edward lucas

Prieš 25 metus vadovavau „The Economist“ Maskvos redakcijai. Save vadinau chaoso korespondentu, ir tam buvo priežastis. Rusija atrodė nevaldoma, itin nepopuliarus prezidentas Borisas Jelcinas konfrontuodavo su regionuose įsismarkavusiais magnatais, o gyventojai buvo nusivylę korupcija ir išvarginti ekonomikos perversmo. Į Maskvą atvykau prieš pat 1998-ųjų rugpjūtį prasidedant finansinei krizei, per kurią Rusija patyrė devalvaciją ir defoltą, o jos palaikytojai Vakaruose liko suglumę.

Žemėlapiai gali klaidinti. Pažvelkite į Europoje išsiskiriantį 70 km sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos ruožą. Į pietryčius nuo jo – Rusijos sąjungininkė Baltarusija. Į šiaurės vakarus – Karaliaučiaus sritis: itin militarizuotas Rusijos eksklavas. Vos vienu smūgiu Kremlius galėtų – tariamai – užimti šį teritorijos ruožą ir atkirsti Baltijos šalis nuo Europos. Tai galėtų suveikti stalo žaidime. Tačiau toks scenarijus mažai susijęs su realybe.

Kai Rusija urzgia, mažesnės šalys dreba. Bent jau to tikisi Kremlius. Tačiau kai rusų ambasadoriaus prie Jungtinių Tautų pavaduotojas Dmitrijus Polanskis išsikvietė Čekijos nuolatinį atstovą į skubų Saugumo Tarybos susitikimą, kad pasiskųstų dėl tariamo čekų gamybos raketų paleidimo įrenginių panaudojimo Ukrainai atakuojant Rusijos Belgorodo miestą, Prahos reakcija buvo tiesmuka. „Atsisakome būti kur nors išsikviečiami Rusijos. Čekija netarnaus melu apnuodytai agresorės propagandai.

Vakarų pažadai dėl pagalbos Ukrainai atrodė nuoširdūs, bet iš tikro buvo tušti, sako Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edward Lucas. Nuo: ES, NATO, Vakarų vyriausybių Kam: ukrainiečiams ir jų lyderiams Data: 2022-ųjų vasara Brangūs ukrainiečiai, Mums labai malonu girdėti, kad sugebėjote atlaikyti pirmąją Rusijos plataus masto invazijos dalį. Dabar mes džiaugiamės jūsų didvyriškumu ir norime būti jūsų draugais. Dėl to jaučiamės drąsūs, žavūs ir svarbūs.

Kai Kremlius ankstesnį kartą puolė Suomiją, jis pasitelkė tankus ir naikintuvus. Praėjus aštuoniasdešimčiai metų, jam pakanka mikroautobuso. Rusų pareigūnai veža 55 prieglobsčio prašytojus iš dabar jau uždaryto pasienio punkto Saloje į paskutinį dar veikiantį Lotoje Tolimojoje Šiaurėje, netoli Murmansko. Vaizdai – širdį veriantys: nevilties apimti žmonės iš Somalio, Irako bei Sirijos stoviniuoja stingdant šalčiui vos keli šimtai metrų nuo vienos saugiausių ir geriausiai valdomų šalių pasaulyje.

„Ieškome patyrusio politiko vadovauti sėkmingiausiam istorijoje kariniam aljansui. Kreipkitės adresu Leopoldo III-iojo bulvaras, B-1110 Harenas, Briuselis, Belgija. NATO – lygių galimybių darbdavys, nors kai kurios šalys lygesnės už kitas.“ Šis darbo skelbimas gali būti išgalvotas (nemaža dalimi todėl, kad paskutinis punktas yra teisingas). Tačiau konkursas dėl kito NATO generalinio sekretoriaus jau vyksta.

