki gyvos galvos nuteisto žiauriu elgesiu su priešais ir net savais pagarsėjusio Panevėžio „tulpinių“ gaujos lyderio Algimanto Vertelkos skundo. Šis uždarius Lukiškių kalėjimą-tardymo izoliatorių buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus. Dėl tokių permainų nepatenkintas A. Vertelka kreipėsi į teismą. Savo skunde garsusis nusikaltėlis teigė, kad jis buvo perkeltas į neparuoštą nuteistiesiems iki gyvos galvos aplinką.

Iki gyvos galvos nuteistas žiauriu elgesiu su priešais ir net savais pagarsėjusios Panevėžio „tulpinių“ gaujos lyderis Algimantas Vertelka uždarius Lukiškių kalėjimą-tardymo izoliatorių buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus. Dėl tokių permainų nepatenkintas A. Vertelka kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (VAAT). Savo skunde garsusis nusikaltėlis teigė, kad jis buvo perkeltas į neparuoštą nuteistiesiems iki gyvos galvos aplinką.

Kauno apygardos teismas ketvirtadienį atmetė už nužudymus iki gyvos galvos nuteisto buvusio Panevėžio „tulpinių“ lyderio Algimanto Vertelkos prašymą leisti atlikti bausmę ne kalėjimo, o švelnesnėmis pataisos namų sąlygomis Pravieniškėse. Alytaus apylinkės teismo sprendimas liko nepakeistas.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus daugiau kaip 20-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Panevėžio „tulpiniai“ visada garsėdavo savo žiaurumu. Taip, beje, buvo dar iki šios gaujos vadžias į savo rankas perimant šiuo metu bausmę iki gyvos galvos atliekančiam Algimantui Vertelkai. Šios gaujos nariams nieko nereikšdavo nužudyti neįtikusį žmogų. O nusikaltimų pėdsakus jie dažnai slėpdavo žudydami net ir savo gaujos narius. Taip jie tikėjosi, kad kraupi tiesa neišlįs į dienos šviesą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas ketvirtadienį atmetė kalėjimo teikimą iki gyvos galvos kalėti nuteistą buvusį Panevėžio „tulpinių“ lyderį Algimantą Vertelką perkelti iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus. „Manau, kad dar nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti laikant jį švelnesnės rūšies pataisos įstaigoje, nei kalėjimas“, – BNS sakė teisėjas Dainius Grizickas. Priimdamas sprendimą, jis atsižvelgė į A. Vertelkos įvykdytus sunkius nusikaltimus.

Vyresnės kartos lietuviai puikiai pamena laikus, kai tik ką nepriklausomybę atgavusioje šalyje aidėjo šūviai bei sprogimai. Kalbame apie laikus, kurie prasidėjo nuo 1992-ųjų... Tais laikais samdomų žudikų tema buvo itin populiari. Nuo jų kulkų ar padėtų bombų žūdavo verslininkai, mafijai neįtikę asmenys bei, žinoma, ir tie patys nusikalstamų grupuočių nariai.

Naujienų portalas tv3.lt pradeda straipsnių ciklą apie Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais siautėjusias nusikalstamas gaujas. Nagrinėsime, kada šios organizuotos grupuotės susikūrė, kas buvo jų pagrindiniai lyderiai ir tai, kiek bei kokių siaubingų nusikaltimų jie padarė. Pradėkime nuo Panevėžyje bei už šio miesto ribų siautėjusios „tulpinių“ grupuotės. Kaip galima rasti spaudos archyvuose, šios gaujos apraiškos pirmą kartą užčiuoptos dar 1976-siais.

Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos žmones prieš dvidešimtmetį šiurpino po visą šalį pasklidusios grupuotės. „Vilniaus brigada", „Daktarų" klanas, ar „Tulpiniai" iš Panevėžio miestų gatves skandino kraujyje, plėšė ir prievartavo kiek pralobusius tautiečius. Dabartinės policijos pareigūnams galvas sukti tenka dėl masinės prekybos narkotikais, tūkstančius eurų išviliojančių internetinių sukčių. Tai ekskliuzyviniai operatyvininkų slaptos operacijos kadrai.

