mafija

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus beveik 30-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Klaipėdoje sekmadienį įvykus kraupiam nusikaltimui, kurio metu nušautas žinomas Kauno kriminalinio pasaulio veikėjas, o po to nusišovus ir pačiam šauliui, aiškėja, kad kulkos krito dėl meilės istorijos ir pavydo. Daugiau apie tai – TV3 laidoje „Top 3“. Savaitgalį Klaipėdoje nutiko baisus įvykis – daugiabučio kieme, automobilyje, buvo nušautas vyras. Tikėtina, grįžęs iš naktinių linksmybių su kartu automobilyje buvusia moterimi. Galimas motyvas – žudiko pavydas.

Kauno mafijos autoritetu tituluojamas Henrikas Daktaras sutiko atskleisti itin retai matomą savo gyvenimo pusę. Jis pasidalijo asmeniniais prisiminimais apie vaikystę, tėvą, kuris, anot jo, niekada nepriklausė nusikalstamam pasauliui ir tragiškai žuvusį jaunėlį brolį. Henytė pasakoja, kad vaikystė prabėgo sename Kauno Vilijampolės mikrorajone, kuriame gyveno praktiškai visa giminė: „Gyventi visiems greta buvo ir linksma, ir baugu. Vykdavo baliai, visi gerdavo, nuolat kildavo muštynės.

Vilniuje 1990-siais šalia „Vilniaus brigados“ keletą metų veikė dar žiauresnė nusikaltėlių grupuotė, kuri vien sostinėje ir apylinkėse nužudė mažiausiai 13 žmonių. Bent tiek buvo įrodyta teisme. Banditams vadovavo ir gaują įkūrė Valerijus Januškevičius, kuris liūdnai „išgarsėjo“ už pinigus žudydamas žmones. Dėl savo nusikaltimų iki gyvos galvos bausmės sulaukęs vyras šiandien veržiasi į laisvę.

Kaune pirmadienio pavakarę savo bute buvo rastas su Kamuolinių organizuotu nusikalstamu susivienijimu sieto Genadijaus Ževžikovo kūnas. Naujienų portalo tv3.lt duomenimis, vasario 5-ąją, 1973 m. gimusio G. Ževžikovo kūnas rastas viename V. Krėvės prospekte esančio daugiabučio bute. Kūnas aptiktas 17.45 val. Pareigūnai, pirminiais duomenimis, ant vyro kūno išorinių smurto požymių nepastebėjo. Šiuo metu pagal standartinę procedūrą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.

Visa Lietuva žino apie garsiausius šalies nusikaltėlius bei kruvinus darbus, kurie daugumą jų pasmerkė arba mirčiai, arba ilgiems įkalinimo metams. Vis dėlto, apie mafijos vyrų moteris žinoma ne tiek ir daug.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Prieš 30 metų, 1993-iųjų spalio 7-osios rytą, Kaune buvo įvykdyta masiškiausia mafijos pasaulio atstovų likvidavimo operacija. Tuomet Daktarų gaujos šulų tėvonijoje Vilijampolėje gyvavusio „Vilijos“ restorano patalpose buvo nušauti penki kauniečiai, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su garsiausios laikinosios sostinės kriminalinės „šeimos“ bosais.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje vienu įtakingiausių Šiaurės Lietuvoje buvo laikomas šešėlinio pasaulio atstovas Vladas Baranauskas (pravarde – Baranis). Nors daug šio asmens biografijos kriminalinių įrašų jau seniai praeityje, bet net ir sulaukęs solidaus amžiaus Šiaulių „princas“ iki šiol mindžioja teismo slenkstį. Paskutinį kartą bausmės jis sulaukė 2017-siais už cigarečių kontrabandą ir bandymą papirkti pareigūnus.