„Hamas“ teroristinis išpuolis prieš Izraelį ir neišvengiamas bei kruvinas atsakas į jį – tai pasaulį keičianti katastrofa, kurios padariniai toli peržengia Artimųjų Rytų ribas. Be fizinių ir žmogiškųjų aukų Izraelyje ir Gazos Ruože, nukentėjo ir Vakarų žvalgybos, ginklų sistemų, atgrasymo priemonių ir aljansų reputacija.

Nuo to, kaip įvardijame vietas, priklauso, kaip apie jas mąstome. Todėl visada prieštaravau terminui „Rytų Europa“, kuris kadaise buvo patogus sutrumpintas apibrėžimas, reiškiantis komunizmo pavergtas šalis. Tiesiogine reikšme jis niekada neturėjo prasmės. Praha yra į Vakarus nuo Vienos. Helsinkis ir Atėnai yra geografiniuose žemyno Rytuose, bet ne „Rytų Europoje“. Rusijos milžiniškas masyvas nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos visiškai iškrenta iš šios kategorijos.

Vladimiras Putinas į valdžią iškilo per masines žudynes (daugiabučių sprogdinimai) ir karą (Čečėnija). Jo režimas reguliariai žudo konkurentus, kritikus ir bėglius tiek šalyje, tiek užsienyje. Vis dėlto Jevgenijaus Prigožino, kurio privatus lėktuvas praėjusią savaitę sudužo, nužudymas yra kitoks. Kitaip nei kitos aukos, privačios karinės bendrovės „Wagner“ įkūrėjas nebuvo nei praeities veikėjas, nei apsimetėlis.

Kad ir kas nutiks mūšio lauke artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais, aišku, kad Rusijai nepavyko pasiekti pagrindinio savo karo tikslo – sugniuždyti Ukrainą ir priversti ją geopolitiškai vergauti. Tačiau klausimas, ar, kai kovos liausis, už ukrainiečių pasiaukojimą bus atlyginta jų trokštamais saugumu, klestėjimu ir laisve, vis dar atviras. Yra du pavojai. Vienas – būsima Rusijos agresija.

Narystė NATO suteikia ne tik saugumą. Ji gerina standartus. Artėjant liepos viduryje Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui vis dažniau minima viena idėja. Vietoj narystės Aljanse Ukrainai turėtų būti pasiūlyta karinė parama ir stiprios saugumo garantijos – tokios, kokias Jungtinės Valstijos teikia Izraeliui. Vienas neįvardytas aukštas administracijos pareigūnas „The Wall Street Journal“ sakė, kad JAV svarsto dalykus, „laisvai“ grindžiamus šiuo modeliu.

Kyjivą ir Taibėjų skiria 8 000 kilometrų. Tačiau geopolitiniu požiūriu Ukraina ir Taivanas yra glaudžiai susiję. Jų didžiausia bendra problema yra legitimumas. Rusija nelaiko Ukrainos tikra šalimi. Vladimiras Putinas 2008 metais pavadino ją tiesiog teritorijų rinkiniu. Jo 2021 metais paskelbtoje pseudoistorinėje esė kalbama apie „istorinę vienybę“ tarp Rusijos ir Ukrainos, grindžiamą sąmoningai klaidingu Kyjivo Rusios istorijos interpretavimu.

Gimtadienio sveikinimas visai nepriminė puokštės ar torto. Baltarusiams minint savo trumpo valstybingumo periodo po Pirmojo pasaulinio karo 105-ąsias metines, Vladimiras Putinas paskelbė planus dislokuoti jų šalyje taktinių branduolinių ginklų. Apmokymas prasidės balandį, o saugyklos bus parengtos iki liepos 1-osios, sakė Rusijos lyderis. Tai atrodo neįtikima.

Kokia kraujo, prakaito ir ašarų kaina? Daugiau kaip 200 tūkst. žmonių žuvo, milijonai buvo sužaloti ir traumuoti, o Ukrainos atstatymas gali atsieiti trilijoną. Net ir geriausiu atveju laukia dar keli mėnesiai kančių. Ukrainiečiams negaila aukotis. Jie matė, kaip Rusija elgiasi su žmonėmis „išlaisvintose“ teritorijose. Geriau rizikuoti mirtimi, nei taip gyventi. Dauguma Vakaruose irgi nepavydi ukrainiečių aukų.

