donatas burneika

Taip jau atsitiko, kad visi gyvename vienoje bendroje erdvėje, kurioje neįmanoma pakeisti vieno reiškinio, nepakeičiant visų kitų. Draudimai dirbti, keliauti, bendrauti keičia ne tik infekcijos plitimo sąlygas, bet ir visas kitas sritis, kurios savo ruožtu taip pat keičia ne tik pajamas, aplinkos naudojimą, bet ir gyventojų sveikatą. Tie pokyčiai, panašu, yra žymiai didesni nei kas nors įsivaizdavo epidemijos pradžioje.  Jau metus šalis griežčiau ar švelniau kovoja su COVID-19 infekcija.

Yra žmonių kurie tiki, kad žemė plokščia, yra žmonių, kurie netiki COVID-19. Normalu, kad tokių nenormalių žmonių yra, ir gerai, kad jų tikėjimas mus mažai liečia. Tačiau mums svarbu kuo tiki galią valdyti turinteji. Akivaizdu, kad jie tiki (ir ne be reikalo), kad žino, kaip suvaldyti COVID-19 epidemiją ir su šia liga susijusias aukas.

Dauguma mūsų visuomenės narių sutinka, kad negalima gyvybės į duoną (juo labiau į pinigus) keisti, todėl nesvarbu, kad karantino ekonominei nuostoliai bus dideli, svarbu kad išgelbėsime žmones. Visa tai būtų teisinga, bet pripažinkime atvirai, ne tik apie finansinius šios kovos nuostolius kalba. Kiekviena karantino diena faktiškai reiškia papildomas žmonių aukas. Kiek žmonių miršta dėl karantino?  Klausimas keistas, bet ne toks ir absurdiškas, kaip gali pasirodyti.

Tiesą sakant, sergamumo pikas gali būti ir balandį, ir gegužę, bet gali būti ir spalį arba kitą gegužę. O didžiausia tikimybė, kad mes iš viso ne į kalną kopsime ir nuo jo nusileisime, o važinėsime amerikietiškais kalneliais, tik nežinia, kokio aukščio jie bus.  Labai nepavydžiu savo kolegoms iš Vilniaus universiteto, kurie, turėdami daryti viruso plitimo prognozes, yra atsidūrę dar blogesnėje situacijoje nei kiti mano kolegos, kai jų paprašo pasakyti, koks bus oras kitą vasarą.

Pasaulyje dėl koronaviruso paskelbus pandemiją, o daugelyje šalių įvedus karantiną, demografai svarsto, ar metų pabaigoje sulauksime reikšmingo gimstamumo padidėjimo. Tiesa, nuomonės šiuo klausimu išsiskiria – izoliacija namuose gali ne tik paskatinti gimstamumą, bet ir skyrybų skaičių.

Ar Lietuvai gresia COVID19 arba, liaudiškai, „koronės“ epidemija, dešimtys ir net šimtai mirusių nuo jos? Be jokios abejonės, taip, ir nenorėdamas būti blogu pranašu, manau, kad tai yra neišvengiama, jei žinai nors du šio viruso bruožus – užkrečiamumą ir tai, kad dauguma infekuotų nejaučia jokių simptomų, na dar ir tai, kad niekas imuniteto neturi. Šiluma čia nepadės, nes virusas plinta ir ten, kur dabar šilta taip, kaip pas mus vasarą.

Vienas vaiko pinigų iniciatorių, valstietis Tomas Tomilinas, dar 2017 metų pabaigoje tvirtino, kad išmokos tėvams prisidės prie gimstamumo Lietuvoje didėjimo. Deja, realybė, bent kol kas, atrodo niūresnė, nes per dvejus metus, kol išmokami vaiko pinigai, teigiamų demografinių pokyčių nepastebėta. Maža to, ir tėvai, ir demografai tvirtina, kad išmokos tėvams nepaskatins jų susilaukti daugiau vaikų.