Vos prieš kelias dienas savo 66-ąjį gimtadienį paminėjęs Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas Henrikas Daktaras naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie savo už grotų bėgančias dienas. Henytė nusivylęs, nes visai neseniai teismas dar kartą atsisakė paskirti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę: „Tada bent turėčiau viltį numirti ne kalėjime, o laisvėje. O mirtis gali kiekvieną dieną mane pasiimti.

Gruodžio 12-ąją Kauno nusikalstamo pasaulio šului Henrikui Daktarui sukanka 66 metai. Pats Henrikas išskirtiniame interviu naujienų portalui tv3.lt išskiria kitą skaičių – 33. Būtent tiek metų, anot jo, jis jau praleido už grotų. Per pokalbį su tv3.lt žurnalistu buvo atskleista, kaip H. Daktaras paminės gimtadienį už grotų. Henytė teigė, kad didžiausia dovana jam būtų laisvė, kur galėtų pasidžiaugti lyg ant mielių augančiais anūkais.

Klaipėdoje, viename Budelkiemio gatvės name, per „Aro“ pareigūnų šturmą nusišovė pusantrų metų ieškotas šiaulietis Alvydas Juodris. Policijos turimais duomenimis, šis asmuo pragyvenimui pasirinko būti samdomu žudiku. Apie šią išskirtinę bendrą policijos ir „Aras“ pareigūnų operaciją galima rasti informacijos kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.

Nusikalstamo pasaulio autoritetas, vienas garsiausių Lietuvos nusikaltėlių su kurio pavarde teisėsauga sieja dešimtis sunkių bei itin žiaurių nusikaltimų. Daugiau apie save, kaip ir kada pradėjo nusikalsti ir kokia buvo jo vaikystė tv3.lt pasakojo Henrikas Daktaras. „Nuteiskite mane garbingai, su įrodymais, bet nereikalaukite prisipažinti nusikaltimų, kurių nepadariau.

Italijos teismas pirmadienį nuteisė apie 200 kaltinamųjų istoriniame, kone trejus metus trukusiame procese dėl Kalabrijos mafijos „'Ndrangheta“ narių. Daugiau kaip pusantros valandos pietinio Vibo Valentijos miesto teismo pirmininkė Brigida Cavasino (Bridžida Kavasino) skaitė kaltais pripažintųjų pavardes ir jiems skirtas bausmes, kurios svyravo nuo kelių mėnesių iki 30 metų nelaisvės, o visoje šalyje esančiuose kalėjimuose įkalinti asmenys visa tai stebėjo vaizdo ryšiu.

Tai kas nutiko 1995-ųjų birželį Panevėžyje sukrėtė visą Lietuvą. Tokio žiauraus nusikaltimo per 40 metų tarnyboje teigė nematęs net nužudymo bylą tyręs tuometinis Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Stasys Lipnickas. O ką jau kalbėti apie paprastus žmones, kurie tik iš pranešimų laikraščiuose sužinojo apie Panevėžyje žiauriai sumuštą, o vėliau dar ir padegtą nė 13 metų nesulaukusį berniuką.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus beveik 30-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Kauno apygardos teismas nepakeitė dėl vadovavimo nusikalstamam susivienijimui, kurio nariai žudė, plėšė ir prievartavo turtą, nuteistam Henrikui Daktarui iki gyvos galvos skirtos bausmės į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Tokiu sprendimu itin nusivylusi buvo H. Daktaro žmona Ramutė, kuri su TV3 pasidalijo iškart po posėdžio apėmusiomis emocijomis. „Netenkino Pravieniškių pataisos namų teikimo. Šiaip labai liūdna. Ketvirtą kartą jau netenkino.

Kauno apygardos teisme pirmadienį paskelbtas spredimas dėl Henrikui Daktarui paskirtos įkalinimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Prašymą pagal nustatytą tvarką dėl Kauno mafijos šului po mažiausiai 5 metų galinčių atsiverti įkalinimo įstaigos vartų teikė Pravieniškių kalėjimo atstovai. Teismas nusprendė tokį prašymą atmesti, tad jau gruodį gimtadienį švęsiančiam H. Daktarui lūkesčius apie laisvę teks kuriam laikui atidėti.