Dideli lūkesčiai ir nuviliantys rezultatai. Tokia yra čekų istorija nuo 1989-ųjų Aksominės revoliucijos. Tas pasakiškas epizodas (kurio liudininku buvau kaip jaunas užsienio korespondentas) ne tik atvedė Vaclavą Havelą į Prahos pilį. Jis padėjo pamatus aktyviai pilietinei visuomenei ir šalies reintegracijai į Europos pagrindinę srovę.

Įsivaizduokit, kad Trečiasis Reichas ne žlugo pralaimėjęs, bet liko gyvuoti dar dešimtmečiams. Po Hitlerio mirties jame įvyksta dalinės reformos, o paskui prasideda sąstingis. Devinto dešimtmečio viduryje į valdžią Berlyne ateina nacių biurokratas iš provincijos Michaelis Gorbachas.

Nuo jo užėmimo 2014 metais Krymas buvo geopolitinis trofėjus ir turizmo magnetas. Dabar – nebe. Ukrainiečių pajėgos smūgiuoja karinėms bazėms Rusijos okupuotame pusiasalyje. Kai kurios atakos pavyksta, kitas, regis, sužlugdo smarki priešlėktuvinių sistemų ugnis Bet kokiu atveju, bauginantys sprogimai tirpdo Rusijos nenugalimumo įspūdį ir gadina atostogų nuotaiką. Turistai ištisomis miniomis traukia namo. Neginčijamose Rusijos teritorijose atmosfera taip pat kaista.

„Visiškai beatodairiškas“ – taip „The New York Times“ žurnalistas Tomas Friedmanas apibūdino Nancy Pelosi vizitą į Taivaną. Kai Jungtinės Valstijos užsiėmusios Ukraina, kam provokuoti žemyninės Kinijos vadovybę nereikalingu įžeidimu? Įniršusio Pekino reakcija į Atstovų Rūmų pirmininkės kelionę, įskaitant provokuojančias karines pratybas, kurios gali reikšti visišką savarankiškos salos blokadą, tarsi pabrėžia šią žinią. Tačiau sekant T. Friedmano logika toliau, iškyla problemų.

Applebaum? Snyderis? Belton? Arba galbūt Dostojevskis ar Solženicynas? Putino karas Ukrainoje pavėluotai sužadino smalsumą, kokia yra Kremliaus vadovybė ir kaip ji priima sprendimus.

Paaiškinkite 1634 metų Polianovkos taikos svarbą. Kas 1704 metais įvyko Narvoje? Kas Maskvoje 1920-aisiais pasirašė taikos sutartį ir kodėl tai svarbu dabar? Tai – ne istorijos egzamino klausimai. Tai yra aktualūs nacionalinio saugumo klausimai, turintys įtakos taikai ir karui Europoje. Jie rodo, kad Kremliaus imperialistinis mąstymas neapsiriboja vien Ukraina. Rusija siekia atkurti savo įtakos sferą remdamasi pusiau mistiniu istoriniu mandatu. Dėl to turėtų nerimauti visos Rusijos kaimynės.

Vladimiras Putinas puls Ukrainą iš Rytų. Arba iš pietų. Arba, atlikęs klaidinamą manevrą, per Padniestrę – iš vakarų. Arba iš Baltarusijos. Jis paskelbs taiką, o tada puls. Arba atvirkščiai. Taigi, karas artėja. O gal ir ne. Ši net ir patyrusių Vakarų analitikų skelbiama painiava atspindi, kokio slaptumo Rusija laikosi priimdama sprendimus. Turimi žvalgybos informacijos trupiniai nesudaro jokio aiškaus vaizdo.

