Z. Čepaitė

Kaip kasmet, taip ir šiemet, mokslo metų pradžia buvo palydėta gausybe virkavimų apie vietų stygių mokyklose, perkimštas klases ir nevaldomus mokinius. Angliška švietimo sistema skundžiasi ir nemažai čia gyvenančių lietuvių. Žinau vieną šeimą, kurią taip papiktino Londono mokyklos, kad dėl vaikų atgal į Lietuvą susiruošė. Tačiau nuo čionykštės švietimo sistemos nebūtina bėgti į Lietuvą, galima mokyti vaikus namuose.

Krepšinis lietuviams iš antrosios religijos neabejotinai tapo pirmąja - įtraukė net mane, gerokai atsainią kultiniams ritualams ir masinėms ekstazėms. Kai lietuviai laimėjo sidabrą, kartu su beveik tūkstantine minia ūkčiojau ir kilnojau rankas. Nors neturiu nieko bendra – ir turėti nenoriu – su lietuvių krepšinio sirgaliais. Su krepšiniu mane nuo seno sieja komplikuoti ir iki galo nesuprasti santykiai.

Jau pripratau, kad kitur laimės ieškoti sumanę tėvynainiai Lietuvoj arba išdedami į šuns dienas, kaip visuomenės atmatos ir visiški nevykėliai, arba aukštinami, kaip drąsūs, sunkumų ir iššūkių nebijantys žmonės. Bet, žiūriu, ir Anglijoj panašūs dalykai dedasi – vieną dieną kas nors išgiria imigrantinę liaudį kaip gerus darbininkus, o kitą - išpeikia kaip naštą visuomenei ir pašalpų kaulytojus.

Galit juoktis, bet priklausau tai emigrantų grupei, kuri, nesvarbu kiek ilgai begyventų Anglijoje, atostogauti važiuoja į Lietuvą. Gal dėl naivaus tikėjimo, kad ten pigiau? Gal tikintis vienu šūviu du zuikius nušauti – ir pailsėti, ir saviškius aplankyti? O gal į Lietuvą veda ne vien nostalgija, bet ir giliai paslėptas kaltės jausmas dėl paliktos tėvynės? Jau niekam nebereikia įrodinėti, kad Lietuvoje, ypač pajūryje, atostogauti nė kiek ne pigiau negu Ispanijoje ar Graikijoje.

Jungtinė Karalystė – viena iš tų šalių, į kurias ieškoti geresnio gyvenimo dažniausiai traukia lietuvaičiai. Tikslių skaičių, kiek mūsų tautiečių čia gyvena, niekas nepasakytų, tačiau akivaizdu – daug. Bet lietuvių bendruomenės veikloje dalyvauja tik nedidelė jų dalis. O aktyvių dar mažiau. Taip teigia Jungtinės Karalystės (JK) lietuvių bendruomenės pirmininkė žinoma rašytoja ir žurnalistė Zita Čepaitė.

Atrodė, kad po visų neginčijamų teismo sprendimų, išteisinusių Laimutę Stankūnaitę, Seimo nutarimo, patvirtinusio, kad nebuvo jokios pedofilijos, naujausio Lietuvos atstovės Europos  Žmogaus teisių teisme Elvyros Baltutytės pareiškimo apie neišvengiamą Lietuvos pasmerkimą Europos teisme dėl pagrobtos mergaitės neatidavimo motinai, bent kiek išsilavinęs žmogus jau nedrįs rašyti, kad nereikia vykdyti teismo sprendimo ir negrąžinti dukrelės mamai.