Kauno apygardos teisme pirmadienį buvo išnagrinėtas prašymas dėl Henrikui Daktarui paskirtos įkalinimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Prašymą pagal nustatytą tvarką dėl Kauno mafijos šului po mažiausiai 5 metų galinčių atsiverti įkalinimo įstaigos vartų teikė Pravieniškių kalėjimo atstovai. Pats H. Daktaras šios dienos posėdyje nedalyvavo. Teismas sprendimą šioje byloje žada skelbti lygiai po savaitės.

Po trijų dešimtmečių slapstymosi sausį sučiuptas garsus Sicilijos mafijos bosas Matteo Messina Denaro  mirė ligoninėje centrinėje Italijoje, pirmadienį pranešė naujienų agentūra ANSA. 61 metų vyras jau kelerius metus sirgo storosios žarnos vėžiu. Būtent jo sprendimas gydytis lėmė tai, kad jis buvo suimtas po apsilankymo vienoje Sicilijos sostinės Palermo klinikoje.

Po brutalaus išpuolio viduryje dienos Laisvės alėjoje metaliniais strypais ginkluoti nusikaltėliai spruko kuo toliau nuo Kauno. Pareigūnai sulaikė dalį nusikaltėlių ir tikina žinantys likusius gaujos narius. Apie nusikalstamų grupuočių veiklą Lietuvoje naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla ir advokatas Gintaras Černiauskas.

Į Kauną sugrįžo laukiniai 90-ieji. Vidury baltos dienos Laisvės alėjoje įvyko siaubingos muštynės. Gauja kaukėmis ir metaliniais strypais bei kastetais apsiginklavusių užpuolikų sudaužė kavinėje sėdėjusius kauniečius. Vieną paplūdusį kraujais medikai išvežė į ligoninę. Aiškėja, kad taikiniu šį kartą tapo nusikalstamos grupuotės atstovas. Laisvės alėjoje likęs telkšoti kraujo klanas liudija siaubingą išpuolį. Gauja čia užpuolė pora kauniečių.

„Tulpiniai“ – Virginijus Baltušis ir Algimantas Vertelka – planavo nužudyti Virginijų Marščionką-Maršalą ir G. Maskoliūną, nes manė, kad V. Marščionka, taip pat A. Krivickas ir G. Maskoliūnas, naikina „tulpinius“. Kai Biržuose buvo nušautas S. Bareika-Cibė, „tulpinis“ V. Baltušis iš karto pagalvojo, kad Cibę pažinoję V. Marščionka ir G. Maskoliūnas dalyvaus jo laidotuvėse. Nutarta kelyje iš Biržų į Panevėžį surengti pasalą ir juos grįžtančius iš laidotuvių nužudyti.

1997 metų birželio 17-ąją į Klaipėdos miesto 2-ąjį policijos komisariatą kreipėsi Gitana M. ir pareiškė, kad dingo jos sugyventinis Naurius Noreika. Ji pranešė, kad prieš savaitę N. Noreika išvažiavo iš namų automobiliu „Audi 80“ ir nuo to laiko daugiau jo nemačiusi. Prieš kreipdamasi į policiją Gitana M. apskambino Gaidjurginius, su kuriais jos sugyventinis anksčiau bendraudavo, bet visi kaip vienas teigė esą nežinantys, kur N. Noreika yra.

Taigi grįžkime į tą 1994-ųjų liepos vakarą, kai „tulpiniai“, pasidaliję ginklus ir radijo stoteles, išsiskirstė Marijonų gatvės rajone. Broliai Blinkevičiai turėjo stebėti kelią ir per raciją pranešti, kad Žalias pasirodė gatvėje ir tuoj įvažiuos į namo kiemą. Darius turėjo stebėti Marijonų gatvę iš stadiono pusės, o Valdas – tą pačią gatvę iš parko pusės.