Ženklai pievelėje priešais Lietuvos parlamentą, perspėjantys apie minų laukus, nors jokių minų ten nebuvo. Įsitempę jaunuoliai, ginkluoti medžiokliniais šautuvais, turintys nedaug šovinių, bet pasiruošę mirti gindami savo šalies trapią laisvę. Vos už kelių kilometrų prie kareivinių riaumojo sovietų tankai. Mūsų baimė buvo persipynusi su nuožmiu ryžtu. Viską prisimenu, tarsi tai būtų nutikę tik vakar. Praėjus trisdešimčiai metų Lietuva ir vėl atsidūrė geopolitinės audros centre.

Kremlius paskelbė savo reikalavimus. Jis nori oficialaus, teisiškai įpareigojančio NATO plėtros sustabdymo, ribojimų dėl karinių pratybų, susitarimų dėl ginklų kontrolės. „Pradėkime kalbėtis apie šiuos dalykus arba užpulsime Ukrainą“, – leidžia numanyti šis grasinimas. Jis paremtas Vladimiro Putino neslepiamomis neosovietinėmis ambicijomis – tai pražūtis šalims, gavusioms nepriklausomybę, kai sugriuvo ši blogio imperija.

„Popierinis tigras“ buvo vienas mėgstamiausių pirmininko Mao Zedongo įžeidimų. Šio epiteto autorystė priklauso ne Kinijos diktatoriui, kaip šis teigė Henry Kissingeriui. Vis dėlto jis mėgo vartoti šią frazę, ypač Jungtinių Valstijų atžvilgiu. Dabar šie metaforiniai žvėrys vėl slampinėja. Kinija pažėrė rūsčių grasinimų Lietuvai, kai ši ištesėjo savo pažadą atidaryti Vilniuje Taivano atstovybę.

Lenkijos pasieniečiai (kol kas) nesusiduria su apšaudymu tikromis kulkomis. Visgi jie žino esantys konflikto, kuris tampa vis labiau chaotiškas ir pavojingas, priešakinėje linijoje. Akinantys lazeriai, stroboskopiniai prožektoriai ir ašarinės dujos papildo patiriamą fizinį ir psichologinį stresą. Lygiai taip pat veikia žinojimas, kad jų šalis yra puolama – Baltarusija organizuoja masinius pažeidimus prie savo vakarinių sienų, siekdama, kad jos taptų bereikšmės.

Tariama priežastis – kad nauja britų ir amerikiečių sutartis aprūpinti Australiją atominiais povandeniniais laivais kainavo jai pelningą gynybos kontraktą. Tikroji priežastis – kad ryškėjantis aljansas, skirtas tramdyti Kinijos komunistų partijos imperialistinėms ambicijoms, pabrėžia Prancūzijos silpnumą ir jos planų vystyti Europos „strateginę autonomiją“ neadekvatumą. Sutartis dėl povandeninių laivų tėra pradžia.

2001 metų rugsėjį teroristų atakos Niujorke ir Vašingtone buvo ką tik sudavusios smūgį Jungtinėms Valstijoms. Vis dėlto Vakarai tuo metu atrodė neįveikiami – ne vien moralės, bet ir karybos požiūriu. Kai vėliau tą mėnesį atvykau į Afganistaną, tikrai atrodė akivaizdu, kad Talibano režimas, priglaudęs atakų sumanytojus iš „al Qaeda“, yra pasmerktas. Praėjus dvidešimčiai metų paveikslas pasikeitė. Talibanui atakuojant JAV ir jų sąjungininkams gresia didžiausias pažeminimas nuo Saigono žlugimo.

Stalino Sovietų Sąjunga namuose kalbėjo apie komunizmą, bet svetur praktikavo kapitalizmą. Ji pardavinėjo pagrobtus meno kūrinius, medieną ir grūdus Vakarų šalims, dažniausiai žiūrėdavusioms pro pirštus į faktą, kad ši pelninga prekyba dvokia nusikaltimais ir melu, taip pat yra permerkta krauju ir ašaromis. Kinijos komunistų partija irgi laikosi leninizmo kaip veiksmingos politinės organizacijos doktrinos, bet atsikratė neįgyvendinamų marksistinės ekonomikos idėjų.