Vienos žiauriausių Lietuvoje nusikalstamos grupuotės vadeiva Algimantas Vertelka nevynioja žodžių į vatą: „Įkalinimo sąlygos Lukiškėse yra apgailėtinos. Ir, kas blogiausia, kuo toliau, tuo labiau nuteistiesiems iki gyvos galvos gyvenimas už grotų yra apsunkinamas.“. Duodamas išskirtinį interviu naujienų ir pramogų portalui tv3.lt A. Vertelka pripažino ir dar vieną karčią tiesą – ne tik kalėjime, bet ir laisvėje jis nemato nieko gero.

Vilniaus miesto apylinkės teismas pirmadienį atmetė iki gyvos galvos už žmogžudystes kalėti nuteisto buvusio Panevėžio „tulpinių“ lyderio Algimanto Vertelkos prašymą perkelti jį iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus. Bylos duomenimis, nuo 2001 metų lapkričio nelaisvėje laikomas A.Vertelka 13 kartų baustas, turi keturias galiojančias nuobaudas. Atsižvelgdamas į kriminalinės subkultūros tradicijas, A.Vertelka riboja bendravimo ratą, tačiau su kitais kaliniais nekonfliktuoja.

Pastaruosius beveik porą dešimtmečių už Atlanto praleidusią Jūratę Cannarą gerai pamena ne tik panevėžiečiai, kadaise smalsumo ar bėdos vesti pas ekstrasensę, bet ir dvasios ramybės ieškodavę „tulpinių“ gaujos atstovai. JAV baigusi intuicijos ir reiki studijas, nepažinto pasaulio paslapčių išmokusi indėnų gentyse Jūratė į Panevėžį parskrido nusipirkusi bilietą tik į vieną pusę. J. Kanara sako seniai nustojusi planuoti. Į kitų ateitį pažvelgianti mediumė savosios nenori žinoti. Ne iš baimės.

„Jų mylimosios ir žmonos manęs klausdavo patarimų dėl ateities, patys „tulpiniai“ labai domėjosi ezoterika, o Virginijus Baltušis puikiai buvo įvaldęs hipnozės meną“, – jau šį vakarą 20.00 val. TV3 laidoje „Kitoks tyrimas. Ekstrasensų tiesa“ prisipažins du dešimtmečius Niujorke gyvenanti ekstrasensė Jūratė Cannara.

Leidinys  „Balsas.lt savaitė“ ta proga skelbia fragmentą iš žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Kruvinasis mafijos maršrutas“, kurioje plačiai rašoma apie minėtą objektą. Daktarai, Gaidjurginiai, Tulpiniai, Princai, Psichiniai, Brigadiniai.

Atskleista ir paskutinė legendomis apipinto trys kilometrai iki Ėriškių stūksančio vadinamojo „tulpinių“ dvaro paslaptis. Sovietmečio funkcionierių, o atkūrus Nepriklausomybę žiaurumu pagarsėjusių nusikaltėlių laikus menančią sodybą Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) aukcione pavasarį įsigijo ėriškietis, vietos mokyklos ūkio darbuotojas 63-ejų Romaldas Sirevičius.

Panevėžio rajono savivaldybė, beveik 10 metų prokurorų nurodymu saugojusi "tulpiniais" vadintos nusikaltėlių grupuotės sodybą netoli Ėriškių kaimo, negali atgauti apsaugai išleistų 98 tūkst. litų. "Tulpinių" sodybos apsaugai išleistus pinigus žadėta sumokėti tada, kai sodyba bus parduota.