Žydrūno Paušos nušovimas ir pasikėsinimas į kitus „tulpinius“ išjudino teisėsaugą, budresni tapo ir patys „tulpiniai“. Įspėjame, kad pasakojimo detalės gali sukrėsti skaitytojus. Ž. Pauša buvo pašarvotas Panevėžio bažnyčioje netoli prokuratūros. Stovėjimo aikštelėje išsirikiavo prabangūs automobiliai su įvairių Lietuvos miestų numeriais.

Vieną 1997-ųjų metų birželio 27-osios popietę Kretingos rajono Mikoliškių girininkijos girininkas Romas Mažonas išgirdo šūvių papliūpas. Kadangi aplinkiniuose miškuose mėgdavo pasiautėti brakonieriai, girininkas nieko nelaukdamas paskambino savo pavaduotojui Vaidui Skuodui, liepė jam išeiti ant kelio, sėdo į tarnybinę „Nivą“ ir nuburzgė Kulių link – ton pusėn, iš kurios aidėjo šūviai. Įspėjame, kad įvykių detalės gali sukrėsti skaitytojus.

Kartu su Alvydu Juodriu-Benu iš Šiaulių į Klaipėdą atvažiavo ir Raimondas Minkus. Jis, sėbrų vadinamas Ryžu ar Jurgiu, greitai įgijo S. Gaidjurgio pasitikėjimą ir tapo šio vairuotoju. Ir ne tik – R. Minkus buvo lyg ir S. Gaidjurgio ūkvedys, dirbdavo jam visus buities darbus. Kas be ko, visuomet būdavo šalia S. Gaidjurgio ir tada, kai jų gauja reketuodavo verslininkus ar sprogdindavo. Įspėjame, kad įvykių detalės gali sukrėsti skaitytojus.

Kauno kriminalinio pasaulio įžymybės mito formavimuisi nemažai įtakos galėjo turėti socialinės sąlygos, korupcija, nepasitikėjimas valdžios institucijomis bei teisėsauga. Tokią išvadą galima susidaryti perskaičius H. Daktaro knygos „Išlikt žmogumi“ eilutes apie jo pažintį su „zona“. „Kitą rytą buvau nuvežtas į valdybą, kurios rūsiuose buvo garsioji KPZ (išvertus iš rusų kalbos – laikinojo suėmimo kamera). Šiais laikais ją vadina areštine, – paaiškino H. Daktaras.

Kauno Vilijampolėje esančiame Naujalio gatvės 18-ajame name, be būsimojo mafijos boso Henriko Daktaro, gyveno ir būsimieji Vilijampolės gaujų lyderiai – broliai Rimantas ir Deividas Ganusauskai, jų pusbrolis Ričardas Ganusauskas, pravardžiuojami atitinkamai Mongolu, Mongoliuku ir Ganusia. Jų močiutė buvo H. Daktaro tėvo sesuo. Ilgus metus ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą šiurpinusios „daktarų“ gaujos pagrindas formavosi kiemo principu.

Palydint į paskutinę kelionę nušautą sėbrą, trys panevėžiečiai, stovėdami prie karsto, net nenujautė, kad po keleto valandų patys pavirs lavonais. Kalbant apie „tulpinių“ nusikaltimus, kuriam laikui reiktų persikelti į Biržus. Ten vieną 1994-ųjų rugsėjo šeštadienį pokštelėję šūviai ne tik nutraukė šiame mieste veikusios „pašto karvelių“ gaujos vado Sigito Bareikos (33 m.) gyvybės siūlą, bet ir tapo dar žiauresnio nusikaltimo preliudija.