Prisimenat „žaliuosius žmogeliukus“? Šios nereguliariosios pajėgos be atpažinimo ženklų tapo Kremliaus užmojų Ukrainoje priešakine linija. Dirbtinai kurstomo chaoso sąlygomis jie atrodė nesustabdomi. Dabar jie atrodo atgyvena. Gerai valdoma šalis pajėgi tokius įsibrovėlius blokuoti, sekti, suimti ir (jei būtina) – į juos šaudyti. Šio dešimtmečio grėsmės – daug didesnės, susijusios su elektronais, o ne atomu, smegenų pajėgumu, o ne šiurkščia jėga.

Bet kuri šalis, gyvenanti V. Putino Rusijos šešėlyje, turėtų užjausti Taivaną. Ši saloje įsikūrusi kinų respublika yra pavyzdinga, įstatymais besivadovaujanti demokratija, kasdien turinti kovoti dėl išlikimo šalia imperialistinės kaimynės, laikančios ją maištinga provincija, kuri tik apsimeta valstybe. Maždaug taip pat Kremlius vertina buvusias sovietinės imperijos pavergtąsias tautas.

Praeitą savaitę Rusija pasigyrė savo branduoline triada, leisdama raketas iš jūros, sausumos ir oro, kad primintų, jog bent jau pagal savo branduolinį potencialą ji tebėra supervalstybė. Akivaizdu, kad raketos veikia; galima manyti, kad kovinės galvutės irgi atliktų savo paskirtį. Nors šie ginklai šiuolaikiški, efektas atrodo truputį archajiškas – tarsi būtų demonstruojamos kavalerijos atakos.

Tik nedaugelis europiečių apgailestauja, kad pasitrauks įžeidus ir kai kada nenuosekliai besielgiantis JAV prezidentas. Jie jaučiasi nepakankamai įvertinti ir užgauti. Dabar, – jie pasakė vienas kitam, – kai Baltuosius rūmus užims demokratas, reikalai vėl pasitaisys. Taip buvo 2008 metais, kai pasibaigė nemylimo prezidento George'o W. Busho kadencija.

Nekompetencija, nekantrumas ir neįgalumas buvo trys veiksniai, prisidėję prie Sovietų Sąjungos žlugimo. Ir jie dabar būdingi Rusijai. Vladimiras Putinas turėtų susirūpinti. Devintojo dešimtmečio pabaigoje gana ilgai gyvenau sovietinėje imperijoje ir buvau jos griūties 1991-aisiais liudininkas. Jau dešimtmečius buvo aišku, kad planinės ekonomikos technologinių laimėjimų kaina yra priverstinis atsilikimas kitose srityse.

2016-ųjų birželį argumentavau, kad „Brexitas“ nėra neišvengiamas. Žmonės nubalsavo, bet demokratija yra procesas, o ne įvykis. Žinant, kad bet koks įsivaizduojamas susitarimas būtų blogesnis negu dabartiniai ryšiai, kuriuos Britanija palaiko būdama Europos Sąjungoje, buvo sunku suprasti, kaip „Brexitui“ galėtų pritarti parlamentas. Tuomet galvojau, kad veikiausiai būtų surengtas kitas referendumas, per kurį žmonės iš naujo apsvarstytų savo sprendimą ir galbūt nubalsuotų pasilikti.

Euroatlantizmo šalininkai dešimtmečius skundėsi, kad aljanso europinė dalis bijo veikti ir laikosi siauro požiūrio. Po sensacingo Emanuelio Macrono interviu „The Economist“ šiuos skundus reikėtų iš naujo apmąstyti. Prancūzijos prezidento užmojai ir vizija negali būti nuneigti.