Daugiau kaip dvejus metus tęsėsi teismų maratonas, kuriame iki gyvos galvos kalėti nuteistas Panevėžio Tulpinių gaujai priklausęs Algimantas Vertelka bandė įrodyti, kad jis neprivalo šluoti kiemo. Pelnytos bausmės Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę atliekantis A. Vertelka, kuris dar žinomas kaip Pinčia, prieš daugiau kaip du metus – 2011 m. liepos 18 dieną – atsisakė paimti į rankas šluotą ir iššluoti pasivaikščiojimo kiemą, kuriame ir pats kas dieną pakvėpuodavo grynu oru.

„Tulpinių“ laikus menančių ėriškiečių pranašystės, kad į Dubulių tvenkinio pakrantėje stūksančią buvusią kriminalinio pasaulio šulų vilą vargu ar kas išdrįs įkelti koją, nepasitvirtino. Šiurpulį keliančią sodybą Panevėžio valstybinei mokesčių inspekcijai pavyko parduoti šeštą kartą paskelbtame aukcione už perpus mažesnę kainą nei kainavo jos apsauga.

Lukiškių kalėjime nuo 2003 metų bausmę atliekantis kruvinais nusikaltimais išgarsėjusios Panevėžio Tulpinių gaujos smogikas Audrius Andrušaitis įteikė prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui perkelti jį į pataisos namus. Su kalinio prašymu nesutinka prokurorė. Ji tikina, kad nuteistasis yra du kartus nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nepripažįsta kaltės.

Už žiaurius nusikaltimus nuteistas Algimantas Vertelka, pravarde Pinčia, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas neversti jo dirbti įkalinimo įstaigoje. Iki gyvos galvos nuteistas „Tulpinių“ vadeiva tikino teismą, kad net įstatymai neleidžia dirbti per prievartą, mat tai žemina jo garbę ir orumą. „Bausmių vykdymo kodekse nurodoma, jog nuteistieji iki gyvos galvos gali dirbti, jeigu patys to pageidauja“, – dėstė teisme A. Vertelka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pradėjo nagrinėti kasacinius nuteistų nusikalstamos „Tulpinių“ gaujos narių skundus, kuriuose jie teigia, kad teisėsaugininkai padarė klaidą juos nuteisdami iki gyvos galvos.

Beveik po dešimtmečio Panevėžio Vyšniukų vadeivos Gražvydo Pinigio pagrobėjai sulaukė teismo nuosprendžio, o kas jį nužudė, neaišku iki šiol. Pareigūnų klientas Tuo laiku – o tai buvo 2003 metų kovo 16-ąją, – kai Panevėžio rajono Pinigėlių kaime ant kelio iš Paliūniškio į Karsakiškį važiuojamosios dalies buvo rastas Vyšniukų gaujos vadeivos Gražvydo Pinigio (26 m.), pravarde Dolcas, lavonas, garsiosios Tulpinių gaujos nariai jau buvo areštuoti. Nužudytojo kūną aptiko kaimo gyventojas.

Vieni žiauriausių Lietuvos banditų – jau nuteisti iki gyvos galvos Panevėžio Tulpiniai – norėtų pasigerinti įkalinimo sąlygas ir iš Lukiškių veržiasi į Pravieniškes. Nori daugiau laisvės Prašydami perkelti juos į Pravieniškių pataisos namus (Kaišiadorių r.), į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą kreipėsi 24 žmones nužudęs Audrius Andrušaitis (g. 1968 m.) ir dalyvavęs 14 žmonių nužudyme Algimantas Vertelka, pravarde Pinčia (g. 1961m.). Pagal įstatymus jie tokią teisę turi.

Žemesnio rango garsiosios Kauno Vilijampolės gaujos smogikai teisme kratosi anksčiau tyrėjams duotų parodymų. Kadaise Henrikui Daktarui, pravarde Henytė, ir artimiausiems jo patikėtiniams nuolankiai tarnavę sėbrai net praėjus beveik 20 metų tebebijo viešai vykstančiame Klaipėdos apygardos teismo posėdyje atskleisti visą tiesą. Kai kurie bendrininkai vengia atvirai liudyti apie anuomet Vilijampolės gaujos šulų jiems patikėtas kruvinas užduotis.