Tiek Sigitas Gaidjurgis, tiek Alvydas Juodris-Benas norėjo, kad visuomenėje būtų kuo daugiau triukšmo ir atrodytų, jog policija nesugeba įvesti tvarkos. Vieną 1996-ųjų vasaros dieną S. Gaidjurgis ir A. Juodris į Klaipėdos miesto parką susitikti pasikvietė Renatą Šadeikį ir Raimondą Minkų. Pokalbis buvo trumpas ir dalykiškas – S. Gaidjurgis paliepė R. Šadeikiui susprogdinti Olego Klepovo namą. Dėl to, kad šis draugavo su Sergejumi Bėgliku ir buvo S. Gaidjurgio konkurentas kontrabandos biznyje.

Remigijaus Daškevičiaus-Daškės žūtis Vilniuje 2001-ųjų lapkričio pabaigoje sukėlė didelį rezonansą – tikriausiai tokio nebūta nė po vieno iš daugelio iki šiol įvykdytų kriminalinio pasaulio autoritetų nužudymų. Nepraėjus nė parai, visų Vilniaus ir Kauno operatyvinių grupių nariai pradėjo masinę R. Daškevičiaus aplinkos žmonių sulaikymo operaciją. Daugeliui ji visgi buvo netikėta.

Maždaug tuo pat metu kaip ir Sigitas Gaidjurgis savo gaują Klaipėdoje subūrė Aleksandras Sonas. Panašiu metu abu buvo ir sulaikyti. Vis dėlto jų nusikaltimų mastai gerokai skiriasi. Korėjietis Aleksandras Sonas gimė Kazachstane, toli nuo jūros, tačiau likimo vingiai jį atvedė į tuometinį Leningradą. Čia perspektyvus jaunasis boksininkas baigė jūreivystės mokyklą ir gavo paskyrimą į Klaipėdą.

Nuo pat savo gyvavimo pradžios Panevėžio „tulpiniai“ ne tik nesiskaitė su aplinkiniais – jie negailėjo ir savų. Tuo metu, kai „šmikiniai“ buvo sodinami už grotų, „tulpiniai“ klestelėjo. Pirmiausia jie sugebėjo uždirbti iš kontrabandos. Sienos tada buvo bemaž nesaugomos, tad iš Lietuvos keliavo spalvotieji metalai, o į Lietuvą – didžiuliai furgonai alkoholio. Pelnas buvo neapsakomas. Dalį jo „tulpiniai“ panaudojo prasidėjusiai privatizacijai.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.

Grįžęs iš kelionių Sigitas Gaidjurgis vaidino neturtingą verslininką: važinėjo „Žiguliu“, vaikščiojo nudrengtais rūbais, stengėsi niekuo neišsiskirti iš minios. 1995 metų rugpjūčio 24-ąją, apie 19 valandą, Klaipėdos policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai ir „Aro“ vyrai apsupo vieną iš Minijos gatvėje esančių garažų. Gana tvirtos durys nepasidavė, todėl garažo vidun buvo patekta per stogą.

Prieš mirtį Remigijų Daškevičių-Daškę supo visi senų laikų Kauno Žaliakalnio treniruoklių salių lankytojai, nuo sovietinių laikų rūsiuose „pumpavę“ raumenis. Kai kurie – nemenkai pasiekę įvairiose sporto šakose. Visiems jiems ne kartą buvo tekę aiškintis santykius su konkurentais iš Vilijampolės. Bet, kaip sakė buvę Daškės draugai, įdomiausia tai, kad kalėjimuose niekas iš jų nebuvo spėjęs pabūti.

Specifiniai panevėžio reketininkų bruožai buvo atvirumas, cinizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su aukomis, atsargumo nepaisymas. Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Artimiausiu Kavioro pagalbininku ir bendražygiu buvo laikomas Psichas – Vitalijus Tuzovas. Įtaka ir autoritetu Kavioras nesidalino su niekuo. Netgi artimiausius sėbrus jis laikė prispaudęs.