Galbūt kurdams reikėjo pavadinti į Idlibą vedantį kelią „Trumpo greitkeliu“. Arba išversti „Sandorio meną“ į kurdų kalbą. Regis, meilikavimas tikrai suveikė Lenkijai, kuri, beveik vienintelė iš Amerikos sąjungininkių, mėgaujasi palankiu Vašingtono žvilgsniu. Greitai ten bus nusiųsti 4 500 JAV karių – taip pat ir į bazę, kurią lenkų valdžios pareigūnai apdairiai praminė „Fort Trump“. Meilikavimas, o ne lojalumas, dabar yra pagrindinė valiuta Amerikos draugams.

Mes žinome. Kinijos komunistų partijos elgesys su šalies kaliniais – neišvengiamas faktas. Mums nebekyla klausimų, kas ten dedasi – mes apie tai žinome. Žinome apie milijoną žmonių, laikomų perauklėjimo stovyklose. Apie naikinamas senovines kultūras, kalbas ir tikėjimus. Vaikų grobimą. Visuotinę gyventojų kontrolę, naudojant aukštųjų technologijų sekimo technologijas, prieš kurias teleekranai iš George'o Orwello romano „1984-ieji“ atrodo kaip švelnus smalsavimas. Mes viską apie tai žinome.

Baltijos kelias padėjo Lietuvai, Latvijai ir Estijai patekti į pasaulinės žiniasklaidos antraštes. 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją apie 2 mln. žmonių susikibę už rankų suformavo gyvąją grandinę, minėdami 50-ąsias Molotovo ir Ribbentropo pakto metines. Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimas į įtakos sferas pasidalyti Rytų ir Vidurio Europą pasmerkė Baltijos valstybes keliems dešimtmečiams pražūtingos ir brutalios okupacijos.

Jie yra drąsūs. Jų priešai – brutalūs bailiai. O mes – bejėgiai. Nesunku jausti neviltį stebint, kaip riaušių policija Maskvoje vaikydama protestus prieš nesąžiningus rinkimus daužo lazdomis per vieno iš protestuotojų kojas, o Honkongo policija vykdo panašias žiaurias represijas neva autonominėje buvusioje Britanijos kolonijoje. Pasaulis tai stebi, bet nieko nedaro. Tačiau mes nesame bejėgiai. Pirmiausia, galime pamėginti nustatyti kaltininkus.

Rusija paskelbė leisianti fejerverkus, kad paminėtų septyniolikos Rytų Europos sostinių „išvadavimo“ 1944–1945 metais 75-ąsias metines. Diplomatiniai fejerverkai – ne mažiau įspūdingi. Visų Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijos iškvietė Rusijos ambasadorius, kad pareikštų jiems protestą. Nacių valdymo pabaiga Baltijos šalyse žymėjo prasidedančią kitą okupaciją, ir ji truko dešimteriopai ilgiau, be to, kai kuriais atžvilgiais jos žala buvo daug didesnė. Kitų šalių patirtis – panaši.

2014-ųjų rugsėjį buvau pakviestas į JK Bendruomenių Rūmų užsienio reikalų komitetą. Jo nariams pateikiau ne vien savo liudijimą, bet ir lenkiškų obuolių bei lietuviško sūrio. Rusija buvo ką tik įvedusi sankcijas maisto produktų iš Europos importui. Lenkijos obuolių augintojai, apie pusę savo produkcijos eksportuodavę į Rusiją, patyrė ypač skaudų smūgį – kaip ir Lietuvos pieno pramonė.

Ronaldas Reaganas buvo teisus, kalbėdamas apie „blogio imperiją“. Anuomet, 1983-aisiais, politkorektiški veikėjai šiurpdavo dėl, anot jų, JAV prezidento smarkiai sutirštintų spalvų. Tais laikais, kaip ir dabar, antiimperializmas pasižymėjo keista ypatybe: esą kapitalistinių imperijų aukos nusipelno daugiau užuojautos negu patiriantieji komunistų priespaudą.

Viena – puiki vieta kurti filmus apie šnipus. Žanro klasika – principų nesilaikantys vietiniai veikėjai ir besikišantys pašaliečiai, dideli statymai ir niekšiškos suktybės – atpalaiduoja ir išplečia vaizduotę. Tačiau prieš praeito savaitgalio politinę sumaištį nublanksta netgi Grahamo Greene'o trileris „Trečiasis žmogus“, kuriame vaizduojamas komunistų teroras, šnipinėjimas, banditizmas ir žmogžudystės.