Buvusios nusikalstamos grupuotės „Tulpiniai“ lyderis Algimantas Vertelka lieka kalėjime, nusprendė teismas, išnagrinėjęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo teikimą dėl nuteistojo A. Vertelkos perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus. Laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistas A. Vertelka Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašė teikimą tenkinti, nes jis esą nori daugiau bendrauti su artimaisiais, o kalėjime tam, pasak jo, nėra tinkamų sąlygų.

Valstybės kaltintojas – prokuroras Artūras Urbelis – teigė, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartis padėjo tašką Tulpinių byloje, kurios tyrimas prasidėjo dar 1999 metais, kuomet buvo nužudytas Panevėžio apygardos prokuroras Gintautas Sereika. Antradienį Lietuvos apeliacinis teismas atmetė Tulpiniais vadinamų Algimanto Vertelkos, Audriaus Andrušaičio, Virginijaus Baltušio ir Dariaus Blinkevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio.

Jau dešimtmetis, kai Panevėžys aprimęs: nebesigirdi sprogimų, retos ir žmogžudystės. Statistika byloja, jog pernai, palyginti su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais ir su ankstesniais metais, Panevėžyje įvykdyta mažiausiai nusikaltimų – 2092. O sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai išaiškinti beveik visu šimtu procentų.

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje išleidžiama knyga apie šalyje veikusias mafijos struktūras, jų kelią, įtaką šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ir iki dabar. Knygos autorius Dailius Dargis atskleidžia sovietinių rublių dingimo istoriją iš Lietuvos, samdomų lietuvių žudikų rolę žurnalisto Vladislavo Listjevo nužudyme, o taip pat mafijos santykius su šalies verslininkais.

Kas tada, Nepriklausomybės pradžioje, 1990–siais, galėjo pagalvoti, kad tie romantiški, svajoję apie amžiną draugystę jaunuoliai po dešimties metų taps pačiais nuožmiausiais visų laikų Lietuvos nusikaltėliais ? „Jie save vadino draugais. Drauge, mano drauge,  sakydavo vienas kitam. Deklaruodavo lygybės principą. Buvo net tokie susitarimai dideli, kad jie liks visais atvejais neišskiriami draugai, niekada neparsiduos.

Du kartus iki gyvos galvos nuteistiems Lukiškių mirtininkų sektoriuje kalintiems Panevėžio Tulpinių gaujos lyderiams – Virginijui Baltušiui, Algimantui Vertelkai ir Audriui Andriušaičiui antradienį nepavyko nušalinti jų pateiktas apeliacijas nagrinėjančio Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų sudėties.

Sigitas Gaidjurgis, kaip ir Tulpinių vadeivos, žudė ne tik priešus, bet ir savo gaujos narius, parankinius. Kartais jis tapdavo tikru inkvizitoriumi. Per daug žinojo Kartu su Alvydu Juodriu-Benu iš Šiaulių į Klaipėdą atvažiavo ir Raimondas Minkus. Jis, sėbrų vadinamas Ryžu ar Jurgiu, greitai įgijo S. Gaidjurgio pasitikėjimą ir tapo šio vairuotoju. Ir ne tik – R. Minkus buvo lyg ir S. Gaidjurgio ūkvedys, dirbdavo jam visus buities darbus.

Po dešimties metų Balsas.lt vėl atvertė žinomo naftos magnato G. Kiesaus kraupaus nužudymo bylą. Pirmąją straipsnio dalį skaityti čia. Kraupaus įvykio chronologija 2000 m. liepos 7-oji, 3 valandos 5 minutės. Iliuzija apie greitą pralobimą žlunga. A. Vertelkai, V. Baltušiui ir R. Čeponiui baigiasi kantrybė. G. Kiesus prašo jį paleisti ir žada gauti milijoną, kad tik juos paliktų gyvus.