2000-aisiais Kauno kriminalinio pasaulio veikėjų išvaizda jau buvo pakitusi iš esmės. Jie visiškai nebepriminė ankstesniais dešimtmečiais karaliavusių bjaurios išvaizdos tipų, kurie prieš aplinkinius jautėsi gerokai pranašesni savo parudavusiais nuo čefyro dantimis, specialiomis tatuiruotėmis, „zonos“ žargonu ir griežtomis tame pasaulyje privalomomis taisyklėmis arba „paniatkėmis“. Naujojo tūkstantmečio kriminaliniai lyderiai, o ypač Remigijus Daškevičius-Daškė ir artimiausi jo aplinkos žmonės,...

Ne vienos nusikalstamos gaujos vadeiva Klaipėdoje nuolat taikydavosi į vienvaldžio nusikaltėlių lyderio sostą, užimamą Sigito Gaidjurgio, tačiau nė vienam jo įveikti nepavyko. S. Gaidjurgio vietą užimti taikėsi ir Darius Šernius-Darėnas (g. 1967 m.). Jis, vienas iš karštakošiškiausių S. Gaidjurgio gaujos „torpedų“, konfliktuoti su vadeiva pradėjo dar 1993 metais.

„Tulpiniai“ – viena žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. „Akistatos“ archyve aprašyti kruvini „tulpinių“ darbeliai. „Tulpinių“ gaujos vadeivos susodinti už grotų iki gyvenimo pabaigos, o buvusių jų parankinių jau ir kaulai baigia supūti. Mat vadeivos, bijodami net savo šešėlio, šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Nepasigailėjo net savo giminaičių.

Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais. Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai.

Remigijui Daškevičiui-Daškei sugrįžus iš kalėjimo, 1995-ųjų vasarą Henriko Daktaro valdžia buvo beribė ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Daugelis buvusių Daškės draugų per kelerius metus buvo įkūrę savo gaujas, įsitraukę į kitas grupuotes, kai kas net prisišlieję prie ilgus metus konkurentais laikytų Vilijampolės Daktarų. Būdamas Pravieniškių kolonijoje R. Daškevičius praleido ir pelningiausiu tarp miesto banditų laikytą privatizavimą.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Per 1993-iųjų pavasarį uostamiestyje prasidėjusį karą tarp gaujų po velėna amžiams atgulė dvi dešimtys jaunų vyrų. Dar keli papuolė už grotų. Mirties neišvengė ir artimas Sigito Gaidjurgio bendražygis. Tiesa, jį nužudyti pavyko ne iš pirmo karto.  Cibulia neišgyveno 1993-iųjų balandžio pabaigoje buvo pasikėsinta į Sigitui Gaidjurgiui artimą Romualdą Norvaišą (g. 1962 m.), pravarde Cibulia.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Remigijus Daškevičius atsidūrė už grotų. Nors žinomas mafijos šulas į kalėjimą pateko dėl „prestižinio“ nusikaltimo, tačiau tai jam ramaus gyvenimo zonoje negarantavo. R. Daškevičiui teko kovoti dėl vietos po saule. Sykį jis buvo taip sužalotas, kad net atsidūrė ligoninėje, tačiau grįžęs iš jos, Daškė jau buvo užsitarnavęs autoritetą ir pradėjo įvedinėti savo tvarką. Dvikova su „zonos“ lyderiais „Zona“ – ne laisvė, ten kiti įstatymai.

Vaizdas 1990-ųjų pradžioje daugeliui Lietuvoje atrodė gana niūrus, kai kada netgi baugus. Viską lėmė pernelyg didelis skirtumas tarp labai vargstančiųjų ir turtingųjų. Kaune atsirado pirmieji privačių namų kvartalai, kuriuose įsikūrė verslininkai, o prieš juos masines atakas pradėję jaunieji reketininkai persėdo į raudonos spalvos „Žigulių“ devintukus veidrodiniais langais.