Rusija priėmė įstatymą, suteikiantį valdžiai kiniško stiliaus interneto kontrolę. Po lapkričio 1-osios prievaizdai galės tiesiogiai kontroliuoti bet kokią veiklą internete, kuri, jų manymu, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Natūrali reakcija į tai tėra gūžtelėjimas pečiais. Rusų biurokratai ir taip elgiasi, kaip nori. Papildomas teisės aktas įstatymų rinkiniuose padėties smarkiai nepakeis. Tačiau naujosios priemonės trukdys Rusijoje veikiančioms užsienio kompanijoms.

Dešimt mėnesių išsaugoti NATO? Skamba dramatiškai, tačiau ištaisyti senus Aljanso trūkumus yra gyvybiškai svarbus reikalas artėjant gruodį įvyksiančiam viršūnių susitikimui Londone. Geriausia žinia yra akivaizdi: Šiaurės Makedonija bus priimta į NATO, nes buvo išspręstas gėdingai užsitęsęs ginčas su Graikija dėl buvusios Jugoslavijos respublikos pavadinimo. Šia reta gera žinia Vakarų Balkanams yra atkirtis Kremliaus pastangoms kurstyti ekstremizmą ir sėti pyktį šiame pažeidžiamame regione.

Tarpvalstybinė prekyba ir investicijos skatina klestėjimą ir mažina karo riziką. Tiesa? – Ne visiškai. Ekonominė veikla toli gražu neapsaugo nuo konfliktų ir gali būti jų priežastis. Nedraugiškos valstybės naudoja pinigus kaip ginklą – siekdamos slapta pirkti politinę įtaką, atvirai kurti naudingoms verslo įmonėms ir finansiniams ryšiams ir netgi priešininkų ekonomikoms silpninti. Pavyzdžiui, Suomija paprastai stengiasi palaikyti su Rusija dalykiškus ir verslui palankius ryšius.

 Dalai Lamos draugystė su Vaclavu Havelu puikiai atspindėjo optimistišką idealizmą žlugus komunizmui. Sugriuvus Geležinei uždangai, o Baltijos šalims sugrįžus į pasaulio žemėlapį po 50 metų trukusios nebūties atrodė, kad okupuotas Tibetas irgi turi greitai atgimti, byrant komunistų režimui Pekine. Praėjus ketvirčiui šimtmečio šios viltys išblėso. 1989 metų dvasia Vidurio Europoje silpsta, o žemyninės Kinijos režimo valdžios gniaužtai sustiprėjo.

Sukurti netikrą „Gmail“ ar „Facebook“ paskyrą – neįtikėtinai lengva. Vis dėlto jeigu registruojantis būtų reikalaujama patvirtinti savo tapatybę, apgavikai būtų atgrasyti. Pateikdamas tokių įrodymų atitinkamiems JAV Kongreso ir Jungtinės Karalystės parlamento komitetams atgaunu pasitikėjimą demokratija. Jų nariai užduoda gerus klausimus, neprasiskverbia jų partinė priklausomybė, o komitetuose paprastai tvyro itin rimta nuotaika. Šį mėnesį šiek tiek sugadinau tą nuotaiką.

Mėlynas kortelė, garantuojanti teisę lankytis visuose Miuncheno saugumo konferencijos renginiuose, yra rimtas dalykas. Ne vien todėl, kad jų kiekis ribotas, o saugumas ten – itin sustiprintas (kas nors kažkur tikrai norėtų nužudyti daugumą konferencijos dalyvių). Ši kortelė suteikia galimybę būti tarp svarbiausių pasaulio žmonių, kol jie diskutuoja rimčiausiomis temomis. Esate viešbučio „Bayerischer Hof“ lifte, ir jums atrodo, kad šalia stovinti moteris labai panaši į Christine Lagarde.