Lietuva susiduria su demografinėmis problemomis: šalyje gimsta mažiau žmonių, nei miršta, taip pat nemažai tautiečių išvyksta gyventi svetur.  Europos Komisija skelbia, kad per artimiausius metus Lietuvą paliks beveik 80 tūkst. piliečių ir gyventojų liks apie 2,7 mln. Remiantis EK skaičiavimais, kasmet, iki 2022 m., dėl neigiamos migracijos Lietuvą turėtų palikti po 22 tūkst. gyventojų, o dėl natūralios kaitos jų sumažės 11 tūkst.

Lietuvos gyventojų gretoms ir toliau tebemažėjant, Vyriausybė kartu su įvairiomis institucijomis ieško būdų, kaip suvilioti Lietuvos piliečius grįžti gimtinėn arba čia pritraukti užsienio specialistų. Tarp planuojamų veiksmų – Lietuvos įvaizdžio gerinimas, pagalba darbdaviams, siekiantiems įdarbinti Lietuvos emigrantus ar užsieniečius, ir parama, norintiems mokytis lietuvių kalbos.

Šį pavasarį kartu su parskrendančiais paukščiais lietuviai džiaugėsi ir pagausėjusiomis tautiečių gretomis – Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravo per 3 mln. gyventojų. Tačiau analizuojant statistiką atrodo, kad šis gyventojų gausėjimas tėra popierinis, mat nemaža dalis Lietuvos emigrantų svetur gimusias atžalas registruoja Lietuvoje, o tada vėl pakelia sparnus iš tėvynės. Balandžio 1 dieną savo gyvenamąją vietą Lietuvoje buvo deklaravę 3,026 mln.

Demografinės problemos apnikusios visą Europą. Senėjančių žmonių daugėja, o jaunų mažėja. Tam įtakos turi ir tai, kad moterys vis vėlina gimdymo amžių. Eurostato duomenis, vidutiniškai pirmojo vaiko moteris Europos Sąjungoje susilaukia, kai jai būna 29 metai. Eurostatas dalinasi naujausia turima statistika, t.y. 2016 metų.

Lietuvių emigracija yra viena opiausių šalies bėdų, tačiau po Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitos pastebėta ir kita pusė, emigracija buvo būtina ir netgi teigiama. Tiesa, ji galėjo vykti kiek kitaip. „Žinių radijuje“ kalbėjęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Linas Čekanavičius pabrėžė itin įdomų, jo nuomone, punktą. Dauguma išvykusiųjų lietuvių buvo bent 12 mėnesių nedirbę. Tad lietuviai ne metė turėtų darbų.

Nors paskutinio 2017 metų mėnesio rezultatai džiuginantys – žmonių iš šalies išvyko mažiau nei atvyko, apskritai žiūrint Lietuva atsiduria tarp šalių, labiausiai kenčiančių nuo gyventojų mažėjimo. Remiantis paskutinėmis tendencijomis apskaičiuota, kaip Lietuva ir likusi Europa atrodys po 32 metų. Labiausiai „nukraujavusi“ šalis 2050 metais – Moldova, netekusi kiek mažiau nei pusė savo gyventojų, o iš karto po jos – Lietuva.

Vilnius – besiplečiantis miestas galintis pasigirti tuo, kad gyventojų skaičius čia nemažėja. Tačiau jau dabar gatves sustingdo kamščiai, tad ar yra dar galimybių šiam miestui plėstis centre, o ne užmiestyje? Analitikai skaičiuoja, kad iki visiško Vilniaus centro užpildymo liko maždaug 10 metų. Kas tuomet? Tuomet žvilgsniai krypsta į senosios statybos namus.

Kalbant apie įprastą žmonių migraciją lietuviai elgiasi pagal dvejopą modelį. Jie renkasi arba emigruoti į užsienį, arba palikti gyvenvietes ar didesnius miestelius ir susitelkti Vilniuje. Anot sociologų, būtent tokios tendencijos šiuo metu vyrauja. Tuo tarpu maršrutas „Miestas-Kaimas“ apskritai atrodo neįmanomas.